Gimtinė:
žmonės
ir darbai

Pažintis

Vardan istorinio teisingumo atstatymo

Anelė Ruseckienė-Palmė apdovanota Vyčio kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi

Partizanų ryšininkė ir rėmėja Anelė Zujūtė-Ruseckienė-Palmė po Vyčio kryžiaus ordino Komandoro kryžiaus įteikimo kartu su Lietuvos prezidente Dalia Grybauskaite 2014 m. liepos 6 d. Autoriaus nuotrauka

Anelė Ruseckienė prie savo sodyboje Sergijaus Staniškio (Lito, Vilties) atminimui pastatyto kryžiaus. Skriaudžiai, Šmurų k. 2014 m. liepos 6 d.

Partizanų ryšininkės ir rėmėjos Palmės apdovanojimo 3-iojo lapsnio Laisvės Kovos kryžiumi pažymėjimas, patvirtintas Pietų Lietuvos srities vado Vilties (Sergijaus Staniškio) ir Srities štabo viršininko Spyglio (Vytauto Menkevičiaus) parašais ir antspaudu. 1952 m. balandžio 16 d.

Anelės Ruseckienės-Palmės Vyčio kryžiaus ordino Komandoro kryžiaus diplomas

Anelė Ruseckienė su sūnumi Jonu savo vienkiemyje. Šmurų k. 2014 m. liepos 6 d.

Partizanų metraštininkės rašytojos Antaninos Garmutės mirties 2-osios metinės buvo minimos Skriaudžių bažnyčioje. Po šv. Mišių minėjimo organizatorė Anelė Ruseckienė pakvietė visus jo dalyvius į savo vienkiemį Šmurų kaime gedulingiems pietums. Bendraujant patyriau, kad ponia Anelė Ruseckienė, kurios iki tol asmeniškai nepažinojau, yra man, besidominčiam Lietuvos partizanų apdovanojimų sistema, gerai žinoma legendinė partizanų rėmėja Palmė, apdovanota Laisvės Kovos kryžiumi. Buvau nustebintas ne tik tuo, kad ji išliko gyva, nepatyrusi sovietinių lagerių ar Sibiro tremties ir pagal savo amžių (g. 1927 m.) labai energinga ir veikli.

Pakalbinta ji papasakojo nepaprastą partizanų gyvenimo istoriją, kaip 1951 metais pas ją, gyvenusią su vyru Kazimieru šalia Skriaudžių, atėjo partizanai ir pasiprašė leidimo įsirengti pas juos slėptuvę. Nors jų vienkiemio vieta prie judraus kelio atrodė pavojinga, tačiau MGB persekiojamiems miško broliams negalėjo atsakyti. Ji ir geležinkelietį savo vyrą Kazimierą prikalbino neprieštarauti, aptarę, kad, jeigu kas, kad išgelbėtų šeimą, ji prisiims kaltę sau. Vėliau Anelė patyrė, kad pas juos buvo įrengta ne šiaip sau slėptuvė, bet Pietų Lietuvos (Nemuno) srities vado Sergijaus Staniškio (Lito, Vilties) štabo būstinė. Štabo narius ir besilankančius partizanus Ruseckai globojo pusę metų (1951–1952 metų žiemą), iki pavasario jie išsikėlė į Dzūkijos miškus. Papasakojo apie keletą itin pavojingų situacijų, kai Ruseckus nuolat lankę stribai ir emgėbistai vos neatskleidė sodybos paslapties, ir tik jos sumanumo dėka visi partizanai liko gyvi. Ruseckai slėptuvę laikė dar metus, tikėdamiesi, kad dar bus reikalinga partizanams, iki sužinojo, kad jų vadas Sergijus Staniškis žuvo išduotas (apsuptas nusišovė, prieš tai supjaustęs jos rūpesčiu pasiūtų batų aulus, kad jais nepasinaudotų okupantai).

