Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mintys
Mums rašo
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Lietuvos
kultūros
galerija

Gimtinė:
žmonės
ir darbai

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Irako krikščionių pagalbos šauksmas

Agresyvi „Islamo valstybė“
turi būti pasmerkta

Mindaugas BUIKA

Chaldėjų patriarcho priekaištai

Popiežiaus atstovas kardinolas Fernandas Filonis su Irako pabėgėliais

Praėjus daugiau kaip mėnesiui po to, kai visą pasaulį savo žiaurumu šokiravusi teroristinė ISIS organizacija paskelbė įkurianti „Islamo valstybę“, arba „kalifatą“, Irako šiaurėje, susidorodama su ten gyvenančiomis religinėmis bei etninėmis mažumomis, popiežiui Pranciškui raginant teisinėmis priemonėmis sustabdyti šią agresiją bei siekiant neatidėliotinai suteikti humanitarinę pagalbą nukentėjusiems žmonėms, o Jungtinėms Amerikos Valstijoms imantis karinių veiksmų prieš tą nusikalstamą pseudovalstybinį darinį, tenka susipažinti su vietinės krikščionių bendruomenės ganytojų vertinimais. Didžiausios Irako krikščionių bendruomenės – Chaldėjų Katalikų Bažnyčios – patriarchas Luisas Rafaelis I Sako rugsėjo 4 dieną paskelbtame pareiškime priminė, kad iš „Islamo valstybės“ teritorijos Ninevės lygumoje praktiškai buvo išvaryti visi krikščionys (daugiau kaip 120 tūkstančių žmonių), kurie priversti apsigyventi kaimyniniame Kurdistano regione skubiai įkurtų pabėgėlių stovyklų palapinėse. „Krikščionys yra atplėšti nuo savo istorinės tėvynės, kadangi politinis islamas jų ten nenori, arba dėl to, kad pasaulis tyli, yra ramus, visa tai pateisina arba nesugeba į tai atsiliepti atitinkamais veiksmais“, – priekaištavo patriarchas. Jis pabrėžė, kad tokia lėta reakcija ar visiškas jos nebuvimas ISIS tik padrąsina vesti pasibjaurėtiną karą prieš kultūrą ir įvairovę keliant grėsmę intelektualiniam ir socialiniam saugumui. „Tai, kas dabar vyksta „Islamo valstybėje“ – suplanuotos nepaklusniųjų žmogžudystės, prievartinis atvertimas į islamą, pardavimas į vergiją, seksualinis smurtas ir kankinimai, – mus grąžina į tamsiuosius praeities šimtmečius, bet tai – dabartinė mūsų civilizacijos realybė“, – rašo dvasinis chaldėjų katalikų vadovas.

Išbandymai ir laimėjimai

Kun. Vytenis Vaškelis

„Mums kažkas bloga palinkėjo, nes mūsų šeimą persekioja įvairios nesėkmės ir ligos“, – neretai girdime tokius ar panašius žmonių nusiskundimus, kurių priežastys dažniausiai neturi tiesioginio ryšio su kito asmens neatsakingai kažkada išsprūdusiais žodžiais (tiesa, pasitaiko, kad blogi žodžiai virsta lemtingais prakeikimais, tačiau tai gali būti kito rašinio tema). Kai sekuliarios visuomenės nariai patiria išbandymus, daugelis pradeda skųstis ir paviršutiniškai klausia: „Stengėmės niekam blogo nedaryti ir net kitiems padėdavome, ir štai vieną mūsų namiškį ištiko liga, kitas neteko darbo, pakliuvo į avariją, vyras paliko žmoną (...). Dėl ko mums taip nesiseka?“

Gyvenimo sunkumai yra skirti, kad mes vienus įveiktume, o neišvengiamus mokėtume tinkamai priimti ir nešti. Dievo žodis įvairius išmėginimus mus kviečia sutikti net su džiaugsmu (plg. Jok 1, 2), nes kai išbandomas mūsų tikėjimas, ugdoma ištvermė ir auga išmintis. Tada vis dažniau darome teisingus sprendimus, turinčius prasmingiausio tęstinumo giją anapusybėje, ir mūsų būtini poreikiai yra patenkinami (plg. Jok 1, 4).

Šiluvoje vyksta Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidai

Šv. Mišių koncelebracijai sekmadienį vadovavo Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ

Kasmet rugsėjo pradžioje Šilinių atlaidai visą aštuondienį tampa nepertraukiama Jėzaus garbinimo malda, Dievo Motinos užtarimui vėl iš naujo pavedant mūsų Tėvynės, jos žmonių ir viso pasaulio rūpesčius. Šilinių piligrimai tų malonių meldžia ne tik sau, bet ir savo šeimų nariams, artimiesiems, didžiajai savo šeimai – Bažnyčios bendruomenei ir Lietuvos visuomenei, kurioje šiandien būtina dangaus pagalba ginant visų ateitį – šeimą ir prigimtines vertybes.

