Gimtinė:
žmonės
ir darbai

Bendruomenėse

42-oji kalbos diena padangei grūmojant

Alberta Natalija Dragūnaitienė

Šventės akimirka. Pirmojoje eilėje dešinėjė – profesorė Giedrė Čepaitienė

Šventės akimirka. Pirmojoje eilėje dešinėjė – profesorė Giedrė Čepaitienė

Prie knygnešių kapo

SUDARGAS. Birželio 14 dieną gražų ir žinių ištroškusį žmonių pulką sveikino viena seniausių Lietuvos istorinių vietovių. Ji – viena ir iš tų, kurios per juodąjį spaudos draudimo laikotarpį 1864–1904 metais tamsiausiuose savo palėpių užkaboriuose, gudriai išskaptuotose statinių sienojų ertmėse, po malkomis krosniai pakurti ar tiesiog elgetų krepšeliuose ir piemenukų lauknešėliuose bei kitose, rodos, neįmanomose vietose slėpė carinės valdžios ujamą ir persekiojamą lietuvišką Žodį, už kurio sergėjimą ir gynimą grėsė kalėjimas, katorga, ištrėmimas ar net mirtis...

Kokia graži minia sugužėjo ant Sudargo kalno, o paskui – į Suvalkiečio sodybą Pervazninkuose. Čia – ir mokslininkas, politikas, teisininkas, menininkas ar kitas koks visuomenei nusipelnęs žmogus. Ir visi yra tie, kurie myli savo kraštą ir kiekvienam lietuviui šventą jo Žodį. Daugiausia gal buvo lituanistinės visuomenės atstovų – tų, kurių širdyse dar plazda 1973 metais pradėtojo žygio už lietuvišką Žodį – šventės „Kalbos ir literatūros diena Šakių rajone“ – atgarsiai. Šiemet ji – 42-oji, nė kiek nesumenkusi, tvirtėjanti ir savo prasmėmis, ir apimtimi. Kalbos diena yra tikra Šakių žemės savastis: juk čia – kalbos, tokios, kokią ją šiandien vartojame, tėviškė. Tuo maždaug prieš šimtą metų pasirūpino didysis Jonas Jablonskis-Rygiškių Jonas. Šakiškė Kalbos diena yra ir tikra keliauninkė – ji kasmet vyksta vis kitoje rajono vietovėje, neužmiršdama nė menkiausio miesteliuko. Kasmet kita jos tema, žinių turinys ir plėtra. Bendroji jos jungtis – tik ta pati išlikusi lituanistinė idėja ir ištvermingi pagrindiniai tautiškojo deglo nešėjai lituanistai – vietiniai ir svečiai. Bet jų gretos jau ženkliai praretėjo.

Pagrindinis šių metų Kalbos dienos iškilmių organizatorius – rajono Kultūros ir turizmo skyrius (vedėja Augenija Kasparevičienė). Kalbos diena per keturis dešimtmečius Sudarge sušvinta jau trečiąjį kartą: 1984, 2004, 2014 metais. Jas visas jungia viena tema – jos skirtos Zanavykijos krašto knygnešiams, ypač vieno iš žymiausiųjų – knygnešių tėvo kunigo Martyno Sederevičiaus – veiklos pagarbai ir atminimui, o šiais metais – kartu ir mūsų literatūros klasiko Kristijono Donelaičio pagerbimui. Kokia didžiulė dvasinė ir kultūrinė šių skirtingu laiku gyvenusių žmonių sąšauka! Išvardintieji metai, nors turėdami pagrindinę idėjos ir temos jungtį (knygnešystę), kartu pasižymi ir tam tikromis skirtybėmis. Iki 1984 metų rajone garsiai skambėjusio viešo renginio, skirto knygnešiams, nebuvo. Jam atsirasti prielaidos susidarė 1982 metais, kai akademikas Vytautas Merkys paskelbė 6000 egzempliorių tiražu išleistą savo knygą „Lietuvos valstiečiai ir spauda XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje“. Šis išsamiais tyrinėjimais paremtas leidinys sujudino Lietuvos visuomenę. 1984 metais Sudarge vykusioje 12-ojoje Kalbos dienoje pagrindinį pranešimą padarė pats minėtos knygos autorius V. Merkys. Nuo tada Sudargas neužmiršta nė vienos datos, kurios metu atsiranda galimybė kilti dingsčiai prisiminti ir pasikartoti tai, ko niekada negalima ištrinti iš atminties. Taip Sudargo žemėje, kurioje iki šiol gyvena nemažai didžiojo knygnešio kun. Martyno Sederevičiaus suburtos knygnešių organizacijos narių palikuonių, prasidėjo nauja šio Lietuvai lemtingo istorinio periodo priminimo era. Ypač ji išsiskleidė 1989 metais prasidėjus Atgimimui. Tada žmonių santalkos ir kolūkio lėšomis buvo restauruotas dviejų knygnešių – Martyno Sederevičiaus ir Serafimo Lauryno Kušeliausko, ištikimo M. Sederevičiaus bendražygio, – bendras kapas, nes per Antrąjį pasaulinį karą jis buvo skaudžiai nukentėjęs. Tų pačių metų rudenį jau prie restauruoto kapo Lietuvos visuomenė iškilmingai rinkosi paminėti Martyno Sederevičiaus 160-ąją gimimo sukaktį.

2004 metais 32-oji Kalbos diena Sudarge buvo skirta lietuviškos spaudos atgavimo šimtmečiui paminėti ir pavadinta ,,Gimtojo žodžio kelias“. Vėl gražios iškilmės, o jų metu vykusios mokslinės konferencijos turinys – naujos istorinės įžvalgos. Šis minėjimas buvo išskirtinis dar ir tuo aspektu, kad jo iškilmių minėjimo Sudargo miestelio centre atidengtas kuklus akmens paminklas – plunksnelė (skulptorius Vidas Cikana) „Visiems lietuviško rašto ir žodžio sergėtojams“. Šis paminklas nuo pat jo iškilimo datos kaip ir knygnešių kapas tapo pagarbos simboliu visiems Sudargo ir Lietuvos knygnešiams. Taip šie reliktai pristatomi ir gausiai Sudargą lankantiems svečiams ir turistams.

Štai jau ir 42-oji Kalbos diena Sudarge. Padangė grūmoja žemai pakibusiais ir lietumi grasinančiais debesimis. Ar gamta neišgąsdins besiruošiančiųjų į šventę? Tačiau, žiūrėk, jau atrieda viena kita mašinytė su svečiais iš Vilniaus. Tarp jų – garbiausias zanavykų zanavykas, Vilniaus zanavykų bendijos įkūrėjas ir ilgametis vadovas Albinas Vaičiūnas; Seimo narys, lituanistas, humanitarinių mokslų daktaras Arvydas Vidžiūnas; aktorė Gražina Urbonaitė; nepalaužiamas zanavykas Jonas Endriukaitis. Savo zanavykiškų šaknų niekada napamiršta iš šio krašto kilusi Šiaulių Universiteto profesorė lituanistė, humanitarinių mokslų daktarė Giedrė Čepaitienė su savo vyru Andriumi. Visomis galimomis progomis savo gimtinės žemei nusilenkia kraštotyrininkas Vincas Aleknavičius, dabar gyvenantis Panevėžyje. Tokių pat jausmų vedina čia dažnai lankosi vilnietė, bet savo šaknimis zanavykė Birutė Matijošaitytė, o kartu su ja – šeimos nariai ir draugai. Kaip visada tyliai, tarsi stengdamasis būti nepastebėtas, su savo fotoaparatu tarp publikos sukinėjasi žurnalistas, poetas, tikras gimtosios Zanavykijos patriotas ir metraštininkas Antanas Andrijonas.

Rimties aurą šventei teikė Kidulių pagrindinės mokyklos mokinių ir tautodailininkės Julijos Macijauskienės karpinių paroda donelaitiška tema (parodos globėja – Inga Navlickienė). Savo teminę parodėlę pristatė ir B. Matijošaitytė.

Atvyko ir rajono meras Juozas Bertašiaus su žmona Genute, vicemerė ir renginio vedėja Rima Rauktienė su vyru Artūru, būrelis kultūrininkų bei iš toliau atvykusiųjų svečių.

