Lietuvos
kultūros
galerija

Kronika

Kaimas pasiilgo savo poeto

Benjaminas ŽULYS

Prie Kazitiškio Šv. Stanislovo bažnyčios. Centre – kun. Vidas Smagurauskas ir Vladas Vaitkevičius

Poetas Vladas Vaitkevičius tarp savo tėviškėnų ir jo poezijos gerbėjų. Kalba kun. Vidas Smagurauskas, kairėje – Vladas Vaitkevičius

Poetas Vladas Vaitkevičius, renginio vedėja bibliotekininkė Rasa Trubilienė ir poezijos gerbėjai Birutės KAIRAITYTĖS-VAITKEVIČIENĖS nuotraukos

KAZITIŠKIS. Kaunietis poetas Vladas Vaitkevičius yra kilęs iš kaimo – Ignalinos rajono Kazitiškio seniūnijos Tartoko kaimo. Keičiasi laikai, žmonės, vietovės, kurių takais vaikščiota, bėgiota, tik prisiminimai, meilė tėviškei nekinta. Į tas vietas Vladas retsykiais nuvyksta pasisemti dvasios stiprybės, įkvėpimo. Taigi ir rugpjūčio 1-osios penktadienį visi rinkosi į Kazitiškio Šv. Stanislovo bažnyčią, kur šv. Mišias aukojo klebonas kun. Vidas Smagurauskas. Vėliau jis apie Vladą pasakys: „Laimingas kraštas, išugdęs tokį žmogų...“ Paskui poetas su gražiu būriu kauniečių poetų, menininkų, pakviestas vietos bendruomenės namų, bibliotekininkės Rasos Trubilienės, atėjo į bendruomenės namų salę. Be kitų svečių, poetą lydėjo jo žmona fotomenininkė Birutė Kairaitytė-Vaitkevičienė, sūnus Adomas. Kazitiškyje jau laukė ir gražiai sutiko būrys tėviškėnų – miškininkas Stanislovas Kasperavičius, seniūnas Drąsutis Jelinskas, bibliotekininkė R. Trubilienė. Apie Vlado poeziją, jo meilę gimtinei kalbėjo poetas rašytojas Algimantas Lyva (jo senelis Jonas Dūdėnas buvo Lietuvos nepriklausomybės kovų savanoris). Poeto eiles skaitė jo poezijos gerbėjos, Kazitiškio merginos Karolina ir Gabrielė.

O proga tokiam susitikimui buvo neeilinė. Kaip tik neseniai išėjo nauja, jau septinta, V. Vaitkevičiaus poezijos knyga „Saulėlydžio ornamento spindesys“ (atidesnis skaitytojas gal atkreips dėmesį, kad pirmosios antraštės žodžių raidės yra SOS, tarsi kviečiančios žmones susitaikymui, darnai, meilei).

Daug šiltų žodžių poetui pasakė buvusi jo mokytoja, nūnai 82 metų veteranė Bronė Šileikienė, knygelės „Saulėlydžio ornamento spindesys“ redaktorė Danguolė Kapočienė, buvusi bibliotekininkė Genrika Servutienė.

O prieš tai buvo išleista solidi V. Vaitkevičiaus poezijos rinktinė „Šešėly krintančios žvaigždės“, apdovanota Kauno meno asociacijos premija.

Literatūros žinovai Vlado kūrybą lygina su Pauliaus Širvio, Antano Miškinio, Jono Strielkūno poezija. Beje, poetas nėra perdėm produktyvus, jis nesistengia rašyti daug, kaip tai daro kai kurie, ypač jaunesni poetai. Kartais eilėraščiui stinga vienintelio, paties tinkamiausio žodžio, o jo kaip nėra, taip nėra. To žodžio tenka laukti porą mėnesių ar ilgiau, kol jis sukirba minties gelmėje ir atsiduria tam tikroje eilėraščio vietoje.

Pasidžiaugti Vladu iš Kauno atvyko jo buvusios bendramokslės Nijolės Blaževičiūtės sesuo Gražina Pašakarnienė, su kuria Vladas šiuo metu rengiasi išleisti prieš dvejus metus mirusios Nijolės knygą „Vienatvės valandą“.

Gerą žodį apie Vlado poeziją susitikime tarė leidyklos „Naujoji Romuva“ vyriausiasis redaktorius, filosofas Andrius Konickis, poetas, prozininkas Liudas Gustainis. Poeto eiles skaitė aktorius, režisierius, Vlado bičiulis Petras Venslovas.

Susitikime buvo minimas ir poeto brolis, miškininkystės profesorius Mečislovas Vaičys. Jis, beje, irgi turi polinkį į poeziją – prieš kelis metus jis išleido savo poezijos knygelę.

Gitara grojo Aleksandras Ravve.

Susitikime tarp kitų eilių nuskambėjo Vlado posmas – „O mano kaime, mylimas Tartoke, / dėkoju tau, kad blogo neišmokei, / kad gailestį davei – plonytį rūbą, / tačiau po juo širdis man nesugrubo. / Aš sugrįžtu, tave apkabinu – / ilgai kalbėsimės, klausysimės dainų“.

Ignalinos rajonas
Vidos ŽUKAUSKAITĖS nuotrauka

© 2014 „XXI amžius“