Svetainė
įkurta 2001 m. spalio 3 d.
PRIEŠPASKUTINIS
NUMERIS |
|
REKLAMA
LAIKRAŠTYJE | Reklamos
kaina - tik 1,00 Lt + PVM Pageidaujančius
prašome kreiptis į Redakciją |
|
Popiežiaus
Pranciškaus vizito Korėjoje aplinkybės Mindaugas
BUIKA
| Pietų
Korėjos sostinė Seulas laukė Šventojo Tėvo | Istoriniai
pasauliečių nuopelnai ir kankinystė Popiežiui Pranciškui
su apaštaliniu vizitu šiuo metu lankantis Korėjoje (apie to vizito įvykius išsamiau
bus rašoma kituose XXI amžiaus numeriuose) ypač plačiai svarstomas ir krikščionims
aktualus tos unikalios tautos susitaikymo ar net galimo suvienijimo (Vokietijos
pavyzdžiu) klausimas. Tarp didžiųjų Kinijos ir Japonijos valstybių pusiasalyje
įsiterpusi ir nuo XX amžiaus vidurio padalinta apie 75 milijonų gyventojų turinti
Korėja yra didžiausių kontrastų šalis. Demokratinė ir ekonomiškai klestinti Pietų
Korėja yra viena krikščioniškiausių Azijos valstybių, kurios apie trečdalis gyventojų
yra Kristaus išpažinėjai (vidutiniškai Azijoje krikščionių yra tik 12 proc.),
o totalitarinė komunistų valdoma, nuskurdusi, tačiau branduolinį ginklą turinti
Šiaurės Korėja visais tarptautiniais vertinimais yra krikščionių persekiojimo
viršūnėje, kur net nelegalus Biblijos turėjimas gresia mirties bausme. Nepaisant
šių persekiojimų, nėra abejonių, kad Šiaurės Korėjoje veikia pogrindinė tylos
Bažnyčia (kartu su valdžios kontroliuojamomis miniatiūrinėmis tikinčiųjų grupėmis,
skirtomis užsieniečiams parodyti propagandinį religijos laisvės buvimą), todėl
reikia tiesti visus įmanomus tiltus jos palaikymui. Nuo
rugpjūčio 13 iki 18 dienos vykstantis popiežiaus Pranciškaus lankymasis Korėjoje
yra trečiasis šio Šventojo Tėvo užsienio vizitas (po kelionių į Braziliją ir Šventąją
Žemę) ir trečiasis Katalikų Bažnyčios vadovo apsilankymas toje šalyje. Šventasis
popiežius Jonas Paulius II buvo į Pietų Korėją nuvykęs du kartus: 1984 metais,
kai buvo minimas pirmojo korėjiečių krikšto 200 metų jubiliejus, ir 1989 metais,
kai sostinėje Seule vyko 44-asis Tarptautinis Eucharistinis kongresas. Pirmojo,
1984 metais vykusio vizito metu Jonas Paulius II kanonizavo 103 korėjiečių kankinius,
kurie XVIII amžiaus pabaigoje savo gyvybės kaina plėtojo krikščionių tikėjimą
Korėjos pusiasalyje. Tos kanonizavimo iškilmės buvo tikrai istorinės, nes pirmą
kartą Bažnyčios šventieji buvo skelbiami ne Romoje, bet tolimoje Rytų Azijos šalyje.
Po tų kanonizacijos apeigų korėjiečiai šventųjų skaičiumi dabar užima ketvirtą
vietą pasaulyje po tradicinių katalikiškų italų, ispanų ir prancūzų tautų. 1984
metų gegužės 6 dieną Seule aukotų kanonizacijos šv. Mišių homilijoje popiežius
Jonas Paulius II priminė, kad krikščioniško tikėjimo skleidžiama Dievo tiesa Korėjos
intelektualai susidomėjo iš Kinijoje juos pasiekusių religinių knygų.