Renginys prasidėjo Sudargo katalikų kapinėse. Čia buvo nusilenkta prie kapo – knygnešystės atminimo simbolio, kuriame ilsisi du knygnešai: kun. Martynas Sederevičius ir jo ištikimas bendražygis Serafimas Laurynas Kušeliauskas. Kartu paminėti visi kovos už lietuvybės išsaugojimą dalyviai – knygnešiai (juos pristatė šio teksto autorė ir A. Vidžiūnas). Po to vyko ceremonija miestelio centre, prie knygnešių paminklo, kur kalbėjo Sudargo seniūnė Rita Grigaitienė. Martyno Sederevičiaus mokyklos atstovai skaitė savo jėgomis sukurtą akrostichą, skirtą K. Donelaičiui (vadovė – mokytoja Irena Prūsaitienė). Prie paminklo pagerbta Sudargo Martyno Sederevičiaus klubo 1989 metais įkūrėja Alberta Natalija Dragūnaitienė ir šio klubo Garbės narys Albinas Vaičiūnas. Paskui pulkelis svečių dar suspėjo paskirti trumpą akimirką garsiųjų Sudargo piliakalnių apžvalgai. Po to – meditacija bažnyčioje (ji stovi lygiai toje vietoje, kur liūdnas savo senatvės dienas baigė didis knygnešys kun. M. Sederevičius). Šv Mišias Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje aukojo Slavikų ir Sudargo parapijų klebonas kun. Vitalijus Golinas.

Teorinė ir meninė renginio dalis persikėlė į Pervazninkų kaimą, Suvalkiečio sodybą, kuri ypač patraukli edukacijai, poilsiui ir visokių renginių vedimui. Čia liejosi žinios apie K. Donelaitį ir knygnešystės laikus. Bet renginys sutapo su birželio 14-ąja, Gedulo ir vilties diena, todėl prisimintos tremtys, apibendrinusios XVIII amžiaus pabaigos, XIX ir XX amžių kruvinas Lietuvos draskymo tragedijas. Teorinės dalies prelegentai buvo profesorė G. Čepaitienė, Seimo narys A. Vidžiūnas, Gelgaudiškio pagrindines mokyklos mokytoja Danutė Aniulienė ir Sudargo bendruomenės pirmininkė pedagogė A. N. Dragūnaitienė.

Buvo ir meninė dalis – Kudirkos Naumiesčio teatro „Savi“ pasirodymas (vadovė – Laima Mockevičienė). Turtingu ir gausiu kaip bičių spiečius, gražiai archajiškų, bet lietuviškai skambančių žodžių lietumi, su komiškais ir dramatiškais „Metų“ veikėjų gyvenimų vingiais skambėjo Donelaitis. Vingriu tautiniu šokiu džiugino jaunieji Gelgaudiškio kultūros centro šokėjai (vadovė – Edita Balčiūnienė). Nuoširdus buvo švelniabalsės mergytės Justės Jakaitytės zanavykiškos šnektos pristatymas (vadovė – Rima Vasaitienė).

Jau prie knygnešių kapo suskambo dramatiškas aktorės ir diktorės G. Urbonaitės balsas, perteikiantis poeto Justino Marcinkevičiaus poemos „Donelaitis“ ištraukų fragmentus. Šis balsas vėliau aidėjo po sodybos klojimo skliautais įrengtoje salėje.

Tačiau „saulelė, nuo mūs atstodama ritos“ į vėlyvoką popietę. Šventės gaspadinės, Sudargo ir Slavikų bendruomenių moterys, nervintis „pagavo“, nes sakė, kad vasaros ore šalta sriuba šylanti, o ant laužo kepta kaušinienė auštanti, tad laikas eiti prie skobnių. O kai prie tų skobnių svietas sugužėjo, matėsi, kad tas laikas tikrai atėjo, bet ne todėl, kad kažkas „šilo“ ar kažkas „aušo“, o todėl, kad skrandžiai jau maršus grojo. Tiktai ne vien „vėdarus prikimšti“ publikai labiausiai rūpėjo, o dar pabūti po vis lietumi gąsdinusiu vasaros dangumi, kai aplinkui daug pažįstamų ir nepažįstamų, bet gerumu spindinčių veidų, suburtų artimo jausmo, artimos idėjos – prisiliesti prie iškilios mūsų tautos istorijos kaip prie gaivios šaltinio versmės.

Šakių rajonas

© 2014 „XXI amžius“