2014 m. lapkričio 21 d.    
Nr. 44
(2115)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

Svetainė įkurta
2001 m. spalio 3 d.

RUBRIKOS

XXI Amžius


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai


PRIEŠPASKUTINIS NUMERIS

XXI Amžius


MŪSŲ
RĖMĖJAS

Lietuvos
kultūros
galerija


REKLAMA LAIKRAŠTYJE

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją



 

Šiame numeryje:

Keičiasi krašto
gynybos strategija

Ar gidai
tapo šlavėjais?

Prisimintas pirmasis
Nepriklausomos
Lietuvos teisingumo
ministras

Valdžia toliau
imituoja rūpinimąsi
kariuomene

Miškų
ir nakties duktė

Po Visų Šventųjų –
pamaldos kapinėse

Pašventino
padovanotus
liturginius rūbus

Puoš Švč. Mergelės
Marijos statula

Paskelbti Petro
Abukevičiaus
konkurso nugalėtojai

Jono Basanavičiaus
premija skirta
Vaclovui
Bagdonavičiui

Lietuvos keliuose
neturi žūti
nė vienas vaikas

Teisingumas ir pastoracija santuokos bylų procesuose

Popiežiaus pastabos Romos Rotos tribunolo nariams

Mindaugas BUIKA

Popiežius kalba Romos Rotos
tribunolo susitikimo dalyviams

Komisija kanoninio tyrimo palengvinimui

Tęsiant popiežiaus Pranciškaus mokymo, kuris aktualus dabar Lietuvos Bažnyčiose minimiems Šeimos metams, aptarimą, verta panagrinėti jo pastabas, išsakytas susitikimuose su Romos Rotos tribunolu, Vatikano aukščiausia teismine instancija, kuri priima galutinius sprendimus santuokų paskelbimo negaliojančiomis bylose, kilus apeliaciniams ginčams dėl atitinkamų vyskupijų teismų verdiktų. Bažnytiniame santuokų nagrinėjime, žinoma, nekalbama apie laisvės atėmimą ar kalėjimo bausmę, tačiau tikintiesiems tai – irgi rimtas, netgi skaudus klausimas, žinant skyrybų tragiškumą asmeniniam ir šeimos gyvenimui. Pagal Katalikų Bažnyčios kanonų teisę katalikai, po skyrybų sudarę naują civilinę santuoką, negali tikėtis jos bažnytinio pripažinimo ir, kaip gyvenantys nuolatinėje neištikimybės nuodėmėje, negali praktikuoti sakramentų, priimti Šventosios Komunijos, kol jų pirmoji sakramentinė santuoka nėra oficialiai anuliuota, tai yra paskelbta negaliojančia. Išskirtinis atvejis būtų naujojoje santuokoje visiškas susilaikymas nuo seksualinių santykių, tai yra partnerių gyvenimas kaip „brolis su seseria“, bet tai praktiškai sunkiai pasiekiama. Esant tokiai slegiančiai situacijai, spalį Vatikane vykusioje šeimai įkurtoje Neeilinėje Vyskupų Sinodo asamblėjoje buvo nagrinėjami siūlymai, kuriuos anksčiau iškėlė vokiečių kardinolas Valteris Kasperis (Walter Kasper), kad vardan vadinamojo pastoracinio gailestingumo, tam tikrais atvejais (po atgailos laikotarpio) leisti antrą civilinę santuoką sudariusiems katalikams priimti Šventąją Komuniją be anksčiau minėtų sąlygų įvykdymo. Tai sukėlė karštus debatus ir nemažus prieštaravimus dėl galimos teologinės painiavos sakramentinės santuokos ryšio neišardomumo, nuodėmės ir dalyvavimo Eucharistijoje sampratose.


Kito tokio Karaliaus nebus

Kun. Vytenis Vaškelis

Kai šį sekmadienį Kristaus Karaliaus šventės proga pagalvoji, kad Viešpats Jėzus yra Dievo Sūnus, kuriam pavaldūs dangiškoji Jeruzalė, žvaigždynai, žemė ir visa, kas joje yra, tuomet nulenki prieš Atpirkėją galvą ir sakai: „Jėzau, visa širdimi garbinu Tave ir šlovinu, nes Tu, būdamas Aukščiausiasis, savo nenusakomą meilę, skiriamą kiekvienam žmogui, apvainikavai merdėdamas ant kryžiaus“.

