Gimtinė:
žmonės
ir darbai

Žvilgsnis

Pamąstymai prie kapinių vartų...

Vytautas Bagdonas

Prie kapinių – išmesti kryžiai ir... šaldytuvas

Artėjant lapkričio pirmajai, suaktyvėja kapinių lankymas, artimųjų kapų tvarkymas. Per Visus Šventuosius ir Vėlines kapai „skęs“ gėlėse, žvakių šviesoje, link „mirusiųjų karalysčių“ drieksis automobilių eilės. Jau įprasta, kad, tvarkydami artimųjų kapus, žmonės į šalia kapinių esančius konteinerius arba specialiai įrengtas tam skirtas vietas suneša nuvytusias gėles, nebereikalingus gėlių krepšelius, vainikus, stiklinius ir plastikinius sudegusių žvakių indelius bei kitą kapinių „atributiką“. Iš kapinių visos šios atliekos vėliau keliauja į sąvartynus, atliekų tvarkymo aikšteles. Tačiau būna keista matyti, kai į konteinerius ar šiukšlių duobes išmetami ir laikini mediniai kryžiai, kurie, pastačius antkapinius paminklus, tampa jau nebereikalingi. Išmetami ir tokie kryžiai, kurie jau „atgyveno“, keičiant paminklus nebepanaudojami.

Šiaip jau nuo seno Lietuvoje gyvuoja gražūs, prasmingi papročiai, kuriuos puoselėdami katalikai atsisveikina su nebereikalingais kryžiais. Jeigu koks kryžius supūdavo, sutrešdavo, audrų būdavo išlaužtas ar kitaip pabaigdavo savo „amželį“, katalikai tokius tikėjimo simbolius supjaustydavo į gabalėlius ir, melsdamiesi, giedodami šventas giesmes, medieną sudegindavo lauže. Niekada kryžių neišmesdavo, nepanaudodavo kokioms nors reikmėms „prie ūkio“, bet būtent, sudegindavo lauže. Todėl stebina prie kapinių be jokio gailesčio, be pamaldumo, pagarbos ženklo tiesiog išmetami kryžiai, kurie iškeliauja ne kur kitur, o į sąvartynus. Žinia, sąvartynuose mėgstantys pasiknaisioti tautiečiai tokius kryžius ir kitą medieną susirenka ir panaudoja malkoms, o gal dar kur namuose pritaiko. O juk kapinių kryžiai yra šventinti, ne šiaip sau paprasti mediniai dirbiniai (laidojant mirusįjį su Katalikų Bažnyčios apeigomis, kunigas būtinai pašventina kapų duobę, visos kapinės irgi būna pašventintos, taigi ir tasai kapą žymintis kryžius su Nukryžiuotojo skulptūrėle yra pašventintas)...

Ritualinių paslaugų firmų gaminami kryželiai yra nedideli, kompaktiški, tad be jokio vargo juos galima supjaustyti į nedidelius gabalėlius, pasikrauti į bagažinę ir parsivežus į namus lauželyje sudeginti. Žinoma, tai sėkmingai gali padaryti tiktai privačių valdų savininkai, gyvenantys kaimuose, miesteliuose. Daugiabučių namų gyventojams tai padaryti būtų problemiška – juk nekūrensi laužo šalia namo ir taip jau ankštose, automobilių prigrūstose aikštelėse, vaikų žaidimo vietose, žaliosiose zonose ar balkone. Bet išeitį visuomet galima surasti. Juk, tvarkant artimųjų kapus, nešant gėlių krepšelius, žvakelių liekanas, vainikus į šiukšlių konteinerius, medinius kryželius būtų galima ne išmesti, o supjausčius į keletą ar keliolika dalių, sudeginti čia pat, netoli kapinių. Reikėtų tiktai pasirinkti saugią vietą, lauželį prižiūrėti, kad ugnis neišplistų sausa žole link miško ar pastatų, baigus degti, laužavietę užlieti vandeniu. Kai kas supjausto kryželį ir jo gabalus užkasa čia pat, į artimojo žmogaus kapelį.

Bet kokiu atveju tokios priemonės neapsakomai geresnės nei kryžiaus išmetimas į šiukšlių krūvą. Dar gerokai stebina ir tai, kad kartais nuo kapų kryželiai išmetami netgi nenuėmus Nukryžiuotojo skulptūrėlės, lentelės su mirusiojo žmogaus vardu, pavarde, gimimo ir mirties metais. Juk ir „mūką“, ir užrašą galima pasilikti prisiminimui, parsivežti į namus, galima sukomponuoti kapavietėje, užkasti žemėje šalia antkapinio paminklo ir t.t. Tokių relikvijų išmetimas į šiukšlyną – niekuo nepateisinamas poelgis, netgi nepagarba mirusiajam ir Katalikų Bažnyčiai...

Ir juokina, ir piktina, ir stebina dar vienas labai keistas dalykas, kurį nuolat mato komunalininkai, seniūnijų darbuotojai, tvarkantys kapinių aplinką. Argi normalu, kai šalia kapinių esančiuose konteineriuose atsiduria lengvųjų automobilių padangos, seni televizoriai, kompiuterių monitoriai, kai šalia „mirusiųjų karalystės“ tvoros galima surasti statybinių medžiagų, šiferio, sulūžusių baldų, surūdijusių šaldytuvų, dujinių viryklių, visokių puodų, įvairiausių kitokių namų apyvokos daiktų? Beje, šalia vienų kaimo kapinių tvoros nufotografavau tokį atvežtą ir išmestą šaldytuvą. Visos tos „gėrybės“ jiems – į Amžinybę išėjusiems – jau nebereikalingos ir ne mirusieji tokius daiktus prie kapinių atvežė. Taip kiauliškai, chamiškai elgiasi gyvieji. Gal namuose susikaupusių šiukšlių taip stengiasi atsikratyti važiuojantys lankyti artimųjų kapų, gal kai kas ir specialiai užsuka prie kapinių į nuošalesnę, ramesnę vietą, kur būna mažiau žmonių, ir be jokio sąžinės graužimo išverčia tai, kas turėtų atsirasti ne šalia kapinių, bet sąvartyne? Atvežti televizorių, dujinę viryklę, krūvą šiferio lakštų, šaldytuvą ne taip jau lengva, tokiam kroviniui reikalinga automobilio priekaba. Ir iškelti didelių gabaritų daiktus vienam sudėtinga, reikia ir laiko, ir talkininkų. Tad, nejaugi niekas niekuomet taip ir nepastebi, kas ir kada kapinių teritoriją stengiasi paversti sąvartynu, nejaugi šie piktadariai gali būti ramūs, nebaudžiami? Tikriausiai, ir kapinių lankytojai, ir šalia gyvenantys žmonės žino ir mato, kas čia veža ir pila šiukšles, gal bent jau automobilio valstybinius numerius gali įsidėmėti. Tačiau kiekvienas bevelija likti nieko nežinančiu, nematančiu, nenorinčiu skųsti, pyktis, būti liudininku. Gali būti, kad kai kas nebereikalingais daiktais atsikratyti prie kapinių bando tamsiu paros metu. Ir dėl to netenka stebėtis. Juk dabar, rudenį, temsta labai anksti, vėlai švinta, o miesteliuose, kaimų gyvenvietėse nei vakarais, nei rytais dar nedega šviesos. Ir nežinia kada viena kita lempelė užsižiebs. Taigi, ir kapinės miesteliuose stūkso visiškoje tamsoje. O ką jau bekalbėti apie nuošaliose kaimo vietovėse esančias amžinojo poilsio vietas? Todėl piktadariai ne tiktai visokių šiukšlių priveža prie kapinių, bet dargi neretai kapai ir išniekinami, apvagiami. Dingsta nuo kapų metalinės tvorelės, meniniai paminklų akcentai, dailesni seni kalvių darbo metaliniai kryžiai, o chuliganams, girtuokliams kapinės tampa ir orgijų, visokių išpuolių vieta...

Viltingai tenka tikėtis, kad kada nors visi policijos pareigūnai, suvieniję savo jėgas, dėmesį nukreips būtent į kapines (tiktai ne per Vėlines, Visus Šventuosius, kuomet šalia kapinių ir taip dažniau sukiojasi policijos darbuotojai, kuomet kapinėse visuomet būna gausu lankytojų, tad niekas neišdrįs čia vagiliauti ar vežti iš namų šiukšles)... Ilgą laiką, net ir tamsiu paros metu, pabudėjus šalia kapinių, patruliuojant prie kelių, vedančių link „mirusiųjų karalysčių“, apsilankius net atokiausių kaimų kapinaitėse, tikrai būtų galima sulaikyti ne vieną šiukšlintoją, mirusiųjų ramybės drumstėją, kapų niekintoją. Tiktai, žinoma, tokia akcija turėtų trukti ne keletą valandų, o parą ar daugiau ir apie būsimus reidus neturėtų būti iš anksto pranešama visuomenei. Net juokas suima, kai iš anksto yra paskelbiama, kada Kelių policija tikrins vairuotojų blaivumą, kada bus tikrinama, ar vairuotojai važinėja prisisegę saugos diržais, ar neviršija greičio. Savaime suprantama, kad iš anksto žinodami apie būsimus reidus, patikrinimus konkrečiomis „temomis“, vairuotojai pasistengs tomis dienomis važinėti drausmingiau, o stiklelio mėgėjai gal net iš viso nesės už vairo...

Tokios tad mintys užplūdo prie vienų kapinių vartų, žvelgiant į ką tiktai nuo kapų nuimtus ir prie šiukšlių konteinerių atremtus du kryžius. Panašių vaizdų galima pamatyti daug kur.

Lietuvių tautoje puoselėjami, iš kartos į kartą perduodami gražūs, prasmingi mirusiųjų pagerbimo, kapinių tvarkymo papročiai. Ir kaip gaila, kad senolių papročiai dabar vis labiau pamirštami, o kelią skinasi gana keistokos, niekuo nepateisinamos, nepaaiškinamos tradicijos...

Autoriaus nuotraukos

© 2014 „XXI amžius“