| |
Saule vainikuota
Kun. Vytenis Vaškelis Kaip
Mergelės Marijos širdies sodas buvo laistomas Šventosios Dvasios lietaus lašais,
ir todėl Jos gyvenimo upelis tapo upe, ir Jos dorybių srovė įsiliejo į Viešpaties
jūrą (plg. Sir 24, 31), taip kiekvienas žmogus, vis labiau ieškodamas tiesos įprasminimo
gyvenime, nesustabdomai veržiasi į dvasinės brandos aukštumas, kol atranda savąjį
laimikį aukštybėse (plg. Fil 3, 14). Antai ne tik Švedijoje
žinomas pastorius Ulfas Ekmanas, neseniai su šeima perėjęs į Katalikų Bažnyčią,
viename interviu kalbėjo, kad drauge su žmona skaitydami šv. Brigitos raštus užtiko
jos antgamtinio pobūdžio pokalbius su Viešpačiu, Marija ir šventaisiais. Ulfas
prisipažino, kad tie dialogai tapo iššūkiu ir jiems atvėrė proto bei širdies gelmes.
Jis su žmona suvokė išskirtinį Marijos tarpininkavimo vaidmenį tarp žmonijos ir
Dievo Sūnaus. Mes supratome šventųjų vietą Bažnyčioje, sakė buvęs pastorius. |
|
Paminėti buvę klebonai Bronislava
BUCHIENĖ
|
Tytuvėnų moterų klubas Raskila ir renginyje dalyvavę
kunigai Eduardas Semaška, Rimantas Žaromskis bei Rimvydas Adomavičius
| TYTUVĖNAI. Moterų
klubas Raskila iš savo idėjų skrynelės vėl traukia naujų sumanymų ir juos įgyvendina.
Kadangi šiemet Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos, Angelų Karalienės, bažnyčia pažymi
400-ąsias gyvavimo metines, moterys nusprendė prisidėti prie šventinių renginių.
Ši kartą raskilietės nutarė prisiminti ir pagerbti Tytuvėnų parapijoje tarnavusius
kunigus Pranciškų Bastį ir Liudviką Semašką. Moterų vadovė poetė Teresė Rimulaitytė
pasitelkė į pagalbą kun. L. Semašką gerai pažinojusį Nidos Marijos, Krikščionių
Pagalbos, bažnyčios kleboną kun. Rimvydą Adomavičių bei Joniškio Mergelės Marijos
Ėmimo į dangų bažnyčios kleboną ir dekaną kun. Eduardą Semašką, kunigo Liudviko
sūnėną. Minėjimas prasidėjo šv. Mišiomis. Jas koncelebravo
svečiai kunigai R. Adomavičius ir E. Semaška bei Tytuvėnų parapijos klebonas Rimantas
Žaromskis. Prašyta Dievo globos ir melstasi už Tytuvėnuose tarnavusius kunigus
už gyvuosius ir mirusiuosius, už sergančiuosius. Ypatingą dėmesį ir padėką kunigas
Rimvydas skyrė Teresei Rimulaitytei bei visoms Raskilos moterims, kurių giesmės,
dainos bei eilės papuošia dažną Tytuvėnų šventę. |
|
Nebijojęs aukotis dėl Dievo ir Tėvynės
AA mons. Alfonsas SVARINSKAS (1925 01 211954 10 032014 07 17)
|
Mons. Alfonsas Svarinskas Vido Venslovaičio nuotrauka
| Liepos 17 dieną po sunkios ligos
mirė nenuilstantis kovotojas už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, aktyvus Lietuvos
neginkluoto pasipriešinimo dalyvis, ilgametis sovietinių kalėjimų ir lagerių kalinys,
Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komiteto narys, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios
Tarybos-Atkuriamojo Seimo narys, Lietuvos Sąjūdžio Tarybos Garbės narys, dimisijos
pulkininkas, monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Prezidentė
Dalia Grybauskaitė ir Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė išreiškė užuojautą dėl
mons. A. Svarinsko mirties. Pasak Prezidentės, neišsižadėjęs religinės ir tautinės
veiklos, mons. A. Svarinskas iki paskutinių dienų kovojo už kiekvieno žmogaus
teisę tikėti, laisvę mąstyti ir kalbėti, nuolat ragino būti su Lietuva ir rūpintis
jos ateitimi. Tai buvo ypač stiprus ir sukrečiančią sovietmečio tikrovę patyręs
žmogus, išgyvenęs nuolatinius persekiojimus, kankinimus, nesibaigiančius trėmimus
ir kalėjimus, sakoma valstybės vadovės užuojautoje. |
|
35 metus tarnavęs Joniškio žmonėms
AA mons. Juozas DOBILAITIS (1928 09 181958 03 232014 07 23)
|
Mons. Juozas Dobilaitis | Liepos
23 dieną po ligos mirė Joniškio altaristas mons. jubil. Juozas Dobilaitis. Jis
gimė 1928 m. rugsėjo 18 d. Jurbarko rajone, Vadžgiryje, trijų vaikų šeimoje. Būsimasis
kunigas mokėsi Vadžgirio pradinėje mokykloje, vėliau Eržvilko gimnazijoje, kurią
baigė 1949-aisiais. Pokariu Lietuvoje, ypač kaimo vietovėse, labai stigo mokytojų,
todėl 19491950 metais jis dirbo pradinių klasių ir matematikos mokytoju Šiluvoje.
Vėliau, 19501953 metais, atliko karinę prievolę sovietinėje kariuomenėje, darbo
batalione prie Suomių įlankos. Ten per jo rankas eidavo paštas: laiškai, siuntiniai,
piniginės perlaidos. Teko tvarkyti biblioteką, o kadangi mokėjo piešti, gražiai
rašė, todėl buvo plakatų ir garbės lentų apipavidalintojas. Grįžęs iš kariuomenės
įstojo į Kauno kunigų seminariją. Kunigo šventimus gavo 1958 m. kovo 23 d. Nepaisydamas
sovietinio persekiojimo ir įvairių trukdymų, per visą kunigystės laikotarpį jubiliatas
daug jėgų atidavė sielovados darbui, pastoracinei veiklai, jaunų žmonių rengimui
sakramentams. Tuo pačiu metu, kiek leido jėgos bei galimybės, rūpinosi ir gražino
Joniškio bažnyčią bei jos aplinką. Apie savo kunigystę visada sakydavo: Niekada
nebuvo sunku. Tai man buvo malonus patarnavimas žmonėms. Jaunystėje yra nutapęs
sakralinių paveikslų. Atgavus nepriklausomybę, 1996 metais renovuoti ir įkurti
Joniškyje krikščioniški senelių globos namai Santara. |
|
Mirė Skudutiškio ir Suginčių klebonas
|
Kun. Arūnas Kazlauskas | AA
kun. Arūnas KAZLAUSKAS (1971 08 311995 08 312014 07 28) Liepos
28 dieną staiga mirė Kaišiadorių vyskupijos Skudutiškio ir Suginčių parapijų klebonas
kun. Arūnas Kazlauskas. Jis gimė 1971 m. rugpjūčio 31 d. Vytautavos parapijoje,
Kaišiadorių vyskupijoje, Trakų rajone. Mokėsi Panošiškių pradinėje mokykloje,
vėliau Rūdiškių vidurinėje mokykloje. 1989 metais pradėjo studijas Kauno kunigų
seminarijoje. 1994 m. rugsėjo 10 d. Arūnas Kazlauskas buvo įšventintas diakonu
Kaišiadorių vyskupijai ir paskirtas pastoraciniam darbui į Kaišiadorių parapiją.
1995 m. rugpjūčio 31 d. A. Kazlauskas buvo įšventintas kunigu ir paskirtas Perlojos
bei Nedzingės parapijų administratoriumi. 2002 metais skiriamas Čiobiškio parapijos
administratoriumi, 2003 m. balandžio 1-ąją Molėtų parapijos vikaru ir Skudutiškio
parapijos administratoriumi. Nuo 2005 metų kunigas Arūnas atleidžiamas iš Molėtų
parapijos vikaro pareigų ir skiriamas Skudutiškio parapijos klebonu bei Suginčių
parapijos administratoriumi, vėliau klebonu. |
|
Su meile klausydavęs išpažinčių
AA kun. Pranciškus VENCKUS (1933 08 141968 05 222014 07 30)
|
Kun. Pranciškus Venckus | Liepos
30 dieną po staigios ir sunkios ligos mirė Kelmės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo
į dangų bažnyčios altaristas kun. Pranciškus Venckus. Jis gimė 1933 m. rugpjūčio
14 d. Budraičių kaime, Kelmės rajone, ūkininkų šeimoje. Buvo pakrikštytas Kražių
bažnyčioje. 1941 metais pradėjo lankyti Adomaičių pradžios mokyklą Pakražančio
seniūnijoje ir ją baigė 1945 metais. Nuo 1946 iki 1950 metų mokėsi Kražių gimnazijoje.
1952 metais turėjo atlikti būtiną karinę tarnybą tarybinėje armijoje, iš kurios
grįžęs 19551963 metais dirbo Šiaulių kelių statybos įmonėje ir tuo pačiu metu
mokėsi Šiaulių miesto neakivaizdinėje vidurinėje mokykloje. Ją baigęs, įstojo
į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. 1968 m. gegužės 22 d. vyskupo Juozapo
Labuko buvo įšventintas kunigu. |
|
Poetui pranciškonui 100 metų
|
Kun. Leonardas Andriekus OFM | Liepos
15 dieną sukako 100 metų nuo poeto, pranciškono, kunigo Leonardo Andriekaus gimimo.
100-osios jo gimimo metinės liepos 20 dieną, sekmadienį, buvo paminėtos jo gimtuosiuose
Barstyčiuose (Skuodo r.), netoli Žemaičių Kalvarijos. L. Andriekus
gimė 1914 m. liepos 15 d. Jaunystėje įstojo į Kretingos pranciškonų vienuolyną
ir mokėsi Kretingos pranciškonų gimnazijoje. Prieš Antrąjį pasaulinį karą pranciškonų
vyresnieji jį išsiuntė studijuoti teologiją į Austriją ir Italiją. 1940 m. birželio
29 d., per Petrines, jam suteikti kunigo šventimai. Nuo 1946 metų gyveno JAV,
aktyviai dalyvavo lietuvių išeivių veikloje, išleido keletą poezijos rinkinių,
redagavo Aidų žurnalą, kurio tąsa yra nuo 1991 metų Lietuvoje leidžiamas žurnalas
Naujasis ŽidinysAidai. Kun. L. Andriekus OFM mirė 2003 m. gegužės 19 d. Palaidotas
Niujorke, Bruklino kapinėse, kuriose ilsisi ir kiti išeivijoje mirę lietuviai
broliai pranciškonai. |
|
Inaos Kunigo pasaulėjautos
kelionėje Agnė SENDAITĖ
|
Kun. Kęstučio Trimako knyga Mano pasaulėjautos
kelionė | Liepos 19-osios popietę
Kaune, Maironio lietuvių literatūros muziejuje, vyko kun. prof. Kęstučio Trimako
knygos Mano pasaulėjautos kelionė pristatymas. Liepos 19-oji taip pat buvo ir
knygos autoriaus mirties metinių diena, tad Kauno Arkikatedroje už jį buvo aukojamos
šv. Mišios, kurių koncelebracijai vadovavo Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Kunigo
Kęstučio Trimako knyga Ant juodo knygos viršelio baltuoja
knygos sudarytojos Marijos Remienės tekstas: Ši kunigo Kęstučio Trimako knyga,
kurią mieli skaitytojai perskaitys Lietuvoje bei išeivijoje, jau paskutinė ir
neužbaigta. Tai tik dalis to, ką autorius buvo sumanęs parašyti, bet klastinga
liga jį pakirto 2013 m. liepos 19 d., net neįpusėjus knygos. Šis leidinys sudėtas
iš dviejų dar neskelbtų knygų. Pirmiausia skaitytojas suras paskutiniąją, kurią
kun. K. Trimakas nusprendė rašyti 2012 m. kovo viduryje jau sunkiai sirgdamas.
Natūraliai prie jos prisišlieja antroji karo pabėgelių stovykloje pokarinėje
Vokietijoje ir JAV parašyti jaunuolio dienoraščiai kelios rankraštinės užrašų
knygutės, surastos po kun. K. Trimako mirties, tvarkant jo rankraštyną. Tai unikalūs
jaunuolio tekstai svarstymų, meditacijų ir maldų junginys, kuriuos jis skiria
Dievo Motinai Marijai. Paskutinėje knygos dalyje skelbiami atsiminimai apie autorių
su juo bendravusių, dirbusių asmenybių įžvalgos, kuriose kaip veidrodyje atsispindi
šviesaus atminimo kun. K. Trimako gyvenimas, jo kūryba, atlikti darbai šakotas
bei įvairiapusis gyvenimas išeivijoje ir Lietuvoje. |
|
Cinizmo apraiškos Romas BACEVIČIUS
Liepos 21-ąją palaidojome legendinį Lietuvos kunigą, daugiau
kaip 20 metų už kovą dėl tikinčiųjų teisių ir laisvos Tėvynės kalėjusį demokratiškiausios
pasaulio šalies Tarybų Sąjungos lageriuose monsinjorą Alfonsą Svarinską. Jam
mirus ir išgirdus, kad monsinjoras bus palaidotas Ukmergės Dukstynos kapinėse,
šalia partizanų, kai kuriems žmonėms pasirodė, kad tai būtų šio garbaus dvasininko
įžeidimas, esą jis yra tiek daug nusipelnęs, kad turėtų būti palaidotas arba
Vilniaus Antakalnio kapinėse, arba Kauno Paminklinės Prisikėlimo bažnyčios šventoriuje,
šalia prel. Mykolo Krupavičiaus. Iš tiesų turbūt joks kitas Lietuvos dvasininkas
to nenusipelnė kaip mons. A. Svarinskas, bet turime gerbti jo paties valią norą
būti palaidotam ten, kur pasirinko ir tam rengėsi ne paskutinę dieną. Mirus mons.
A. Svarinskui, pajutome tautos susivienijimą. Apie garbųjį dvasininką rašė ir
jo kovą dėl tikinčiųjų teisių už Tėvynės laisvę priminė įvairiausia Lietuvos spauda
ir interneto tinklapiai. Net dauguma piktųjų internautų pripažino, kad tai buvo
kunigas, už kovą dėl savo idealų nepabūgęs daug metų kalėjime pasėdėti. Galima
tik džiaugtis, kad aplankyti Šv. Ignoto bažnyčioje pašarvoto monsinjoro atėjo
ne tik kardinolas, Premjeras ir Seimo pirmininkė, bet ir gausus būrys jaunimo,
vilniečių, buvusių kolegų Seimo narių, parapijiečių ir kovos draugų. Laidotuvių
dieną mons. A. Svarinsko karstą kariai atnešė į Arkikatedrą Baziliką, kur kardinolas,
du arkivyskupai, aštuoni vyskupai ir beveik šimtas kunigų aukojo šv. Mišias prie
to altoriaus, prie kurio pats velionis, gyvas būdamas, taip ir liko nepageidaujamas
kai kurių tą dieną už jį besimeldusių konfratrų. Gražu, kad ir jie savo dalyvavimu
pripažino klydę, o laidotuvėse gausiai susirinkę žmonės, taip pat ir tiesioginės
LRT televizijos transliacijos pagalba namuose prie televizorių susėdę liudijo,
kad jie vertino mons. A. Svarinsko indėlį į Lietuvos laisvę. Daug gerų žodžių
tomis dienomis buvo pasakyta apie mons. A. Svarinską, puikios buvo ir kalbos prie
kapo, tačiau ir aš, ir kiti kapinėse šalia stovėję žmonės nesupratome, kodėl gražiai
gedulingas melodijas ir giesmes grojęs kariuomenės pučiamųjų orkestras nuėjo nuo
kapo, pamiršęs sugroti Lietuvos himną. Atrodo, kad net pats laidotuvių komisijos
pirmininkas, Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas to nepastebėjo. Gerai, kad
žmonės nutraukė jo pradėtą kalbą ir patys užgiedojo: Lietuva, Tėvyne mūsų...
Bet himnas be melodingos muzikos vis tiek ne toks himnas. Juk Vincas Kudirka Tautišką
giesmę sukūrė su melodija. Nežinia, tyčia ar netyčia taip įvyko, bet pats mons.
A. Svarinskas, mėgęs dalyvauti įvairiuose patriotiniuose renginiuose, visada juos
baigiant norėdavo išgirsti Lietuvos himną, todėl jei ne laidotuvių dalyvių spontaniškai
užtraukta Tautiška giesmė, visa ta jam parodyta pagarba būtų užbraukta vieninteliu
šiuo cinišku poelgiu. |
| |