Lietuvos
kultūros
galerija

Išnašos

Miškų ir nakties duktė

(Apie Dianą Glemžaitę ir jos poeziją)

Jonas STALIULIONIS

Varėnos miesto knygyne 1994 metų vasarą pastebėjau poezijos knygelę „Mes mokėsim numirt“. Suintrigavo neįprastas pavadinimas, ir knygą paėmiau į rankas. Viršelyje išradingai įkomponuota jaunos besišypsančios mergaitės su kasytėmis fotografija nesiderino su antrašte. Tik kelios eilutės po nuotrauka: „Poetė Diana Glemžaitė – Lietuvos pasipriešinimo kovų dalyvė, 1949 metais žuvusi miškuose prie Juodupės“, – nunešė mano mintis į žiaurius ir kruvinus partizaninio karo laikus, kuriuos ir aš dar suspėjau pamatyti vaiko akimis. Todėl jau nuo mažų dienų krūtinę kaitindavo karo atšvaitai, sukibirkščiavę graudžiose dainose, pasididžiavimą keldavo kiekviena sėkmingesnė miško brolių pasala. Patiko ir šioje knygoje jau pirmas atsitiktinai atsiverstas posmelis:

Tavęs didvyre niekas nelaikė,
Ateity gal taip pat nelaikys,
Tu mergaitė, iš kaimo mergaitė,
Kuriai motina tapo naktis.

Perskaičiau vieną, kitą kartą ir iš mano gimtojo Nemaitonių kaimo, dar apkurtusio nuo šūvių, atvilnijo kadaise girdėta daina: „Man tik šautuvas draugas beliko, naktis – motina, miškas – namai“... Tas iš laiko ūkų išniręs posmelis persipina su poetės eilėmis, ir knygos jau nepaleidi iš rankų. Juk mano karta su partizanų ir tremtinių dainomis užaugo ir subrendo. Jos ir įpūtė mums patriotizmą, meilę Tėvynei. Ištremtųjų naman įkelta pradžios mokykla, kurią pradėjau lankyti miškuose dar tebeaidint šūviams, tokių jausmų neugdė. Mūsų, klumpėtų pradinukų, vadovėliai mokė mylėti socialistinę tėvynę Sovietų Sąjungą, geriausią vaikų „draugą“ Staliną, armiją „išvaduotoją“... O šios dainos lyg mūsų senelių ar prosenelių vargo mokyklos carinės priespaudos metais puoselėjo tautiškumą, protėvių tradicijas, skatino priešintis prievarta brukamai okupanto tvarkai.

Parsinešęs namo „mergaitės iš kaimo“ knygą, garsiai po keletą kartų skaičiau, labiausiai patikusias eilutes. Poetė atvertė patį skaudžiausią ir kruviniausią Lietuvos istorijos puslapį, gerai pažįstamą ir mums, per karą gimusiems, partizaninio karo vaikams. Juk mes, dar nesimokę istorijos, jau pažinojome žmones, savo krauju rašančius Lietuvos istoriją. Partizanai dažnai vakarais, o kartais ir dieną užsukdavo į valstiečių trobas, užkalbindavo ir mus, vaikus: paklausdavo, kaip sekasi mokytis, ar nesiruošiame stoti į pionierius. Su pasididžiavimu atšaudavome, kad tikrai nebūsime Lenino anūkais.

Dianos knygą nuolat laikau „po ranka“. Tylią susikaupimo valandą imu ir skaitau tik man vienam suprantamais ženklais kadaise pažymėtus eilėraščius:

Ir mąstei, sesule, kam tu audei drobes,
Kam rietimai dūli skrynioj suvynioti,
Jei net skepetaitę nuo galvos nugobus
Brolio basų kojų negali užkloti.

Skaitau ir matau, kaip iš padūmavusių partizaninio karo laukų lyg didžiulis akmuo atrieda skausmas ir užgula krūtinę. Skaitau vieną, kitą, trečią eilėraštį, o iš „Sušaudytų dainų“ knygos atsiliepia nežinomos poetės posmelis:

Atleisk, kad neverkiau suklupus,
Nevadinau tave vardu,
Ir tardant priešui išsyginiau –
Ne, nežinau, nepažįstu.