Didysis krikščionybės paradoksas: Nekalčiausiasis, kuris, visiškai laisvai prisiimdamas anuomet gėdingiausią ir niekingiausią bausmės būdą – nukryžiavimą, – pasiekė žmogaus protui nesuvokiamą nusižeminimo bedugnę. Dėl to kai kurie teologai pagrįstai kalba ir rašo, jog ši Dievo Sūnaus kenozė (gr. atsisakymas, savęs apiplėšimas) – šitoks savęs naikinimo būdas – yra tam tikra prasme beprotiška Jo meilės išraiška visiems žmonėms ir kiekvienam iš jų asmeniškai.


Kaune įamžintas arkivyskupo M. Reinio vardas

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Grupė renginio dalyvių prie atminimo
lentos: prof. Pranas Žiliukas, Prano
Dovydaičio dukterėčia, kun. Vytautas
Rapalis, prof. Irena Leliūgienė,
Jolanta Žakevičienė, dr. Aldona
Vasiliauskienė, doc. dr. Angelė
Kaušylienė. Antanas Viliūnas,
dr. Audronė Veilentienė,
kun. Juozas Čepėnas, kun. Tomaš
Pilch OFM Cap ir Povilas Čepėnas

Lapkričio 7 dieną Kaune, Technologijos universiteto (KTU) II rūmų II aukšto fojė prof. Irenos Leliūgienės iniciatyva atidengta paminklinė lenta profesoriui arkivyskupui Mečislovui Reiniui (1884 02 05–1907–1926–1953 11 08). KTU II rūmuose 1929–1939 metais buvo Lietuvos (vėliau – Vytauto Didžiojo) universiteto Teologijos-filosofijos fakultetas, kuriame dirbo prof. M. Reinys. Teologijos ir filosofijos profesorius, arkivyskupas M. Reinys 1925-aisiais ėjo Lietuvos užsienio reikalų ministro pareigas, buvo Lietuvos politikas ir diplomatas. Tai – šeštasis jo vardo įamžinimo ženklas Kaune. Anksčiau čia buvo pastatytas jo biustas Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje (pašventintas 1995 m. birželio 14 d.), atidaryta auditorija VDU KTF (2004 m. vasario 14 d.), yra paveikslas (bendras su kitais vyskupais) Kauno arkivyskupijoje (apie 1927 metus tapytas dailininko Jono Janulio darbas), pavadinta gatvė (1994), išleistas atviruko formos paveikslėlis (Domas Akstinas, 1994). Iki šiol Lietuvoje buvo tik viena paminklinė lenta – prie gimtojo namo Madagaskare (1993). Dar dvi lentos M. Reinio vardą įamžino Vladimire (prie Kliazmos, Rusija) miesto kapinių memoriale (2010) ir vienintelėje lotynų apeigų katalikų bažnyčioje, tituluojamoje Švč. Mergelės Marijos, Rožinio Karalienės, vardu (2012).


Kronika 

Dievas ir kūryba buvo jo kasdienybė

Paulius LEMEŽIS

Parodoje – kun. Leonardo
Kazimiero Andriekaus OFM knygos

Lapkričio 13-osios vakarą besidomintieji kun. Leonardo Kazimiero Andriekaus OFM asmenybe (1914 06 15-1940 06 29–2003 05 20) rinkosi į Maironio lietuvių literatūros muziejų. Ten vyko jo 100-mečio minėjimas. Renginio metu ne tik buvo galima išgirsti įvairių pasakojimų, istorijų, faktų apie kun. L. K. Andriekų OFM, įsigyti jo kūrybos knygų, bet ir aplankyti parodą „Apstu serafimiškosios meilės... (Leonardui Andriekui – 100)“, kurią parengė Maironio lietuvių literatūros muziejaus Išeivių literatūros skyriaus vedėja dr. Virginija Babonaitė-Paplauskienė ir dailininkė I. Zamulskienė.

Kunigas, pranciškonų vienuolis, poetas, teologijos mokslų daktaras – tik keli žodžiai, apibūdinantys L. K. Andriekaus asmenybę. Į minėjimą susirinkę garbingi svečiai siekė apžvelgti poeto veiklą, pasakoti kun. L. K. Andriekaus OFM biografijos detales, nutikimus, kūrybos bruožus bei kitus įdomius faktus.