Atlaidų išvakarėse, šeštadienį, rugsėjo 6-ąją, apie Šilinių pradžią Šiluvos miesteliui bei visiems piligrimams gražiai paskelbė po šv. Mišių Apsireiškimo koplyčioje vykusi iškilminga procesija su Švč. Sakramentu iš koplyčios į Švč. Mergelės Marijos Gimimo Baziliką. Pamaldoms vadovavo Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius SJ, vyskupas augziliaras Kęstutis Kėvalas, koncelebravo Šiluvos parapijos klebonas kun. Erastas Murauskas, kiti Šiluvoje tarnaujantys kunigai, asistavo Kauno kunigų seminarijos klierikai. Giedojo Šiluvos parapijos choras. Šilines pradedančiose vakaro šv. Mišiose, kuriose paprastai dalyvauja atlaidų patarnautojai, savanoriai, šiemet, kai švenčiame Šeimos metus, gausiai dalyvavo Lietuvoje veikiančios Dievo Motinos krikščioniškų šeimų bendruomenės nariai (atvykę ir su vaikais) iš kelių Lietuvos miestų.

Penktadienio pokalbiai

Paminklas draugui – knyga

Kun. Kęstutis Trimakas ir Marija Remienė kelionėje po Lietuvos šventoves 1998 metais

Liepos 17 dieną Vilniuje ir 19 dieną Kaune vyko renginiai, skirti paminėti pirmosioms kun. prof. Kęstučio Trimako (1930 02 21–1960–2013 07 19) mirties metinėms. Kauno Arkikatedroje Bazilikoje Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, arkivyskupijos generalvikaras vyskupas Kęstutis Kėvalas, Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis ir keletas kunigų aukojo šv. Mišias, kunigo atminimas pagerbtas prie jo kapo Paminklinės Prisikėlimo bažnyčios kolumbariume, vėliau Maironio lietuvių literatūros muziejuje vyko kun. prof. K. Trimako knygos „Mano pasaulėjautos kelionė“ pristatymas. Prieš renginį muziejuje kalbinome šios knygos sudarytoją, autoriaus bičiulę, JAV kultūrininkę, meno mecenatę Mariją Remienę, kuri anksčiau pati yra parašiusi ne vieną knygą.

Padėka už laisvę – piligrimų eisena į Šiluvą

Janina Lebskienė

Kalba vyskupas Eugenijus Bartulis. Dešinėje – Marijampolės piligrimai

Kiekvienais metais paskutinį rugpjūčio sekmadienį Lietuvos piligrimai vyksta į maldos žygį už laisvę. Šįmet vienai piligrimų eisenai iš Tytuvėnų į Šiluvą vadovavo vyskupas Eugenijus Bartulis, kitą grupę nuo Dubysos atlydėjo arkivyskupas Sigitas Tamkevičius.

Kaip susiformavo ši tradicija? Ją, remiama Eucharistijos bičiulių, įsteigė vienuolė Gema Stanelytė. Ji dar sovietmečiu pajutusi pašaukimą Dievo tarnystei, nemažai nukentėjo už savo įsitikinimus ir pažiūras. Nors buvo gabi mokslams, tačiau ėjo ne ten, kur norėjo studijuoti, bet ten, kur buvo reikalinga. Štai ką rašė Gema Stanelytė knygoje „Laisvė ir tikėjimas“: „Nors XX amžiaus žmonės jautėsi pasiekę mokslo, technikos, pažangos aukštumas, tačiau dar niekada žmogus nesijautė toks silpnas prieš save patį, prieš savo nuodėmes ir klystkelius. Moralinis pakrikimas, bevališkumas, baimė būti savimi – visa tai kaip mirtinas virusas skverbėsi į visas gyvenimo sritis... Mačiau labai daug baimės, kai tiesiog paralyžiuoja žmones, ir jie dvasiškai miršta, dar nesulaukę kūno mirties“.

Kristaus Prisikėlimo bažnyčia – su atnaujintu šventoriumi

Pasivaikščiojimas Paminklinės Kristaus Prisikėlimo bažnyčios šventoriumi

Darbų užbaigimo iškilmė

Praėjusią vasarą pradėti Kauno Paminklinės Kristaus Prisikėlimo bažnyčios šventoriaus tvarkymo darbai oficialiai baigti. Rugsėjo 3-iąją vykusiose darbų užbaigimo iškilmėse susirinkę Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ, Kauno arkivyskupijos vyskupas augziliaras Kęstutis Kėvalas, Kauno miesto meras Andrius Kupčinskas, mero patarėjas Zenonas Abramavičius bei Kauno miesto savivaldybės atstovai, Seimo narė Vincė Vaidevutė Margevičienė, UAB „Autokausta“ direktorius Juozas Kriaučiūnas ir darbų vykdytojai, projektų vadovai, UAB „Lietuvos kelių statyba“ direktorius Vytautas Babušis, IĮ E. Miliūno studijos architektai, Laboratorinių bandymų centro direktorius Gediminas Kunčinas su centro atstovais, Kristaus Prisikėlimo parapijos klebonas mons. Vytautas Grigaravičius, parapijos kunigai bei Pastoracinės tarybos nariai ir tie, kurie savo asmenine auka ar konkrečiu darbu prisidėjo prie šios bažnyčios šventoriaus tvarkymo, patys galėjo įsitikinti kokybiškai išgrįstu grindiniu bei sutvarkyta aplinka.

300 kauniečių Rotušės aikštėje išskleidė Ukrainos vėliavą

Kauno Rotušės aikštėje išskleista Ukrainos vėliava

Praėjusio sekmadienio popietę Kauno Rotušėje vyko Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščioniuų demokratų (TS-LKD) jaunimo bendruomenės organizuota Ukrainos palaikymo akcija „Kaunas visa širdimi su Ukraina“. „Mes suprantame ir remiame Ukrainą, palaikome ją laisvės kovoje. Tikime, kad Ukraina atsilaikys, ir norime parodyti, kad Lietuva visa širdimi su Ukrainos tauta“, – kalbėjo akcijos iniciatorė Aistė Gedvilienė.

Renginio metu buvo išskleista 200 metrų ilgio Ukrainos vėliava, iš kurios buvo suformuota didžiulė širdis, simbolizuojanti kauniečių palaikymą ir paramą Ukrainos žmonėms. Akcijoje dalyvavo daugiau kaip 300 kauniečių ir Kauno svečių. Prisijungė ir miesto senamiestį apžiūrinėję turistai iš Lenkijos bei Vokietijos.

Susirinkusieji sugiedojo Lietuvos ir Ukrainos himnus bei skandavo palaikymo žodžius Ukrainai. „Slava Ukraine, gerojam slava“, „Šlovė Ukrainai, šlovė didvyriams“, „Galas Putinui“, – skambėjo aikštėje. Akcijoje dalyvavęs ukrainietis studentas dėkojo susirinkusiems: „Būtent čia ir dabar labiausiai jaučiasi, jog Ukraina ir Lietuva yra broliškos tautos, o Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dvasia vis dar gyva mūsų širdyse“.

Nežinoma klebono lemtis

Kun. Viktoras Aukštakalnis Ričardo Šaknio nuotrauka

Didelę aistrą alpinizmui ir slidinėjimui jautęs Betygalos parapijos klebonas 56 metų kun. Viktoras Aukštakalnis dingo išvykęs į Prancūziją, kur ketino kopti į aukščiausią Alpių viršūnę – Monblaną.

Į poilsinę kelionę nuosavu automobiliu „Opel Vivaro“ dvasininkas išvyko rugpjūčio 24-osios vakare. Kartu į kalnus dažnai keliaudavo ir jo šuo Rokis – mokytas Staforšyro terjerų veislės šuo. Šįkart Rokis liko namuose, nes jau yra senyvas. Kunigas yra pasakojęs lemtingą nutikimą, kai kartą Rokis nerimaudamas atsisakė toliau kopti – tuo metu visai šalia nukrito akmuo. Šįkart ketvirtąją kelionės dieną klebono mobiliojo ryšio telefonas jau buvo išjungtas. Raseinių rajono policijos komisariato viršininko Kęstučio Užemecko duomenimis, telefoninis ryšys nutrūko jau Prancūzijos teritorijoje. Dvasininkas ketino vykti į Rytų Prancūzijoje esantį šios šalies alpinizmo centrą – Šamoni miestą. Pagal vieną iš versijų, klebono kelionę dar nė nepasiekus jos tikslo galėjo nutraukti sveikatos sutrikimas, kita versija – nelaimingas atsitikimas įvyko kopiant į kalną. Komisaras žiniasklaidai negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti Betygaloje sklandančių kalbų, kad Šamoni mieste jau rastas dingusiojo automobilis. Klebonas buvo žadėjęs į Lietuvą grįžti rugpjūčio 29-ąją, ketino aukoti šv. Mišias, dalyvauti rugsėjo 1-osios renginiuose, tačiau parapijiečiai jo nesulaukė. Betygaloje dar tik porą savaičių vikaro teisėmis reziduojantis kun. Mindaugas Smetonis portalui 15min.lt teigė jokių reikalų skambinti išvykusiam klebonui nebuvę, o kai jis pažadėtą dieną negrįžo, tuomet paskambino, tačiau išgirdo signalą, jog telefonas ne ryšio zonoje. Tada Kauno arkivyskupijos atstovai sunerimę kreipėsi į policiją dėl kun. V. Aukštakalnio paieškos. Šiuo metu kunigo paieška paskelbta per Interpolą.

Paminėta Vytauto Didžiojo karūnavimo diena

Grupė renginio dalyvių prie Vytauto Didžiojo paminklo Kaune

Kasmet rugsėjo 8-ąją prie Vytauto Didžiojo paminklo Kaune miesto savivaldybė ir Vytautų klubas surengia Vytauto Didžiojo karūnavimo dienos minėjimą. Jo metu visuomenei primenama šalies istorija ir Vytauto Didžiojo nuopelnai mūsų valstybei. Rugsėjo 8-oji, Vytauto Didžiojo karūnavimo diena, dar vadinama ir Padėkos diena, nes Vytautas Didysis sugebėjo išvesti Lietuvą iš atsilikimo, būtent jis Lietuvą pavertė vakarų valstybe. Remdamasis tuometinės LDK politine padėtimi ir karine galia, daugelyje gyvenimo sričių jis pašalino Lietuvos tarptautinę izoliaciją.

Minėjimas tradiciškai prasidėjo valstybės himnu. Į gausiai susirinkusius minėjimo dalyvius kreipėsi Kauno meras Andrius Kupčinskas. „Turime išmokti didžiuotis savo istorija, tik tada būsime atsparūs agresorių skleidžiamai propagandai ir melui“, – kalbėjo meras ir ragino visuomenę, ypač jaunimą, neužmiršti pačių svarbiausių šalies istorijos faktų, domėtis garbinga Lietuvos istorija, branginti prieškario Lietuvos tradicijas.

LLRA išstojimas iš koalicijos – tiek vieni, tiek kiti bando „išsiplauti mundurus“

Gediminas KAZĖNAS

Premjeras ilgai „kentęs“, pagaliau galutinai supyko ant buvusios koalicijos partnerių – Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA). Tiesą sakant, pakankamai keistai ta koalicija atrodė nuo pat pradžių. LLRA vykdyta akivaizdžiai konfrontacinė politika, keliant tokius reikalavimus, kurie daugumai Lietuvos visuomenės buvo ir yra nepriimtini, rodė, kad kompromisų čia nelabai ieškoma. Kiekvienam sveiko proto žmogui buvo aišku, kad priėmus LLRA į koaliciją, vargu ar lietuvių ir lenkų santykiai pagerės. Taigi problemos esmė sprendžiama nebuvo, o buvo pabandyta ją politiškai neutralizuoti. Socialdemokratai, matyt, tikėjosi pagerinti savo įvaizdį santykiuose su Lenkija (užsienio reikalų ministras net atsiprašė už kažką) ir turbūt atimti dalį balsų iš LLRA per Europos Parlamento rinkimus, t. y. tiesiog elementariai pabandė papirkti lenkų rinkėjus ir tokiu būdu net užmerkė akis prieš ilgai LLRA vykdytą Lietuvai priešišką politiką (čia naivuoliams verta priminti Ryšardo Maceikianeco pasakymą, kad LLRA žino dešimties balsų tikslumu, kiek surinks kiekvienoje apylinkėje). Nesiliaunantys LLRA išsišokimai, žeminantys valstybę ir lietuvių tautinį orumą galiausiai metė šešėlį ant visos koalicijos, o pirmiausia ant koalicijos ašies, t. y. socdemų. Akivaizdu, kad artinantis savivaldos rinkimams, tiek vieniems, tiek kitiems reikėjo „išsilaisvinti“ vieniems nuo kitų ir tautai parodyti savo „principingumą“. Daugumos lietuvių ir net nemažos dalies lenkų nepasitenkinimas LLRA yra akivaizdus, o tai kerta per socdemų reitingus, o LLRA prieš savo elektoratą irgi negali niekuo pasigirti. Tai reiškia, kad nėra kuo pateisinti savo buvimą koalicijoje. Taigi abiem partijoms reikėjo grįžti į pirmines pozicijas, vieniems netiesiogiai užsimenant apie tolesnį LLRA nepageidavimą, kitiems prasitariant apie neva socdemų diktatą koalicijoje. Taip abi partijos bando „išplauti savo mundurus“ prieš savo rinkėjus. Iš esmės LLRA pasitraukimas buvo tik laiko klausimas, nes akivaizdu, kad artinantis naujam politiniam sezonui reikės kažkaip „atkreipti“ į save dėmesį.