Suintriguotas paklausiau, kokio laipsnio Vyčio kryžiaus ordiną ji gavo už partizanišką apdovanojimą. Atsakymas gerokai mane suglumino: negavo jokio.

Per 24 Lietuvos nepriklausomybės metus?! Tai neįtikėtina... Mintyse neapleido klausimas, kaip tai galėjo atsitikti? Jos žygdarbis ir apdovanojimas, paskelbti ne tik partizaniškų prisiminimų knygose (A. Garmutė. Motinėle, auginai, 1993; Stiprybės duona, 2010), bet ir Lietuvos polinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) leidiniuose (Laisvės kovos 1944–1953 metais / Sud. D. Kuodytė, A. Kašėta, 1996).

Nutariau, kad tai nėra teisinga ir kad taip neturėtų būti, čia pat atsiklausdamas, ar bus gerai, jeigu aš, pašalietis, pristatysiu ją apdovanoti Vyčio kryžiaus ordinu. Gal geriau bus, jeigu tai padarytų kurios nors politinių kalinių ir tremtinių ar partizanų organizacijos vadovybė? Atsakymas buvo ne tiek netikėtas, kiek linksmas. „Jie visi apie mane gerai žino, esu aprašyta knygose. O ir savo apdovanojimo pažymėjimą, patvirtintą Pietų Lietuvos srities vado Sergijaus Staniškio (Vilties) parašu ir antspaudu, aš perdaviau Rezistencijos ir tremties muziejui Kaune. Už tai gavau ženklelį, tokį trikampį. Atvežė iš Kauno, kai šventinome atminimo kryžių mano vienkiemyje. Mano sodybą žino ne tik Suvalkija, sustoja ekskursijos, vykstančios partizanų kovų vietomis, lanko ąžuolą, kurį pasodinau buvusios Sergijaus Staniškio (Lito, Vilties) štabo slėptuvės vietoje“.

Bandžiau atsiklausti, ar ji apskritai neprieštarautų dėl jos apdovanojimo. Kiek pamąsčiusi, atsakė: „Anądien mačiau per televizorių, kad tokį pat apdovanojimą turinti moteris buvo apdovanota pačios Prezidentės. Gal ir aš galėčiau... Man labai gražus toks kryželis, segamas prie krūtinės“. Na ir kuklumas, pagalvojau, bet nutariau šiuo klausimu su ja nediskutuoti, puikiai žinodamas, kad Lietuvos Respublikos įstatymu partizanų apdovanojimai prilyginti valstybiniam kariškam Vyčio kryžiaus ordino atitinkamo laipsnio kryžiui, teikiamam už narsumą, ir kad šiuo atveju reikia ne apdovanoti, o tik atstatyti jau turimą partizanų vadovybės apdovanojimą. Bet svarbiausia, turi būti atstatytas istorinis TEISINGUMAS. Poniai Anelei paaiškinau, kad tereikia ją pristatyti apdovanojimui, o jau laipsnį ir kryžiaus didumą nustatys pati Prezidentė, pasitarusi su Įstatymu ir Apdovanojimų komisija.

Pristačius visus reikiamus duomenis (Lietuvos Laisvės Kryžiaus apdovanojimo pažymėjimą) LGGRTC direktorei Birutei Burauskaitei, byla buvo greitai ir sėkmingai baigta, o liepos 6-ąją, Lietuvos valstybės (Mindaugo karūnavimo) dieną Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, vykdydama savo 2014 m. birželio 30 d. Dekretą, Anelei Ruseckienei-Palmei, aktyviai Tauro apygardos partizanų ryšininkei ir rėmėjai, 1952 metais apdovanotai 3-iojo laipsnio Laisvės Kovos kryžiumi, įteikė Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžių.

Tuo nuoširdžiai džiaugiamės ir sveikiname!

Stanislovas Sajauskas,
tremtinys

Autoriaus nuotraukos

© 2014 „XXI amžius“