Gimtinė:
žmonės
ir darbai

Bendruomenėse

Kėdainiuose tradiciškai garbinti agurkai

„Žalioji Lietuvos sostinė“ šventė žalios daržovės šventę

Ramutė Šukienė

Jauniausią svorių rovimo čempionato dalyvį Paulių Sereiką iš Gudžiūnų seniūnijos apdovanoja Kėdainių rajono savivaldybės mero pavaduotoja Nijolė Naujokienė

Jurgita Vaitiekūnienė (kairėje) iš Pelėdnagių seniūnijos pelnė geriausios gaspadinės vardą

2010 metais surviliškiečiai kvietė į agurkininkų pirtį

2008 metų Agurkų šventėje siekta rekordo. Antanas Kontrimas savo barzda traukė 1200 kg svėrusį vežimą

Dotnuvos seniūnijos agurkų augintojų kiemelis

Kėdainių Agurkitos

Mažieji karnišoniukai iš Nociūnų

Josvainių seniūnijos modernaus folkloro grupė atliko dainą „Aš pasėjau agurkėlį ant Šušvelės kranto“

17-oji Agurkų šventė senajame Kėdainių miesto parke

Agurkininkų regata

Tarptautinėje mugėje „Žaliasis skonis“ dalyvavo maisto gamintojai ir amatininkai iš Latvijos

KĖDAINIAI. Liepos 12 dieną miestas tapo „Žaliąja Lietuvos sostine“, nes čia, senajame miesto parke, vyko tradicinė, jau 17-oji Agurkų šventė, į kurią suvažiavo ne tik Kėdainių miesto ir rajono, bet ir kitų Lietuvos vietų gyventojai, dalyvavo svečių iš Latvijos. Šiais metais šventės rengėjai – Kėdainių kultūros centro kūrybiniai darbuotojai – sumanė, kad šventėje viskas turi būti žalia.

„Žalioji Lietuvos sostinė“

Nuo pietų miesto parke tarptautinė mugė „Žaliasis skonis“, kurioje dalyvavo Latvijos, Lietuvos Pamario krašto ir Kėdainių rajono bendruomenių naminio maisto gamintojai ir amatininkai, senajame Kėdainių miesto parke prasidėjo tuoj po vidudienio.

„Žaliajame kampe“ Kėdainių rajono ir miesto seniūnijų atstovai pateikė įdomių, originalių, netikėtų idėjų su agurkais. Šventės dalyviai galėjo ieškoti tikrosios agurkų pusės, iš vilnos velti agurkėlius, įveikti pažymėtą atstumą su didžiuliais agurkininko batais, žalia pieva čiuožti slidėmis, mokytis iš agurkų pjaustyti įmantrias patiekalų dekoracijas, dalyvauti grožio salono procedūrose su agurkų kosmetika, mėtyti kamuolį į žalią bedugnį maišą. Itin daug šventės dalyvių domėjosi prie Vilainių seniūnijos įkurta „fotostudija“ ir fotografavosi su agurkų augintojų siluetais.

Kėdainių rajono seniūnijų agurkininkų kiemeliuose vyko agurkinės sriubos ragautuvės, raugintų agurkų degustacija, buvo dalinamasi rimtais ir nelabai rimtais agurkų ir patiekalų su agurkais paruošimo receptais.

„Agurkienės“ gaspadinių varžytuvėse rungtyniavo atstovai iš visų vienuolikos rajono seniūnijų. Sriubas virusioms gaspadinėms dar teko išbandyti rankų miklumą greitai ir gražiai pjaustant daržoves. Žiūrovų komisija, išragavusi visas sriubas ir įvertinusi daržovių pjaustymo rezultatus, turėjo nuspręsti, kam atiteks pagrindinio šventės rėmėjo – jubiliejų šiais metais švenčiančio Kėdainių konservų fabriko – dovana. Konkurse nugalėjusiai Pelėdnagių seniūnijos gaspadinei Jurgitai Vaitiekūnienei solidžią konservų dėžę įteikė Konservų fabriko direktorius Vygantas Vanagas.

Į svorių rovimo čempionatą „Žaliau! Dar Žaliau! Žaliausiai!“ dalyviai registravosi iš anksto, tačiau čempionatas, kuriame dalyvavo ne tik vyrai, bet ir dvi merginos iš Latvijos, ir viešnia iš Anykščių, vyko taip azartiškai, kad norinčiųjų rauti dvipūdę atsirado dar ir dar. Niekas nepralenkė stipruolio Alfonso Šilkaičio iš Krakių seniūnijos ir jam atiteko nugalėtojo taurė, 100 Lt čekis, kurį įteikė visą rovimo čempionatą akylai stebėjusi ir net teisėjams talkinusi Kėdainių rajono mero pavaduotoja Nijolė Naujokienė, ir didelis, pats „žaliausias“ Kėdainių konservų fabriko produkcijos paketas.

II ir III vietos laimėtojai taip pat apdovanoti taurėmis, o Kėdainių konservų fabrikas jiems dovanojo ne ką mažesnius – „žalią“ ir „dar žalesnį“ – produkcijos paketus.

Antrą kartą Agurkų šventės istorijoje surengtoje agurkininkų regatoje parko tvenkinyje baidarėmis maišus su „žaliaisiais prieskoniais“ plukdė visų rajono seniūnijų ir Kėdainių krašto ūkininkų sąjungos atstovai.

III vietos laimėtojams įteiktas 100 Lt, II vietos laimėtojams – 200 Lt, I vietos laimėtojams – 400 Lt čekis. Nugalėtojai apdovanoti taurėmis, o Kėdainių konservų fabriko dovanų gavo visi regatos dalyviai.

Vakare parko estradoje vyko koncertas „Žalioj stotelėje“. Koncertinę programą savo daina pradėjo šventės vedėjos – kėdainietiško serialo „Agurkininkės meluoja žaliau“ 17 serijos pagrindinės herojės Erlanda, Žydronė ir Daiva. Jos trumpai apžvelgė, kas nuveikta per visą šventės dieną ir pristatė seniūnijų mėgėjų meno kolektyvų teatralizuotus muzikinius sveikinimus, žiūrovams sukėlusius daug gerų emocijų.

Dainuota apie tai, kaip sekasi kraštiečiams, agurkininkauti išvykusiesiems į Ameriką, kaip sunku agurkininkams čia, Lietuvoje, todėl jų darbą reikia labai gerbti. Šokėjos Agurklės pristatė naują eksperimentinį agurkų gero augimo ir derėjimo receptą bei amarus naikinančių boružėlių sveikinimo šokį visiems Kėdainių krašto agurkininkams. Modernaus folkloro grupė iš Josvainių dainavo dainą „Aš pasėjau agurkėlį ant Šušvelės kranto“, darbščiosios Vilainių agurkų augintojos atliko net himną agurkui. Kėdainių miesto agurkų augintojai, žengiantys koja kojon su Europa, į „Žalios stotelės“ sceną atsiuntė net tris Austrijoje stažuotę atlikusias agurkų auginimo ekspertes – Kėdainių Agurkitas. Pelėdnagių seniūnija į sceną išleido mažuosius karnišonus ir jų gydytoją, gelbstinčią nuo visų agurkiškų ligų. Žiūrovėms moterims itin patiko Surviliškio liaudies daina apie agurkus, kurią atliko iš žalio „žiguliuko“ žvaliai iššokę raumeningi vyrukai..

Nuotaikingą koncertą baigė ansamblis „Jonis“ (Šiauliai) ir grupė „Tabasco“ (Plungė).

Agurkų švenčių tradicija

Unikali, vienintelė Lietuvoje Agurkų šventė, kurią sumanė ir kasmet surengia Kėdainių kultūros centro darbuotojai, kiekvienų metų liepą Kėdainiuose vyksta nuo 1997 metų.

Per tą laiką išrinkta 10 Agurkų karalių. 2008-aisiais siekta rekordo – šventės svečias, tvirčiausios barzdos savininku tituluojamas žemaitis Antanas Kontrimas savo barzda traukė 1200 kg svėrusį vežimą su agurkais ir jį nutempė 35 metrus. Kasmet šventėje spalvingi rajono seniūnijų agurkininkų kiemeliai vilioja vaišėmis iš agurkų, linksmybėmis ir atrakcijomis, vyksta gaspadinių varžytuvės, dalinamasi rimtais ir linksmais agurkų sūdymo bei marinavimo receptais.

Smagia pramoga tampa sportinės varžybos: „Agurkobolas“, „Agurkinis smūginis“, agurkininkų regata, svorių rovimo čempionatas – kiekvienais metais šventės rengėjai sugalvoja ką nors originalaus. Šventė tradiciškai baigiama humoristiniais „žalių žvaigždžių“ iš rajono seniūnijų muzikiniais pasirodymais ir kviestinių populiariosios muzikos grupių koncertu.

Agurkai Kėdainiuose

Kėdainius daugelis vadina Lietuvos agurkų sostine. Šis įvaizdis kėdainiečius lydi nuo mažų dienų, nes agurkų verslas, Kėdainiuose klestėjęs carinės Rusijos laikais, prieškario Lietuvoje ir sovietmečiu, nepraranda populiarumo ir šiandien.