Iš žurnalisto užrašų

Monsinjoras Alfonsas Svarinskas: „Blogiui nėra laisvės. Yra tik gėriui laisvė“

Loreta Jastramskienė

Šešuoliuose (Ukmergės r.) žmonės
sveikina Lietuvos kariuomenės
vadą generolą Joną Kronkaitį
ir kariuomenės partizanų kapelioną
mons. Alfonsą Svarinską Loretos
Jastramskienės dar praėjusio
šimtmečio technika daryta nuotrauka

Lietuvos kariuomenės dieną šiais metais minėsime tuos, kurie savo valia paskyrė gyvenimą kovai už Lietuvos nepriklausomybę. Monsinjoras Alfonsas Svarinskas (1925 01 21–1954 10 03–2014 07 17) buvo vienas šių pasiaukojusių lietuvių, tris kartus teistas ir kalintas SSRS lageriuose, išlaikęs dvasios stiprybę kančių ir persekiojimų metu, atkūrus Nepriklausomybę, nuoširdžiai dirbęs Lietuvai. Šią vasarą amžino poilsio monsinjoras Alfonsas atgulė gimtinėje, šalia brolių partizanų, Dukstynos kapinėse. Tokia buvo jo, nuoširdaus patrioto, Lietuvos kariuomenės ir partizanų kapeliono valia.

24 metai praėjo nuo 1990-ųjų rudens vakaro Kaune, kai kartu su kunigo sūnėnu Jonu Svarinsku atvykome susitikti su į Lietuvą iš SSRS lagerių sugrįžusiu kunigu Alfonsu Svarinsku. Praeis ir šimtas metų, iškeliaus amžininkai, tačiau nuostabus žmonijos kūrinys – raštas – išsaugos kunigo gyvenimo legendą ir jo autentiškus žodžius, užrašytus paprastu rašikliu, nes tuomet dar nebuvo kompiuterių.


Sulaužyti likimai

Kario laiškus pavarčius

P. Petrūnas rašė įvairiomis
sąlygomis (Pajuosčio poligone)

Į „XXI amžiaus“ redakciją užsukęs kaunietis Valdemaras Petrūnas atnešė pluoštą išsaugotų, nuo laiko pageltusių savo tėvų laiškų. Juose – prieškario metų jaunimo gyvenimas, pagarba Tėvynei, gamtai, nuostabūs prisipažinimai meilėje.

Valdemaro tėvas – Petras Petrauskas-Petrūnas – gimė 1919 m. gegužės 8 d. Sankonių k., Leipalingio vls., Seinų aps. (dabar Lazdijų r.), baigė Alytaus gimnaziją, 1938 metais įstojo į Karo mokyklą ir buvo šios mokyklos paskutinės atsargos jaunesniųjų leitenantų laidos absolventas. 1946 metų vasaros pradžioje atėjo savanoriu į partizanų gretas ir su slapyvardžiu Aitvaras kovojo iki 1947 metų rugpjūčio, kol žuvo kartu su Merkio rinktinės antrojo bataliono vadu jn. ltn. Eduardu Juknaičiu-Juozaičiu, palikdamas našle jaunutę žmoną Vincentiną ir mažąjį sūnelį Valdemarą.


Telšių vyskupijoje

Šilalės dekanate

Po įvairių darbų įamžintas kunigų atminimas

Dekanas kan. dr. Algis Genutis su
parapijiečiais prie Šilalės parapijos
kapinėse esančios kunigų kapavietės

ŠILALĖ. Penktus metus Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje klebonaujančiam dekanui kan. dr. Algiui Genučiui kasdien netrūksta vienokių ar kitokių darbų, sumanymų. Matydami tokį pareigingą, sumanų ir darbštų kunigą daugelis parapijiečių jam noriai ateina į pagalbą: pataria, padeda. Vos pradėjęs klebonauti Šilalėje, pasitaręs su bažnyčios aktyvu, pastoracine taryba, Šilalės rajono savivaldybe, parapijiečiais, nutarė žiemos metu apšildyti bažnyčią. Nors tai kainavo nepigiai, bet tuoj bažnyčioje pagausėjo ne tik močiučių, bet ir jaunų šeimų su savo atžalomis, nes pajuto, kaip malonu melstis bažnyčioje, kai laikydamos rožančių ar maldaknygę, nešąla rankos. Po to vyko įvairūs bažnyčios vidaus pagražinimai, kruopštus ir sudėtingas bažnyčios vargonų suderinimas, Angelų Karalienės koplyčios atnaujinimas bažnyčioje, Lurdo Dievo Motinos ir Kristaus kančios, esančių navose, atnaujinimai, naujų patiesalų užtiesimai ir kita. Kas šeštadienį Lurdo Dievo Motinos navoje giedamos Marijos valandos. Jų iniciatoriai – Marijos legiono Apaštalų Karalienės legionieriai (vadovė – Legiono vicepirmininkė Birutė Lašaitienė). Į šį giedojimą savo sodriu balsu įsijungia ir pats klebonas dekanas kan. dr. A. Genutis. Gavėnios metu navoje prie Kristaus Kančios kryžiaus giedami Graudūs verksmai, patalkina kai kurios bažnyčios choristės.