Skaitau ir prisimenu piemenavimo dienų draugę Onutę, kuri po brolio Stasio žūties partizanuose ant didžiulio Barkštinės pakrantės akmens liūdnai dainuodavo:

Man uždrausta prie jo prieiti,
Nušluostyti kraują nuo kaktos
Ir paskutinįkart priglausti
Prie širdies mylinčios karštos.

Net nebaigusi posmelio mergaitė apsipildavo ašaromis. Aš, atsisėdęs šalia, stengdavausi paguosti, bet Onutė tik dar graudžiau imdavo krūpčioti...

Skaitant Dianos Glemžaitės poeziją, iš atminties išnyra tie tolimi laikai, kai pro Užuguosčio septynmetės mokyklos langą išvydau prie bažnyčios šventoriaus nudrėbtus paskutinius mūsų krašto partizanus brolius Grigaravičius.

Skaudu, labai skaudu suvokti, kad jau niekada nepareis, nepardainuos nei papieviais, nei paupiais dešimtys tūkstančių jaunų vyrų, suguldytų ant šaltų gatvės akmenų, nuskandintų raistų akivaruose, apleistų sodybų šuliniuose... Prisimenu, Merkinės kryžių kalnelyje, pagerbdamas žuvusius Dainavos krašto partizanus, monsinjoras Alfonsas Svarinskas kalbėjo: „Garbė šitiems vyrams, nebėgusiems paskui raudoną skarulį užkariauti Europos, o kovojusiems už savo Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę ir žuvusiems gimtinės laukuose“.

Vaikystėje atmintin įstrigę dainos žodžiai : „Jiems pagalvėlė – gatvės plytos, saujelė kruvinų šiaudų...“ – susišaukia su Dianos eilėmis, kurios lyg kokia tolima graudi daina atplaukė į šias dienas iš anų kruvinų laikų ir užbūrė mus:

Nepuošk kasų šįvakar, sese, mėtomis
Ir nedainuok senų, linksmų dainų –
Mes ėjom mirt, kad Tu jauna žydėtumei,
Kad neganda neslėgt tavų namų.

Skaitai tokius posmus ir jauti, kaip skausmas spaudžia krūtinę ir skruostu nusirita ašara... Skauda kiekvienam žmogui, skaitančiam šias eilutes. Negali neskaudėti. Ir keleriais metais jaunesnis poetas Algimantas Mackus, nublokštas už vandenyno, savo pirmuose eilėraščiuose nuolat rašė apie tremtinių kančias, partizanų kraują, motinų ašaras ir ragino savo draugus moksleivius susilaikyti nuo šokių, linksmybių, kai Tėvynėje kovoja ir žūsta partizanai. Dvi poetiškos prigimties sielos įkvėpimo sėmėsi iš tų pačių šaltinių, panašiai jautė ir rašė, nors juos skyrė tūkstančiai kilometrų.

Tragiško likimo neišvengė ir pati poetė. 1949 metų lapkritį, nesulaukusi nė dvidešimt trejų, neatpažįstamai sprogimo sužalotu veidu drauge su penkiais partizanais, žuvusiais tame pačiame bunkeryje, buvo nudrėbta ant Juodupės miestelio grindinio. Poetės tėvai jau vargo Sibire, ir Dianos šiose vietose, regis, niekas nepažinojo. Taigi mergina, pakasta kokiame nors patvoryje, turėjo amžiams išnykti iš atminties, bet ant Tėvynės aukuro paaukotas talentas nenugrimzdo į nežinią. Užmarštis nepasiglemžė poetės. Ir, kai vieną kartą „kruvina vėliava“ nukrito, Diana atėjo pas mus su savo knyga, su pranašišku eilėraščiu „ Mes mokėsim numirt II“, parašytu trys mėnesiai prieš žūtį:

O juk bus dar diena, kai pro vėliavų plazdantį mišką
Baltas vytis pakils ir padangėj aukštoj suspindės!
Mūsų kraujas giedos pro gimtinės velėną ištryškęs,
Ir ant kapo nykaus šviesios taurės lelijų žydės.

Pardundės traukiniai, išsivežę jaunatvišką dalią,
Visi monai išdils tarsi pjautuvas dyla delčios.
Grįžę mūsų tėvai, mūsų sesės iš Komi, Uralo,
Atsiklaupę čionai, verkdami gimtą žemę bučiuos.

Mes mokėsim numirt ne už svetimą mintį ar žodį,
Ne už tuos, kurie skriaus dengdami viską melo tamsa.
Tik už rytą, kuris laisvės saulę didingą parodys –
Mes mokėsim numirt giedru veidu ir tvirta dvasia.

Poetė su žygio draugais savo priesaiką ištesėjo, kovojo ir gynė savo žemę kaip protėviai apgultuose Pilėnuose, žuvo, bet nepasidavė. Skaitai ir stebiesi – kaimo mergaitė, miške ant kelmo pasitiesusi sąsiuvinio lapą, užrašė pranašiškas eiles, kurios su kaupu išsipildė po pusės amžiaus. Tokią aiškią tautos prisikėlimo viziją tais kruvinais laikais regėjo tik stiprios dvasios žmonės. Tai – ne vien poetinė išmonė, kūrėjo fantazija, tai – tikėjimas savo tauta, savo kovos prasmingumu. Dianos Glemžaitės eilėraščiai man primena Bernardo Brazdžionio poeziją, sukurtą per pirmąją sovietų okupaciją. Kai S. Nėris, L. Gira ir daugelis kitų mūsų poetų čiulbėjo himnus Stalinui, Leninui, važiavo į Maskvą parvežti „Stalino saulės“, B. Brazdžionis eilėraštyje „Bėgimas iš Tėvynės“, parašytame 1940 metų rudenį, jau okupuotoje Lietuvoje, išpranašavo komunizmo žlugimą:

Žus visam pasaulyje komuna,
Iš vergijos stos išlaisvintas žmogus –
Neteisybė greit pakyla, greitai žūna:
Jos nelaimina nei žemė, nei dangus.

Poetų pranašytės išsipildė žodis žodin. Ir kraujuota vėliava nukrito, ir mūsų Vytis pakilo. Nuo šūvių apkurtę miškai jau seniai išverkė visas raudas. Kadaise dainomis statyti kryžiai ir paminklai dabar ženklina partizanų kovų, žūties ir išniekinimo vietas. Tik menininko pašaukimą turintis žmogus galėjo taip parašyti. O literatūra vykdo savo pašaukimą, kaip rašė Vytautas Alantas dar 1932 metais, atsižvelgdama į tautos reikalus. Tokie buvo Maironis, Kudirka, tokie buvo ir kiti pirmojo atgimimo poetai, rašytojai, žadinę tautos sąmonę. Vėliau šias tradicijas tęsė jau kita rašytojų karta sovietinės okupacijos metais. Kai tauta praranda laisvę, nepriklausomybę, visada atsiranda patriotų, kovojančių ir šaukiančių kitus į kovą. Jų balsai išsiskiria iš prisitaikėlių, kolaborantų choro, įrašomi tautos vėliavoje, eina iš lūpų į lūpas ir niekada nemiršta.

Kai Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę mindė okupanto batas, kai Lietuva plūdo kraujais ir ašaromis, Diana Glemžaitė universiteto auditorijas iškeitė į miško žemines, paėmė į moteriškas rankas automatą ir pašventė save beviltiškai, bet prasmingai kovai kaip Bronius Krivickas, Mamertas Indriliūnas ir kiti partizanų kovose žuvę rašytojai. Todėl mus pasiekusi jų kūryba verta ypatingo dėmesio.

© 2014 „XXI amžius“