Lietuvos
kultūros
galerija

Kronika

Indros Grušaitės tapybos labirintai

Laimutė Vasiliauskaitė-Rožukienė

Indros Grušaitės „Dama ir drakonėlis“, 2013 m.

Dailininkai Indra Grušaitė ir Viktoras Binkis (Kazio Binkio anūkas)

Indra Grušaitė pasakoja „Veidmainystės“ sukūrimo istoriją

Indros Grušaitės „Egzotika“, 2005 m.

Vilnius. Jubiliejinė Indros Grušaitės tapybos paroda buvo atidaryta per jos gimtadienį. „Pilies galerija“ Senamiestyje, kur kadaise buvo auksakalių dirbtuvės, skaičiuoja tik penktus metus, o jaunatviška parodos kaltininkė šventė savo 50-metį. Paveikslai priminė Luvro šedevrus, nes nutapyti klasikine maniera, griežtai laikantis senųjų Renesanso meistrų tapybos manieros, betgi jie artimi „fantazy“ žanrui, šiuolaikiški, magiški, subtiliai ironiški, skirti ne tik intymaus interjero puošybai (nors turi ištikimų gerbėjų būrį būtent dėl interjero puošybos, o pavyduolių komentaruose vadinami „intelektualiu kiču“, kita vertus, ar kičas gali būti intelektualus ir nutapytas meistriškai, laikantis visų šedevrams būdingų darbo pastangų?).

Mane į šią parodą pakvietė į Pilies gatvę iš galerijos nutiestas raudonas kilimas ir plačiai atvertos durys (šalia armoniką virkdė ir garsiai dainavo ubagas). Kai užsukau, išvydau poetą Julių Kelerą su Viktoru Binkiu (pramogų verslo atstovai jau buvo išsivaikščioję), kurie dalijosi mintimis apie Indros meną prie bene didžiausio, prabangiausio ir nemažai klausimų keliančio jos paveikslo (pavyzdžiui, kodėl kiškis mano esąs briedis, o kiaulė – poetiškos sielos ir t.t.). „Arbatėlė rūke“ (drobė, akrilas), sukurtas 2013 metais, šalia jo iš tiesų stovėjo padengtas stalelis su šampano ir vyno taurėmis. Iš kairės į mus žiūrėjo „Valdovas“ (2013, drobė, akrilas), kurio vien prabangūs ornamentuoti rėmai kainuoja tris tūkstančius litų.

Indros darbai užėmė visas tris galerijos sales. Jie atrinkti ir nutapyti nuo 2005 iki 2014 metų. Kiekvienas paveikslas turi savą istoriją, pavyzdžiui, darbas „Veidmainystės“ (2014), kuriame katė prisidengia moters veidu, o mergina – katės, iš tiesų sukurtas daug anksčiau, o tik neseniai perdarytas, sulipdytas, naujai pamatytas.

Dailininkės paveiksluose dominuoja moterys, katės (arba pusiau), įvairūs gyvūnai (kiškiai, baltos pelytės, elegantiški medžiokliniai šunys kurtai, ežiai, balandžiai), susimąsčiusios chimeros, maži drakonėliai, katės sfinksai – tarsi atkeliavę iš viduramžiais iliustruotų knygų. Skrynelių ir kitų prabangos daiktų kupini natiurmortai, gotikiniai peizažai tarsi iš sapnų pasaulio, pavyzdžiui, „Nešantys sapnus“, kurie elegantiškai simboliškai atspindi šiandieną. „Grožis – tam tikra genialumo forma, kuria būtina dalintis“, – teigia menininkė ir cituoja Leonardą da Vinči: „Dėl dieviškumo, būdingo tapybos mokslui, tapytojo dvasia tampa panaši į dievišką dvasią todėl, kad turi teisę laisvai kurti įvairius gyvūnus, augalus, vaisius, gamtovaizdžius ir laukus, kalnų nuošliaužas, niūrias, žiūrovus gąsdinančias vietas ir patrauklias, malonias vietoves, kurios džiugina žydinčiomis pievomis...“

Autorė prisipažino šiuo keliu einanti seniai ir atkakliai, domisi filosofija, esanti žemaitė nuo Skuodo, dailės mokėsi prie jūros, Klaipėdoje, vėliau baigė Vilniaus dailės akademiją (vadovaujant profesoriui Vladui Karatajui), gyvena Vilniaus rajone, kur turi savo dirbtuvę, galeriją, paveikslų nekaupia, nes jie greitai atranda savo nišą. Draugams ji padovanojo jubiliejinės parodos proga išleistą kūrinių katalogą, kurį (irgi senovine maniera) atspausdino UAB „Utenos Indra“ (dizainerė – Justina Medvedevaitė, fotonuotraukos – Indros kurso draugo Viktoro Binkio (Kazio Binkio anūko).

„Dailininkės paveikslai teatrališki, kostiuminiai, juose gausu butaforijos ir rekvizito, skatinančio galvoti apie „tikrumo“ ir „dirbtinumo“ ryšį. Efektingoje šviesoje išryškėja figūros, gyvūnai, daiktai, kurių prasmių įdomu ieškoti savo patirtyje ar simbolių žodynuose. Kurdama „muziejinę“ tapybą, Indra Grušaitė vilioja žiūrovą į paslaptingą labirintą, kuriame jis gali sutikti patį save, prisidengusį slepiamos savo tapatybės kauke“, – parodos kataloge rašo menotyrininkas Helmutas Šabasevičius ir lygina Indros kūrybą su XIX amžiaus vokiečių nazarėnais, anglų prerafaelitais, kurie panašiu būdu bandė pabėgti nuo realybės, tačiau dėl postmodernizmo iškovotos laisvės Indra laisvesnė nei prieš pusantro šimto metų kūrę jos pirmtakai.

Autorės nuotraukos

© 2014 „XXI amžius“