Lietuvos
kultūros
galerija

Kronika

Prisiminė iškilią tapytoją

Benjaminas ŽULYS

Kaunas. Adelės ir Pauliaus Galaunių namuose veikė paroda, kurioje eksponuoti kauniečių tautodailininkų, dalyvavusių 2013 metų konkurse Lidos Meškaitytės premijai laimėti, kūriniai.

Tautodailininkai Viktorija Jurgutienė, Stasys Urbonas, kiti meno žinovai papasakojo apie sudėtingą L. Meškaitytės kūrybinio darbo kelią, bendravimą su žmonėmis. Pernai sukako 20 metų nuo jos mirties. Be to, 2013-ieji buvo jubiliejiniai Mažosios Lietuvos prijungimo prie Didžiosios Lietuvos metai. Tai atsispindi ir parodos autorių darbuose.

Pernai konkursas L. Meškaitytės premijai laimėti buvo surengtas drauge su Vilniaus dailės akademija. Tai – dalis Dailės akademijos Panemunės pilyje vykdyto projekto „Miniatiūra. Lida Meškaitytė“, kurį finansavo ir rėmė Kultūros ministerija. Tuo siekta ne tik priminti apie išskirtinę L. Meškaitytės kūrybą, bet ir paskatinti dailininkus atsigręžti į tradicinės tapybos miniatiūras. Jurbarko, kur gyveno ir kūrė Lida, savivaldybė, vykdydama paskutinę jos valią, liaudies tapytojams už geriausius darbus Mažosios Lietuvos tema kas trejus metus teikia jos vardo premijas.

Dera pabrėžti, kad Lida – savamokslė tapytoja miniatiūrininkė. Jos vaikystė prabėgo netoli Smalininkų miestelio esančiame Antšvenčių kaime, gamtos apsuptyje, kur į lygumų kraštovaizdį gražiai įaugę miškai, kur ramiai Nemuno link teka Šventosios upelis, o netoliese tyvuliuoja Pašvenčio ežerėlis. Nenumaldomas mergaitės noras pažinti pasaulį skatino ją stropiai mokytis, daug skaityti, lavintis. Deja, užėjus karui, Lida buvo priversta palikti mokyklą – septynmetę baigė jau vokiečių okupuotame Klaipėdos krašte. Netrukus, teko apleisti gimtinę ir kartu su kitomis Klaipėdos krašto šeimomis evakuotis į Vokietiją. Karui baigiantis, Lida su tėvais grįžta į Lietuvą, atvyksta į Kauną. Čia juos ištinka skaudi nelaimė – naktį kilusios audros metu ant miegančių Meškaičių užvirsta apdegusi mūro siena. Iš šeimos labiausiai nukentėjo Lida. Ji jau negalėjo grįžti į gimtuosius Antšvenčius savomis kojomis. Ji atvežama į gimtuosius namus kaip sunkus ligonis, užsidaro giliai savyje, slėpdama nuo kitų savąjį skausmą ir negalią. Negailestingi likimo smūgiai suformuoja kiek atšiaurų, sudėtingą ir nelengvai suprantamą charakterį. Tačiau tauri dvasia veržiasi iš uždarumo, ieško sau priimtinos erdvės kūrybiškai augti.

Nenutoldama nuo namų, Lida įdėmiai stebi ją supantį pasaulį, fiksuodama jį popieriaus lapelyje. Taip prasideda jos „meno studijos“ – kopijuojami įvairūs spalvoti atvirukai, kino aktorių portretai, iš senų vokiškų meno žurnalų mokomasi akvarelės technikos, kolorito ir kompozicijos subtilybių. Lida daug ir kantriai dirba – piešimas jai tampa daugiau nei malonus laiko praleidimas. Būdama stiprios valios, ji siekia svarbiausio tikslo – tobulumo. „Man menas yra tai, ko negaliu pasiekti“, – sakė ji. Gana greitai ji atranda savąjį stilių, jos darbuose nėra kūrybinio blaškymosi – kryptingai eina tuo pačiu keliu ir naudoja tas pačias priemones. „Mano darbui reikia gerų akių, didelės kantrybės, pačių ploniausių teptukų, buteliuko su vandeniu, akvarelinių dažų dėžutės ir popieriaus lapelio. O mūsų krašto gamta nuostabi, kur nepažvelgsi – kiekviena šakutė, lapelis, smiltelė prašosi dėmesio“. Lida kūrė lyg sau, per daug nesvajodama apie pripažinimą. Daug džiaugsmo suteikė tas metas, kai buvo plačiau susidomėta jos kūryba: miniatiūros buvo rodomos įvairiose liaudies meno parodose, surengtos kelios personalinės parodos, išleisti jos miniatiūrų atvirukų rinkiniai. 1970–1985 metais dailininkė sukuria pačius brandžiausius kūrinius. Daugumą jų galima vertinti kaip akvarelinės miniatiūros meno viršūnę.

„Dievo pasaulis įvairus ir neaprėpiamas. L. Meškaitytės sukurtas pasaulis – tobulas to paties dieviškojo pasaulio atspindys miniatiūrose“, – teigia S. Urbonas.

Parodoje A. ir P. Galaunių namuose eksponuojama bemaž 60 dvidešimties tautodailininkų kūrinių. Nijolė Būrienė pateikė parodai triptiką „Mažosios Lietuvos fragmentai“. Kitos įsimintinos miniatiūros – Margaritos Juškevičienės „Tolminkiemio bažnyčia“, Sigito Petravičiaus „Panemunės pilis“, Janinos Petraitienės „Šv. Barboros bažnyčia“, Ramutės Šveikauskienės „Langalių kapinaitės“, Alinos Vitkauskienės „Mažoji Lietuva“.

© 2014 „XXI amžius“