Lietuvos
kultūros
galerija

Kronika

Grojo bajanu, piešė šaržus, kūrė medalius...

Laimutė Vasiliauskaitė-Rožukienė

Parodos atidarymo akimirka (iš kairės): projekto kuratorė Rita Mikučionytė, E. Varno sūnus Titas Varnas, Eriko Varno sesuo aktorė Regina Varnaitė, jos dukra teologijos dr. Aušra Eidukaitytė ir galerijos vadovė Regina Šimulynienė

Dailininko kampelis: piešiniai ir skulptūros

Garsusis E. Varno piešinys „Kristijonas Donelaitis“

Autoironiški autoportretai

Medalis „Martynas Počobutas (1723–1810)“ Autorės nuotraukos

„Nemoku art ir duonos kept nemoku, ir nekalu nei plieno, nei eilių, užtat visiems už jų žygius atmoku širdimi ir protu dirbtu medaliu“ (Erikas Varnas).

Vilnius. Šv. Jono gatvės galerijoje veikė paroda „Štrichas ir forma: In posterum (lot. vardan ateities)“ garsiam menininkui, mąstytojui ir pacifistinių idėjų skleidėjui Erikui Varnui (1924–1991) atminti, jo 90-mečiui paminėti (menininkas mirė 67-erių ne sava mirtimi po automobilio ratais, Lietuvai ką tik atgavus Nepriklausomybę).

Ši paroda buvo gražus menininko šeimos, giminaičių, draugų ir jo talento gerbėjų susibėgimas. Kalbėdamas apie savo tėvą Eriką, Titas Varnas prasitarė, kad tėtis šia paroda subūrė visą jų šeimą, o jo plačiašakė kūryba (skulptūros, medaliai, bareljefai, biustai, portretai, dienoraščiai) reikalauja išsamesnių tyrinėjimų. E. Varnas įamžino labai daug garsių žmonių: mokslo pasaulio atstovų, visuomenės veikėjų pacifistų, rašytojų, aktorių. Jo rankoms pakluso bronza, marmuras, granitas, drobė ir popieriaus lakštai, nesvetimas buvo humoro jausmas (sukurta nemažai šaržų) ir bendražmogiškos idėjos.

Pasirodo, tą pačią dieną, gegužės 19-ąją, tik trimis metais vėliau, gimė ir jo sesuo aktorė Regina Varnaitė, ir jo sūnus, Užupio teatro režisierius Titas Varnas. Taigi, trys gimtadieniai viename. Aktorė R. Varnaitė kalbėjo, jog pati nei įvertinti brolio kūrybos, nei piešti nemoka, tik pamena, kad jis pradėjo tai daryti nuo dvejų metų.

Eriko žmona Aldona Laguckaitė-Varnienė (1932–2011), nusipelniusi tautodailininkė, rašytoja, yra pasakojusi, kad jos vyras piešdavo labai gražius žvėriukus, paukščiukus, o vėliau mokykloje, kadangi buvo labai draugiškas, piešdavo už visus savo draugus (piešimo mokytojas visa tai matė, bet nebarė). Vėliau, įstojęs į Kauno valstybinį taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą, jis šokiuose ten grodavęs bajanu. Vienoje šios parodos salėje ekrane taip pat galėjai išvysti filosofuojantį, kalbantį apie tai, kas gyvenime svarbiausia, ir grojantį bajanu E. Varną, o pati pirmoji salė buvo skirta giminaičių portretams. Kitoje salėje rodyti atrinkti darbai nuo realistinių peizažų iki fantastinių kūrinių ir šaržų. Menininko kūrybos credo buvo pacifistinės pažiūros, visuotinis nusiginklavimas, taika, – jas skleidė savo dienoraščiuose, kūriniuose, įvairiuose interviu, net savo sūnums Titui (g. 1964) ir Jonui (g. 1960) vaikystėje draudė žaisti karą, negailestingai išmesdavo visus dovanotus šautuvėlius.

Taikos idėjos įkvėpė E. Varną sukurti medalius pasakėčių meistrui Ezopui, astronomui Martynui Počobutui, poetui Pauliui Širviui, tokioms asmenybėms kaip Mahatma Gandi, prof. Jonas Kuzminskas ir prof. Zigmas Žemaitis, išeiviai: JAV kūręs žurnalistas Antanas Bimba ir dailininkas Vytautas Kazimieras Jonynas. Šie darbai kaip ir kiti E. Varno kūriniai, pavyzdžiui, bronzos medaliai „Zodiako ženklai“, saugomi Lietuvos dailės muziejuje.

Panaši pasaulėžiūra E. Varną „suvedė“ su garsiu turkų poetu Nazimu Hikmetu, su kuriuo susirašinėjo, buvo susitikęs, sukūrė medalį.

Vienas labiausiai žinomų darbų yra E. Varno sukurtas Kristijono Donelaičio biustas Tolminkiemyje, saugomas jo memorialinio muziejaus kriptoje. Autorius rėmėsi 1975 metais pagal tariamą M. Gerasimovo metodą archeologo V. Urbanavičiaus atkurtu poeto portretu. Tačiau netrukus sukūrė savą Donelaičio versiją – nupiešė jo portretą, kuris dailėtyrininkių įvertinamas kaip vienas iš dvasingiausių ir šiandien reprezentuoja Lietuvos dainių.

Autorės nuotrauka

Erikas Varnas gimė matininko Rapolo ir Vandos Filomenos Varnų šeimoje Ukrainoje, Žitomire, 1926 metais šeima grįžo į Lietuvą, gyveno Ukmergėje. 1954 metais Kauno valstybiniame taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute baigė monumentaliąją tapybą ir surengė pirmąją parodą. Lietuvos dailininkų sąjungos narys nuo 1964 metų, o 1984 metais jam suteiktas nusipelniusio meno veikėjo vardas.

© 2014 „XXI amžius“