Nuo XIV–XV amžiaus Krekenavos ir Naujamiesčio apylinkėse gyveno karaimai, o pagrindinis šios izraelitų genties pragyvenimo šaltinis tapo daržai, visų pirma agurkai. Didelė tikimybė, kad iš šių apylinkių Nevėžio upe netoli esančius Kėdainius pasiekė ne tik agurkai, bet ir jų auginimo technologijos.

Pirmajame žinomame Kėdainių dvaro valdų apraše, sudarytame 1604 metais, yra miestiečių Ogurkų pavardė. Ogurkas nuomojo namą Skongalio gatvėje, kitas – Grigas Agurkas mokėjo 15 kapų grašių už namą Nevėžio gatvėje.

Antroje XIX amžiaus pusėje Kėdainiai sparčiai augo, mieste daugėjo žydų. 1899 metais mieste buvo registruoti 138 daržininkai, o agurkų auginimo versle dominavo žydai, kadangi jų mityboje agurkas užėmė labai tvirtas pozicijas. XX amžiaus pirmos pusės tekstuose aprašomas žydų gyvenimas ir buitis, minimos jų parduotuvės. Vienas iš pagrindinių didesnių miestų parduotuvių atributų buvo statinės su sūdytais agurkais.

Kita agurkų augintojų kategorija buvo ne miestuose gyvenę kumečiai, dar vadinti „daržininkais“. Užaugintas daržoves jie realizuodavo vietinėse rinkose. Kėdainių apylinkėse daržai plytėjo Nevėžio, Smilgos, Obelies, Šerkšniaus, Šušvės ar kitų upelių pakrantėse ir terasose. Daržininkai savo produkciją parduodavo ne tik vietos ar Lietuvos turguose, bet veždavo į Liepoją, Mintaują (dab. Jelgavą), Rygą. Žinoma, kad 1896 metais iš Kėdainių geležinkelio stoties buvo išgabenta 2322 pūdai (38035 kg), o 1897 metais į Liepoją – jau 10 vagonų agurkų.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, daržininkų verslas Kėdainiuose klestėjo. To laikotarpio nuotraukose matyti abiejose Nevėžio pakrantėse ir aukštutinėse terasose besidriekiančios agurkų ir tarpukariu išpopuliarėjusių pomidorų plantacijos.

Kėdainių apylinkėse gyvenę lietuviai agurkus augino patys, savo žemę nuomojo žydų daržininkams, talkino vietinių žydų daržuose, dirbo miesto daržininkų plantacijose. Pelėdnagių gyventojai yra pasakoję apie tikrą agurkų sūdymo profesionalę, kuriai vienintelei būdavo patikimas atsakingas darbas – surūšiuotus agurkus tolygiai įtrinti druska ir vienodomis eilėmis talpiai sudėti į statines. Sūdytų agurkų statines Pelėdnagių vyrai veždavo prie Šerkšniaus upės ir užmerkdavo šaltoje tėkmėje. Iš ten jie buvo vežami į prekybos taškus Kėdainiuose, Kaune, Tauragėje, kitur.

Panašiai agurkus konservuodavo ir karaimai. Jie agurkus raugindavo apipylę specialiu sūrymu. Sudėdavo į statines ir užkaldavo, statines sumerkdavo į ežerą ir laikydavo iki pat pavasario.

Agurkų verslui smarkų smūgį sudavė karas ir pokario metai. Per karą buvo išžudyti visi Kėdainių daržininkai žydai, pokariu – išvaikyti ir ištremti iš Lietuvos veiklesni žmonės. Negrįžtamai pradingo daržininkų kaupta patirtis, sutraukyti dešimtmečiais klostęsi verslo ryšiai, prarastos pardavimo rinkos.

Kėdainiuose agurkų verslas atsigavo. Nors visi žinojo jo mastus, tačiau verslas buvo pusiau pogrindinis – apie jį viešai nekalbėjo, nerašė laikraščiai, nerodė televizija, nebuvo vedama jokia valstybinė apskaita ir statistika. Sovietinė valdžia bandė apriboti plantacijų dydį, vykdė gąsdinimo akcijas, nugriaudama vieną kitą „nelegalų“ šiltnamį. Tačiau Kėdainių krašto agurkininkai sėkmingai išgyveno iki mūsų dienų, o agurkas tapo Kėdainių krašto simboliu.

Autorės nuotraukos

© 2014 „XXI amžius“