2014 m. rugsėjo 12 d.    
Nr. 34
(2105)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Lietuvos
kultūros
galerija


XXI Amžius


Penktadienio pokalbiai

Paminklas draugui – knyga

Kun. Kęstutis Trimakas
ir Marija Remienė kelionėje
po Lietuvos šventoves 1998 metais

Sesuo Rita (Antanina Trimakienė)
ir sūnus kun. Kęstutis Trimakas

Kun. Kęstutis Trimakas.
Cicero atvirukai

Marija Remienė

Kun. dr. Kęstučio
Trimako knygos

Visas šias leidyklos
„Naujasis amžius“ knygas
galite įsigyti „XXI amžiaus“
redakcijoje.

„Marija: „Dėkoju jums, kad atsiliepėte“.
Medžiugorjė: žodžiai, įvykiai ir reikšmė“
(2001). Religinė knyga apie stebuklus
Medžiugorjėje. Kaina – 3 Lt.

„Marija: „Aš kviečiu jus“.
Medžiugorjė: žodžiai, įvykiai,
vaisiai“ (2002). Religinė
knyga apie įvykius
Medžiugorjėje. Kaina – 4 Lt.

„Gero medžio geri vaisiai“ (2006).
Faktai ir teiginiai apie įvykius
ir jų turinį Medžiugorjėje.
Kaina – 2 Lt.

Liepos 17 dieną Vilniuje ir 19 dieną Kaune vyko renginiai, skirti paminėti pirmosioms kun. prof. Kęstučio Trimako (1930 02 21–1960–2013 07 19) mirties metinėms. Kauno Arkikatedroje Bazilikoje Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, arkivyskupijos generalvikaras vyskupas Kęstutis Kėvalas, Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis ir keletas kunigų aukojo šv. Mišias, kunigo atminimas pagerbtas prie jo kapo Paminklinės Prisikėlimo bažnyčios kolumbariume, vėliau Maironio lietuvių literatūros muziejuje vyko kun. prof. K. Trimako knygos „Mano pasaulėjautos kelionė“ pristatymas. Prieš renginį muziejuje kalbinome šios knygos sudarytoją, autoriaus bičiulę, JAV kultūrininkę, meno mecenatę Mariją Remienę, kuri anksčiau pati yra parašiusi ne vieną knygą.

Šiandien minimos kun. Kęstučio Trimako mirties metinės bei pristatoma jo knyga „Mano pasaulėjautos kelionė“. Knygos sudarytoja esate Jūs, tad kyla klausimas, koks buvo Jūsų santykis su kunigu Kęstučiu Trimaku?

Mes abu esame tokio pat amžiaus. Abu tais pačiais metais baigėme lietuvių gimnazijas Vokietijoje ir emigravome į Ameriką. Tik jis emigravo su savo šeima, mama ir broliukais, į Niujorką, o aš važiavau su savo tėveliais ir sesute į Ilinojaus valstiją pas ūkininkus. Tiek jam, tiek ir man įsikūrimo metai buvo labai sunkūs, dabartinė emigracija daug lengvesnė. Mes, išlipę iš laivo, gavome 5 dolerius gyvenimo pradžiai. Kęstutis tada dirbo valgykloje, plovė indus, o aš sriubos fabrike skutau morkas ir lupau svogūnus. Dar mokydamasis gimnazijoje jis galvojo apie kunigystę. Svarbiausia, kad jis norėjo būti ne tik kunigu, bet ir vienuoliu jėzuitu. Įstojo į šią kongregaciją ir po dvylikos metų tapo kunigu, buvo priimtas į jėzuitų ordiną. Mūsų keliai labiau susipynė būnant Čikagoje. Mus susiejo tai, kad jo mama, išauginusi tris sūnus, įstojo į tą patį vienuolyną kaip ir mano sesuo. Kadangi gyvenome Čikagoje, kitų giminių jis neturėjo, tai aš tapau jo artimiausia draugė. Važiuodavome į vienuolyną, jis – lankyti mamą, aš – sesutę. Kartais važiuodavome kartu, kartais atskirai. Ilgainiui tapome tikrais draugais. Jeigu man reikėdavo padėti, aš kreipdavausi į jį, o jis – į mane, ypač ligoje, kai jis pradėjo sirgti. Nebuvo nieko kito, kas jį globotų, aš jį ir globojau iki pat mirties. Toks ir mūsų ryšys – per Bažnyčią, per mano sesutę ir jo motiną.

Kodėl šalia jau turimų visų pareigų ir darbų nusprendėte imtis ir šios knygos sudarymo?

Kai jis mirė, aš pasakiau, kad turiu jam, kaip geram buvusiam draugui, išleisti tokį paminklą. Nuo tos dienos pradėjau apie tai galvoti, rinkti medžiagą ir atsitiktinai suradau jo dienoraščius. Kai kunigo Kęstučio pelenus atvežė čia palaidoti, jo bute palikta visiškai nepažįstama moteris turėjo viską iš to buto išmesti. O Kęstutis buvo labai taupus, viską kaupė. Jo butelis buvo pilnas knygų ir visokių užrašų užrašėlių. Jis kaupė visokius lietuviškus žurnalus, kuriuos mes leidžiame. Testamento vykdytojai tai moteriai liepė viską išmesti. Ji ir metė, aš kartais pasižiūrėdavau eidama pro šalį. Kartą ji man sako: „Žiūrėk, ką aš čia suradau, ar šituos irgi išmesti?“ Parodė man, o ten buvo jo dienoraščiai iš gimnazijos laikų, kai jis dar buvo Vokietijoje, Miunchene. Čia buvo, sakyčiau, didžiausias turtas ir atradimas. Dalis tų dienoraščių įdėta į šią knygą. Knygą jis pradėjo rašyti pats, bet dėl ligos toliau nebegalėjo tęsti. Knyga susideda iš trijų dalių: viena yra jo paties pradėta rašyti, antra – jo dienoraščiai, o trečia – žmonių prisiminimai apie jį. Ten ir mano parašyta, kaip aš jį globojau ir kaip aš jį prisiminiau. Jis buvo ne tik kunigas, bet ir psichologas. Dirbo Lojolos universitete ir veteranų ligoninėje. Gydė tuos, kurie grįžę iš karų buvo paveikti psichiškai. Be to, kažkada jis pradėjo tapyti, yra nutapęs nemažai paveikslų. Kelios jų reprodukcijos yra įdėtos į knygą, o kiti atsiųsti į Kauną, į M. K. Čiurlionio muziejų. Jis buvo dėkingas man ir mano draugei dailininkei, kad jo kūriniai pateko čia. Aš jam duodavau impulsą. Ir patį pirmą paveikslą jis nutapė man. Paprašiau jo, nupirkau drobę ir sakau: „Nutapyk man didelį paveikslą“. Ir tas paveikslas kabėjo pas mane didžiajame kambaryje šalia Galdiko paveikslų. Jų turėjau daug, nes Amerikoje esu suruošusi daug parodų. Žmonės ateina, pamato ir sako: „Oi, koks gražus paveikslas“. Ir žiūri, kieno pavardė parašyta. Pamato, kad Trimako ir lyg nusivilia. O būtų užrašyta, kad Galdiko, tai sakytų: „O, koks gražus paveikslas!“ Daug kas priklauso ir nuo pavardės. Jis niekada nesiruošė būti dailininku, tai įvyko spontaniškai, o paskui jam patiko. Jis mėgo gamtą, gyvuliukus, paukščius, gėles. Tuose paveiksluose jis pamatė viską: ir mišką, ir paukščius, ir grožį. Prieš pat mirdamas jis sakė: „Kiek dar daug minčių turiu rašyti ir nutapyti, bet jau nebėra kada“.

Pats knygos autorius Kęstutis Trimakas rašė: „Nežinau, ar kas iš žmonių domėsis ir skaitys šias mano mintis. Todėl nutariau ne tiek žmonėms rašyti, kiek Tau, mano Dieviškasis Autoriau“. Manau, sutiksite, kad šios knygos išleidimas byloja, jog jūsų nuomonė kitokia – tikite, kad žmonės knyga domėsis ir ją skaitys. Kaip manote, kokia bus šios knygos skaitytojų auditorija?

Manau, kad žmonėms, kurie jau skaitė šią knygą, ji patiko. Knyga lengvai skaitoma. Jam didelę įtaką turėjo mama (jis vadino ją mamūne) ir Dievo Motina Marija. Dar gimnazijoje Vokietijoje jis melsdamasis prašydavo: „Motinėle Marija, vesk mane teisingu keliu, kad galėčiau subręsti dvasiškai ir kitiems padėti“. Kiekvieną dieną melsdavosi Motinai Marijai ir jo pamokslų centras buvo Marija. Kai jis išėjo į pensiją, pradėjo už savas lėšas važinėti į Lietuvą, dėstyti čia teologiją, nes kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, trūko kunigų, kurie mokytų teologijos. Dėstė ne tik Kaune, bet ir Kretingoje, Klaipėdoje. Jis labai daug nuveikė Lietuvoje. Mes esame dipukų karta, iškentėjome savanorišką tremtį. Nei jis, nei aš tikrai niekada negalvojome, kad būsime Amerikoje, ir tam nebuvome pasiruošę, nes mes tik norėjome pabėgti nuo Sovietų Sąjungos. Tuo metu, baigiantis karui, pasitraukė 65 procentai rašytojų. Lietuvoje liko tuštuma. Emigravo menininkai, dėl to, pavyzdžiui, jų paveikslai dabar yra labai vertinami. Mūsų karta buvo labai intelektuali. Skaitytojai knygoje pamatys, kokia buvo mūsų, lietuvių, išeivija po karo. Dabar ji yra kitokia, kitokie žmonės atvažiavę. Jo dienoraščius reikėtų perskaityti jauniems žmonėms, suprasti, kokie mes buvome jauni ir kaip gyvenome.

Ar savęs ieškantis jaunimas knygoje galėtų atrasti save?

Sunku pasakyti, nes dabar jaunimas kitoks, bet jam čia būtų kelrodis. Nors ir dabar matau, kad yra labai gražaus jaunimo. Jis galėtų suprasti, kaip pažinti Dievą ir kaip save auklėti, paruošti.

Kaip manote, ar knyga daugiau populiarumo sulauks Lietuvoje ar išeivijoje?

Sunku pasakyti, nes neseniai atvykę žmonės nesidomi knygomis, jiems rūpi tik internetas. Neskaito nei knygų, nei laikraščių. Man gaila, kad laikui bėgant žmonės nemokės rašyti, ypač lietuviškai. Eina į mokyklą, mokosi lietuvių kalbos, bet ta kalba yra labai kasdieniška. Atvažiavę neskaito mūsų laikraščių, sako: „O mums interneto užtenka“. Tokia karta auga, labai liūdna. Sunku pasakyti, ar knyga sulauks didelio populiarumo. Pavyzdžiui, šiandien į Kauno Arkikatedrą buvo kviesti ateitininkai, bet aš jų nemačiau bažnyčioje, šv. Mišiose. Manau, kad knygą norės skaityti tie, kurie kunigą Kęstutį pažinojo. Tik yra problema – žmonės nusiperka knygą ir perskaitę paskui nebežino, kur ją dėti. Labai daug knygų buvo leidžiama po karo išeivijoje, o dabar nėra, kas jas skaitytų. Kai tėvai miršta, vaikai jas arba išmeta, arba sudeda į maišus, atveža į „Draugą“ ir palieka. Mes jas parduodame po dolerį ir vis tiek turime krūvas.

Gal pasidalinsite įsimintinu nuotykiu, įvykiu ar pokalbiu su Kęstučiu Trimaku?

Nors Kęstutis buvo rimtas, bet turėjo savotišką humoro jausmą. Jo ir pamokslai buvo artistiški. Nebuvo kompanijos žmogus, mėgo tik mažus būrelius, ir tada save išreikšdavo, o didesnėje kompanijoje sėdėdavo susikaupęs, nedalyvaudavo. O linksmesnis dalykas... Gal kai tapydavo ant smėlio atsisėdęs prie ežero, o aš dažnai sėdėdavau šalia, vaišindavomės sumuštiniais. Beje, jis buvo geras plaukikas, aš – ne.

Užsiminėte apie Amerikoje leidžiamą laikraštį „Draugas“. Kaip sekasi jį leisti?

„Draugas“ dar gyvuoja. Kai kuriems žmonėms nepatinka, kad labai daug rašome apie Lietuvą. Bet ką dar mes galime rašyti? Pas mus nėra rašančių, redakcijai daugiausiai siunčiama tekstų apie jau mirusius žmones. Tai daugumai neįdomu, nes skaitytojai jų nepažinojo. Niekaip negalime pritraukti daugiau skaitytojų. Skaito tie, kurie skaito visada, ir turbūt skaitys, kol numirs. Kai tokie numiršta, mes prarandame skaitytoją. Anksčiau, pokariu, buvo 7000 skaitytojų, paskui 5000, vėliau dar mažėjo, dabar turime tik 1800 prenumeratų. Kai atvažiavome mes, pokario kultūrininkai, „Draugas“ sužydėjo. Anksčiau buvo taip, kad ką parašo „Draugas“, visi tiki, žino, kad tai – tikra tiesa. Buvo daug kitų laikraščių, bet visi užsidarė. „Draugas“ ėjo nuo pat pradžių, nuo 1909 metų, be sustojimo, pergyveno visus laikus, visas okupacijas. „Drauge“ atsispindi visas lietuviškas gyvenimas. Dabar „Draugas“ po truputį miršta. Pernai įkūrėme naują anglišką laikraštį „Draugas News“, kuris išeina kartą per mėnesį. Daugiausiai rašome apie Lietuvą, dedame nuotraukas. Jis skirtas tiems žmonėms, kurie jaučiasi esą lietuviai, jaučia lietuviškas šaknis, bet lietuviškai neskaito, nemoka.

„Draugas News“ leidžiamas kaip priedas?

Ne, atskirai. Mes galvojame, kad laikui bėgant „Draugas News“ išlaikys ir patį „Draugą“. Dabar turime apie 800 prenumeratų ir skaičius vis auga, o „Draugas“ nyksta. Anksčiau „Draugas“ buvo dienraštis, bet nebegalėjome toliau leisti kasdien dėl finansinių problemų, todėl leidžiame tris kartus per savaitę, o kultūrinis priedas išeina šeštadieniais. „Draugas“ turi fondą, jei ne fondas, jau būtų užsidaręs. O fondą papildo patys skaitytojai. Patys skaito, patys paremia. Kai prašai, tai ir gauni.

Kaip jaučiatės Lietuvoje ir kaip Čikagoje, ar jaučiate skirtumą?

Labai džiaugiausi renginiu Vilniuje, nes daugumą ten dalyvavusių žmonių pažįstu. Bet skirtumas yra, nes Čikagoje aš esu kaip žuvis vandenyje, kadangi aš visus pažįstu, visi pažįsta mane. Lietuvoje esu vieniša, nors turėjau gražų butą, bet jaučiausi kaip paukštelis, uždaryta gražiame narvelyje. Niekas neaplankydavo, buvau visiškai svetima čia. Vis galvojau, kodėl aš čia sėdžiu ir dar tiek daug laiko praleidžiu, namie irgi galiu taip sėdėti.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Agnė SENDAITĖ

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija