Lietuvos
kultūros
galerija

Paveldas

Ką mena senojo dvaro rūmų griuvėsiai?

Vytautas BAGDONAS

Kadaise buvę ištaigingi Svėdasų dvaro rūmai vis labiau virsta griuvėsiais

Seniai tvarkytas ir parkas prie dvaro

Anykščių rajono Svėdasų miestelio pakraštyje, Bajorų kaimo teritorijoje, stūkso buvusio Svėdasų dvaro griuvėsiai. Bet taip yra tik dabar. O seniau vakariniame Beragio (Svėdaso) ežero krante nuo XVIII amžiaus pabaigos iki XX amžiaus pradžios stovėjo įspūdingi Svėdasų dvaro rūmai, kuriuos supo didingas parkas. Dvaras su 103 hektarais žemės priklausė ištaigingus rūmus pasistačiusiems didikams Marikoniams. Vėliau keitėsi jo savininkai, kol nupirko darbščių vietinių ūkininkų Juodviršių šeima. Nuo Svėdasų pro Rimdžus, Vaitkūnus į Salas buvo nutiestas vieškelis, kuriuo naudojosi ne tiktai Salų ir Svėdasų dvarų savininkai grafai Marikoniai, bet ir vietiniai gyventojai. Didikai Marikoniai Svėdasų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios šventoriuje pasistatė šeimos koplyčią-mauzoliejų, pakeliui link Svėdasų jų iniciatyva buvo pastatyta koplytėlė, kurioje jie kartais melsdavosi. Ilgus dešimtmečius dvaras ežero pakrantėje klestėjo...

Bet įsigalėjus sovietinei santvarkai dvaras buvo nacionalizuotas, rūmuose apgyvendintos MTS darbuotojų ir kolūkiečių šeimos. 1941 m. birželio 14 d. į Altajaus sritį buvo ištremta dvaro savininko Kazimiero Juodviršio šeima: žmona Emilija, sūnūs Zenonas, Alfonsas, Aloyzas, dukra Teresė. Kančių ir patyčių kupiną tremtinio kelią nuėjęs Zenonas Juodviršis (1928–2008) parašė ir išleido prisiminimų knygą „Mes išlikome...“, kuri buvo išleista 1996 metais. Memuarinės knygos autorius prisimena savo vaikystės ir jaunystės metus, prabėgusius Svėdasų dvare, aprašo savo šeimos narių likimus tremtyje, pastangas pabėgti į gimtąją Lietuvą. 1947 metų rudenį Zenonas kartu su motina, broliu Aloyzu ir seserimi Terese pabėgo iš tremties ir apsigyveno Šakių krašte pas dėdę kunigą Joną Juodviršį. Laisve pasimėgauti buvo lemta neilgai. 1950-aisiais Zenonas Juodviršis suimamas už pabėgimą iš tremties, kalinamas Panevėžyje, Utenoje, Vilniaus Lukiškių kalėjime. Nuteisiamas trejiems metams laisvės atėmimo ir tremčiai Altajaus krašte iki gyvos galvos. Kalėjo Kirovo srityje, o atlikus bausmę, buvo ištremtas į Kamenyj prie Obės Altajaus srityje. Čia jau gyveno jo artimieji, irgi represuoti už pabėgimą. 1957-aisiais Juodviršių šeima grįžo į Svėdasų kraštą, tačiau gimtuosiuose namuose vietos jiems jau nebuvo, čia šeimininkavo visai svetimi žmonės... Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, Z. Juodviršis aplankė buvusias savo šeimos tremties vietas, iš ten parsivežė daug nuotraukų, prisiminimų ir naujų įspūdžių, kurie atgulė į knygą „Mes išlikome...“

1994 metais dvaro liekanos grąžintos teisėtiems šeimininkams – savininko Kazimiero Juodviršio vaikams – dabar jau mirusiam Zenonui Juodviršiui ir Teresei Giedrimienei. Bet kas iš to? Atstatyti, atkurti dvaro rūmus reikia milžiniškų lėšų. Vargu, ar iš privačių santaupų Juodviršių šeimos atžalos tokiam žingsniui kada nors ryšis. Dar likę šiokie tokie statiniai kaskart vis labiau virsta griuvėsiais. Ko nepadaro gamtos stichijos, lietus, darganos, puikiai atlieka piktavalių žmonių rankos. Čia dažnokai pažaisti, pasiausti užsuka vaikai, prieglobstį tarp nykstančių, irstančių mūrų suranda girtuokliai.

Čia, tarp griuvėsių, yra kas veikti dailininkams, fotografams, nes dar galima surasti įdomių, net unikalių vaizdų. Kažkada Svėdasų dvaro rūmai šiek tiek priminė net riterių pilį, nes turėjo aukštą bokštą. Senieji svėdasiškiai pasakodavo, kad ponai pro šio bokšto langus gerai matydavo ir ežerą, ir laukuose triūsiančius baudžiauninkus...

Tiek paskaičius šviesios atminties Z. Juodviršio prisiminimus, tiek pasiklausius senųjų svėdasiškių pasakojimų, tiek apsižvalgius apie dvaro rūmų griuvėsius, kyla įvairių minčių. Visų pirma ramybės neduoda klausimas, kodėl buvę didžiuliai ištaigingi dvaro rūmai nebuvo išsaugoti? Argi jie taip ir buvo pasmerkti pražūčiai, sunykimui? Pasirodo, galima teigti ir tokį dalyką. Visų pirma, ištrėmus Juodviršių šeimą, dvarą nacionalizavus, neatsirado palikimo šeimininko, kuris pastatais būtų rūpinęsis. Rūmuose apgyvendintoms šeimoms nelabai rūpėjo kultūrinis ir istorinis paveldas. Jos krosnyse degino rūmų „polociuose“ buvusius gražiausius paveikslus, vertingiausias knygas. Kai paveikslų, knygų nebeliko, buvo deginami baldai, plėšomas ir į krosnį metamas grindų parketas. Ugnyje pleškėjo ir langų rėmai, ir durys.... Dažnai keitėsi gyventojai dvaro rūmuose ir visi vis ką nors ten rasdavo supleškinti krosnyje, sudraskyti, sunaikinti. Bajoruose, Svėdasuose ir kitur žmonės statėsi individualius namus, tad tose statybose daug kas pravertė iš buvusio dvaro pastatų. O kai tuometinio Svėdasų kolūkio pastatams prireikė skardos, plytų, gegnių, čerpių ar kitokių medžiagų, visko buvo galima rasti dvare. Ne vienas svėdasiškis šių eilučių autoriui tvirtino, kad daugelis kolūkinių pastatų buvo suręsta arba suremontuota, panaudojant medžiagas iš dvaro pastatų. Tad, ar belieka stebėtis, kodėl buvę tvirti, gražūs dvaro rūmai pradėjo irti, griūti? Neverta kelti klausimo, kodėl nepasirūpino tokiu objektu Anykščių rajono valdžia, paminklosaugininkai? Juk sovietmečiu buvusiais dvarais niekas nesirūpino: nei vietinė, nei šalies valdžia. Jeigu laiku ir tinkamai dvarais būtų pasirūpinta, šiandien būtų išlikę ne tiktai Svėdasų, bet ir Vašuokėnų, Svirnų, Savičiūnų, Akmenos bei kiti Anykščių krašto dvarai ir dvareliai. Kai pagaliau buvo susirūpinta dvarų likimu, paaiškėjo, kad jau per vėlu, nes šie statiniai spėjo virsti griuvenomis...

Apie Svėdasų dvaro likimą sovietmečio saulėlydžio epochoje irgi rimčiau prabilta, atsirado entuziastų, kurie ketino ieškoti rėmėjų, lėšų ir atstatyti rūmus. Tiesa, tuomet dar buvo galima nors pastatą apsaugoti, išgelbėti nuo visiško sunykimo, gamtos poveikio ir žmonių niokojimo. Bet žodžiai taip ir liko tik žodžiais, pažadai, svajonės buvo neįgyvendinti. Kartais buvo bandoma daryti „kosmetinį“ remontą. Kai kurios žiojėjančios langų ertmės užmūrytos silikatinėmis plytomis, nors vargu ar jos nors kiek sutrukdė irimo procesui. O kai mūro sienos buvo uždengtos skarda, ji bematant nuplėšta ir pavogta...

Taigi, labai liūdnos mintys apninka, kai žvelgi į labai varganai atrodančią kadaise buvusią Bajorų kaimo puošmeną – dvaro rūmus... Skaudu žiūrėti ir į retų medžių parką, kuriuo irgi nesirūpinama.

Anykščių rajonas

© 2014 „XXI amžius“