Lietuvos
kultūros
galerija

Išnašos

Knyga motinai

Išreikšdami žmonijos pagarbą ir meilę savo brangiosioms motinoms, jas sveikindami su pirmaisiais atgimstančios gamtos pavasario gėlių žiedais, Joms skiriame nuoširdžiausias padėkos ir meilės eiles. Mus džiugina šiais metais bibliotekose pasirodžiusioje 30-ojoje rašytojo Leono Balčiūno knygoje „Mielu žvilgsniu“ skambančios tokios eilės mylimos motinos garbei:

O Motina, Tavo kelias – tikras altorius,
Tavo mokslas pirmasis – žegnonė.
Išbučiuoti norėčiau žemės pėdą kiekvieną,
Tavo kojų paliestą, dar pasiekti norėčiau,
kad už didvyrius būtum žymesnė.
Tavo vardą ugnim įrašyčiau –
būk istorijos amžių garbė. Tu lyg angelas
į šeimos bendrą maldą kvieti –
daros gėrio širdis sklidina.
O Motina, Tavo rankomis laikos pasaulis,
Tu ir kūdikio lopšį laikai.
Tavimi laikos laimė, gyvybė ir kančios,
bet lieki nežinota. Tu aukoji gyvenimą:
širdyje Tavo – Dievo altorius,
namuose Jam bažnyčia, o vaikams – atlaidai.
Prasmė įvilkta motinystėj:
joj ir džiaugsmas, išganymas, meilė.
Tavo meilė niekad nesikeičia,
ji kaip jūra – gili ir plati,
Tavo genijum džiaugiasi vaikas,
iš Tavęs jam pirmi pažinimo daigai.
Tu verta ir šimtų pedagogų:
Tavo žody – tikra šiluma.
Vaiko verksmas Tau dainą pralenkia,
Tavo skausmą jam lydi pirmoji kančia.

Motina – geriausias ir brangiausias pasaulyje žmogus, geroji namų dvasia, gyvenimo sinonimas, gyvybės teikėja, gražiausias pasaulio žiedas, mažytė saulė, meilės ir gyvybės nešėja, mūsų laimė ir stiprybė, rūpintojėlė, šeimos siela, šeimos židinio saugotoja, tautos pagrindas, tiesa ir žemės druska, žmogaus pradžių pradžia... Motinos vardas pats gražiausias, panašiai įvairiomis pasaulio kalbomis skambantis žodis. Lietuvių kalboje – mama, mamytė, mamužėlė, motina, motinėlė, motinytė, motulė, močiutė, močiutė sengalvėlė... Tais žodžiais išmarginta visa mūsų kalba, tie žodžiai įpinti į pasakas, į dainas. Lietuviškuoju Motinos pavyzdžiu laikome palangiškę Birutę – Kęstučio žmoną. Iš jos kildinama lietuviškoji kunigaikščių dinastija, ji laikoma šeimos tradicijų pradininke. Motina – kalbos, dainų, pasakų tobulintoja. Dainomis, patarlėmis, pasakomis, mįslėmis motina iš kartos į kartą perdavė vaikams tautos išmintį, mokė pažinti gyvenimą, mylėti Tėvynę, žmones. Vaikas iš motinos turi gauti kasdien meilės, išminties ir sveikatos. Motina geriau nei kokia pedagogika ugdo meilę darbui, gerumą, jautrumą, duoda dorovės pagrindus. Motina geriausiu pasiaukojimo ir darbštumo pavyzdžiu buvo M. Valančiui, S. Daukantui, J. Basanavičiui, V. Kudirkai, Šatrijos Raganai, Žemaitei... Vaikai ir šiandien ruošia savo rankdarbių, piešinių parodas motinoms... Mažieji deklamuoja eilėraštukus, dainuoja daineles apie Mamytę, šoka, apdovanoja gėlių puokštėmis. Vaikai kaimuose bėga į mišką, skina baltažiedes plukes, kvepiančias našlaites, žibutes, daro iš jų puokštes Motinai. Ji ima senovinį, savo ar dar savo Motinos išaustą rankšluostį, tiesia jį ant stalo kaip brangiausią atminties ryšį, nes žino, kad vaikai su pavasarinių žiedų puokštėmis šiltai ir paprastai ištars: „Sveikiname, Mama, brangiausias Tu mūsų Žmogau...“ Kiekvienam žmogui, prisiminusiam savo Motiną, suplazda širdis, prisipildo džiaugsmo, ypatingo švelnaus gailesčio, pabunda visa, kas sieloje yra kilniausio, švelniausio. Prisimename Maironio žodžius: „Ten močiutė užlingavo / raudomis mane. / Į krūtinę skausmą savo / liejo nežinia...“ Motinos diena – visų šventė, gerumo šventė. Kiekvieno pareiga mylėti, gerbti, globoti, apginti savo Motiną, savo šeimą, nes tautos gerovė, kultūra, stiprybė, dora priklauso nuo šeimos gerovės, kultūros ir doros. Dekalogas jau keturis tūkstančius metų skelbia mums: „Gerbk savo tėvą ir motiną“. Be Motinos palaiminimo, jos rankų palytėjimo gyvenime nieko gero nelauk.

Rašytojas savo 30-ojoje knygoje analizuoja amžinąsias vertybes, žmogaus sielos būsenas, Šv. Dvasios įtaką, susikaupimą, saviugdą, teisingumą, gyvenimo problemas. Jis daug dėmesio skiria transcendentinei egzistencijai, idealistinei filosofijai, skvarbiu žvilgsniu refleksuoja dabartį, žmogaus situaciją, kelia maksimalius reikalavimus žmogaus būčiai, išgyvenimus derina su humanistinės pareigos ir atsakomybės pajauta. Katalikiškas dvasingumas sudaro pagrindinį išgyvenimų turinį. Knyga gali būti reikalinga doriniam tobulėjimui, etikos, tikybos kursui, literatūriniam ir kūrybiniam meistriškumui kelti.

Vytautas Mikutis

© 2014 „XXI amžius“