Sugrįžusiųjų kerštas

Ignas Meškauskas,

advokatas, apdovanotas ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“

Respublikos Seimas, priimdamas Šaulių sąjungos įstatymą preambulėje nustatė: „Pažymėdamas Lietuvos istorinį Šaulių sąjungos ir jos narių vaidmenį atkuriant Lietuvos valstybę, ginant jos laisvę nepriklausomybės kovose 1919–1920 metais, organizuojant ir vykdant Klaipėdos krašto sukilimą 1923 metais, ginklu priešinantis Sovietų Sąjungos okupacijai 1944–1953 metais ir ginant atkurtą Lietuvos Respublikos nepriklausomybę 1990 metais; konstatuodama, kad Lietuvoje Šaulių sąjunga tęsia 1919 m. birželio 27 d. įkurtos organizacijos veiklą; vertindamas Lietuvos Šaulių sąjungos indėlį į šalies nacionalinio saugumo užtikrinimą pabrėždamas būtinybę tobulinti Lietuvos Šaulių sąjungos veiklos teisinius pagrindus atsižvelgiant į kintančius nacionalinio saugumo užtikrinimo poreikius, šalies narystę NATO ir Europos Sąjungoje; matydamas tarnybą Lietuvos Šaulių sąjungoje kaip vieną iš būdų Lietuvos Respublikos piliečiams pasirengti vykdyti savo konstitucinę teisę ir pareigą ginti Tėvynę, įtvirtintą Lietuvos Konstitucijos 139 str. straipsnio pirmoje dalyje; siekdamas stiprinti Lietuvos Šaulių sąjungą, kaip jungiamąją visuomenės ir Lietuvos kariuomenės bei kitų ginkluotų pajėgų grandį, policijos ir kitų valstybės institucijų talkininkę, pilietinio ir tautinio ugdymo subjektą, priima šį įstatymą“.


Aukščiausias palaiminimas

Dalius Stancikas

Lietuva žengė dar vieną žingsnį šalin nuo demokratijos: Prezidentė vidaus reikalų ministru paskyrė patyrusį policininką, buvusį generalinį komisarą Saulių Skvernelį. „Prezidentė labai gerai vertina pastaraisiais metais pasiektą policijos pažangą, pasirinktas policijos veiklos modelis yra tinkamas“, – taip Prezidentės motyvus perdavė jos patarėjas. Gal jums, kaip ir Prezidentei, taip pat pavyko įžvelgti S. Skvernelio vadovautos policijos pažangą, kažkokį ypatingą profesionalumą ar skaidrumą? Man S. Skvernelis labiau įsiminė kaip policijos vadovas, kuris panaikino nerašytą policijos vadovų garbės kodeksą: vadai prisiima asmeninę atsakomybę už šiurpius pavaldinių poelgius. Po valstybę sukrėtusių tragedijų Panevėžyje, kai pagalbos signalus siunčianti mergina vėliau rasta išžaginta ir sudeginta automobilio bagažinėje ar kai girtas kriminalinės policijos pareigūnas perėjoje sutraiškė pensininkų šeimą, ar po tragedijos Klaipėdoje, kai keturių vaikų mama buvo nužudyta girto vyro, nes policija laiku nesureagavo į jos pagalbos šauksmą, S. Skvernelis neatsistatydino, kaip darė jo pirmtakai Vytautas Grigaravičius ir Vizgirdas Telyčėnas. Todėl man S. Skvernelis panašus į žmogų, kuris nemoka atsiprašyti, kurio ambicija neleidža prisipažinti klydus ir kuris daro viską, kad žūtbūt įrodytų savo teisumą. O kai tokiu pavyzdžiu seka ir visa šalies policija, tai valstybė nejučia virsta policine.

 
Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija