Lietuvos
kultūros
galerija

Išnašos

Devynmetės pasakos iš „babos“ kavinės

Daiva Červokienė

Šiaulių Centro pradinės mokyklos trečiokė Ugnė Timonytė su savo pasakų knygele „Kavinės „Pas babą“ pasakos“

Ugnė su broliuku (ant kelių) ir sesute kavinėje „Pas babą“

Kelerių metų būdamas žmogus pribręsta parašyti knygą? Kai kam taip nutinka labai anksti, pirmą savo gyvenimo dešimtmetį. Šiaulių Centro pradinės mokyklos trečiokė Ugnė Timonytė dar besibaigiant mokslo metams pristatė savo pasakų knygelę „Kavinės „Pas babą“ pasakos“. Kaip sakė mokyklos direktoriaus pavaduotojas Saulius Vilutis, tai yra pirmas toks atvejis per visą mokyklos gyvavimo istoriją, kuris gražiai sutapo su mokyklos 20-mečiu. Ugnės mokytoja Alma Kalinauskienė prisiminė, kad Ugnė dar pirmoje klasėje, kai vaikai dalijosi savo svajonėmis, pasakė, kad norėtų išleisti knygą. „Aš jai sakiau, kad būtinai išleisi, jei tik gerai mokysies ir atkakliai sieksi savo tikslo. Tik negalvojau, kad tai atsitiks taip greitai“, – sakė mokytoja.

Ugnei – devyneri, todėl ir jos knygelėje yra devynios pasakėlės ir devyni jos piešinukai. Ugnės piešinukai jau nebe pirmą kartą „išeina į žmones“, nes mergaitė nuo pirmos klasės mokosi dailės bei technologijų Moksleivių namų vaikų klube „Aitvaras“ ir yra dalyvavusi ne vienoje parodoje ir už mokyklos ribų. Knygutėje yra ir keletas pirmųjų Ugnės eiliavimo bandymų, netgi pažadas pagauti Pegasą: „Na palauk, aš greit užaugsiu / Ir tave pagausiu. / O tada, žinok tikrai, / Vardo nebeklausiu“.

Ugnė sakė siužetų savo pasakoms neieškojusi: ji tikrai vaikščiodama su seneliais po Tytuvėnų šilą rasdavo kiškio pyragų. Jų būdavo padėta tai ant kelmo, tai samanose, tai „žemutinėje“ drevėje. Dėl to Ugnei kildavo daugybė klausimų, į kuriuos seneliai vos spėdavo atsakinėti. Beliko visa tai prisiminti ir užrašyti. Ji tikrai matė po „kavinės“ pamatu didelę rupūžę, kuri tarsi ginčijosi su rasotoj žolėj šokinėjančia varle. Dėl ko jos galėjo ginčytis, Ugnė ieško atsakymo savo pasakoje „Varlės ir rupūžės ginčas“. Netgi tikras gandras tuo metu virš kiemo praskrido. Tikra buvo ir Ugnės draugės Gretos, kuri susirgo nešvarių rankų liga, istorija. Ir vienišą skruzdėliuką matė, kuris skubėjo savo laimės ieškoti. Ir pelę, nešamą katino, ji matė, o baba mįslingai prasitarė, kad katino dantyse ir princesė galinti būti...

Ugnė prisipažino, kad babytė dažnai jai patardavusi ieškoti išraiškingesnių žodžių. „Jei aš parašau paprastą žodį, babytė prašo ieškoti jų daugiau tam pačiam daiktui ar veiksmui pavadinti. Aš parašiau „zuikis bėgo per mišką“, o babytė manęs paprašo surašyti visus tą veiksmą apibūdinančius žodžius. Aš parašau „zuikis skuodė... dūmė... rūko... lėkė...“ Tada babytė paprašo išrinkti labiausiai tam tinkamą žodį.“

Per knygelės pristatymą bendraamžiai Ugnės klausė, ko reikia, kad parašytum pasakų knygą. „Reikia miegoti su baba ir kad ji prieš miegą sektų pasakas“, – atsakė U. Timonytė.

Ugnė savo močiutę vadina baba, nes tai, pasak pačios močiutės, yra jos užtarnautas laipsnis, titulas, luomas – tiesiog tokia šeimos hierarchija – kaip generolui antpečiai. Todėl ir knygutė vadinasi „Kavinės „Pas babą“ pasakos“. Toji „kavinė“ nėra visiškai pramanyta. Tai yra Ugnės senelių namo terasa Tytuvėnuose. Kai Ugnė atvažiuoja pas senelius, čia bemat susirenka ir daugiau gatvės vaikų, o kadangi vaikai terasoje randa vaišių, terasą jie ėmė vadinti kavine. Ugnė nusprendė, kad kavinei reikia pavadinimo ir bemat jį sugalvojo – „Pas babą“. Tada paprašė senelio, kad šis nuobliuotų lentą, o ji pati iškabą išrašė... Todėl atėjus metui pasirodyti knygutei, jai pavadinimo ieškoti nereikėjo – „Kavinės „Pas babą“ pasakos.“

Koks babos indėlis, kad pasirodytų ši knygelė? Tytuvėnuose gyvenanti Ugnės močiutė žurnalistė Nijolė Petrošiūtė-Mitkevičienė sakė, kad visų pirma piniginis – ji rūpinosi knygelės leidyba. Pradžia buvo tokia: jai Ugnė perskaitė savo pasakėlę „Kodėl žiema balta“, po to – kitą, kelis eilėraštukus. Tada ji patarė vaikaitei visus savo kūrinėlius užrašyti: kai jų susidarys daug, tada galės išleisti savo knygutę. O kartą Ugnė atvažiavusi ir paklausė, kada gi leis tą jos knygelę. Tad ir išleido, nors kalbėdama apie būsimą knygelę baba nė negalvojo, kad vaikaitę taip uždegs ši mintis.

O vasarą Ugnė tikisi pakalbinti draugę, kuri gyvena užsienyje, emigracijoje su tėvais, bet nesijaučia ten gerai, norėtų grįžti į namus gimtinėje. Ir ketina parašyti pasaką apie Šiauliuose, Tytuvėnuose ar kokiame nors šalies kaime gyvenančią raganaitę. Jai keista, kad Lietuvoje taip išgarsėjo užsienio rašytojų sukurtos raganaitės. Kam reikia svetimų raganaičių, jei daugybė jų gali gyventi kiekviename Lietuvos kaime, miestelyje ar mieste...

Tytuvėnai, Kelmės rajonas

© 2014 „XXI amžius“