Lietuvos
kultūros
galerija

Etnografija

Blėsta Bagdonių sentikių gyvybė 

Bronius VERTELKA

Akilina Murnikova (kairėje) ir Marija Ivanova stengiasi išlaikyti gyvą sentikių tikėjimą

Naujosios kapinės greta cerkvės

Bagdonių sentikių religinės bendruomenės cerkvė

Paminklas sušaudytiems atminti

Taip atrodo Bagdonys šiandien

Bagdonys – Lietuvos sentikių gyvenvietė, esanti už maždaug 10 kilometrų nuo Kupiškio. Abiejose jos asfaltuoto kelio pusėse išsidėsčiusios sodybos. Kai kurios jau tuščios, kitose dar rusena gyvybė. Yra gyvenančių senučių, net įkopusių į dešimtą dešimtį. Dienas jos stumia vis laukdamos, kada iš artimųjų kas atvažiuos, malkų prineš, ugnį užkurs. Kai pasibeldžiu į vienas duris, išgirstu, kaip kažkas atšlepsi. Kyšteli galvą senučiukė, o pirmieji jos pasisveikinimo žodžiai: „Ar jau pensiją atnešei?“ Išgirdus neigiamą atsakymą, ima blėsti jos žvilgsnis. Tai – pirmoji sodyba kairėje nuo Kupiškio. Neblogai atrodo, dažytomis sienomis. Kita pojaunė stamboka moteris net per slenkstį neįsileidžia – skubanti miestan. Taip, ji išpažįstanti sentikių tikėjimą, bet ne vietinė, iš Anykščių rajono atsikrausčiusi. Panašiai sutinka ir remontuojamų namų savininkas: „Aš čia tik gimęs, mažai ką galėčiau pasakyti apie kaimą. Mamai jau per 90, su ja nesusišnekėsite. Siūlyčiau aplankyti Kupiškyje gyvenančią Mariją Ivanovą, ji daugiau žino apie Bagdonių sentikių religinę bendruomenę“. Vyriškis atsiprašo, kad darbais užverstas, nėra kada malti liežuviu.

Autobusų stotelėje prakalbinau pagyvenusį vyriškį. Pradžioje raitosi kaip žaltys. Pažįstamo paragintas, ima pasakoti prisiminimus iš karo laikų, nors tuo metu buvo dar mažas. Kartą važiuojant su mama, kryžkelėje atėmė jų vežimą ir arklį. Vienu juo 9 ha žemės įdirbdavo. Paaugęs pats arklius turėjo ganyti. Vėliau dirbo mechanizatoriumi, tolimųjų reisų vairuotoju. Karas, anot jo, yra baisiausia, ką matė. Tada aplinkui sproginėjo, degė namai, bet sentikių cerkvės ugnis nepalietė. Per šventes į ją žmonės gausiai rinkdavosi. Ateidavo pulkeliai sentikių iš Puponių, Didžprūdėlių... Pagaliau vyriškis pasisako esąs Vitalijus Archipovas, Bagdonių senbuvis. Autoparduotuvės laukianti moteris sako, kad jau 85 metų sulaukusi, bet netgi savo vardą slepia: „A, paskui visko prirašot“. Senolė patenkinta dabartiniu gyvenimu: parduotuvės pilnos gėrybių, prie sovietų jų lentynos buvo tuščios. Dar pagiria lietuvius, geresni kaimynai, anot jos, negi galėtų būti. Tam pritaria ir V. Archipovas: kitąkart su jais geriau nei su broliais sugyvena.

Bagdonys kaip ir daugelis panašių Lietuvos kaimų artėja prie išnykimo ribos. Šiaip vietovė vaizdinga, laukai, netoli Kupiškio marios, tačiau mažai kur pamatysi žemės plotą, ragavusį plūgo ar liestą dalgio. Kaimo gyventojus sunku prakalbinti, tarsi būtų kieno įbauginti, pasakys žodį, ir dairosi į šalis. Keleivinis autobusas čia retai pasirodo, o pėsčiomis eiti – nebe tie laikai. Kaime teka pilkas, panašus į stovintį vandenį gyvenimas. Gaila, kad taip yra, tačiau be investicijų nieko nepakeisi. Išskyrus sentikių cerkvę ir netoli jų esančias kapines (jas supa gražiai išaugusios tujos), daugiau  nieko ypatingesnio nerasi. „Visur trūksta lėšų. Iš kur jų paimti, jeigu menkai vystoma gamyba, verslas. Svarbu tik, kaip pigiau nupirkti ir kaip brangiau parduoti“, – atsiduso Kupiškio seniūnijos seniūnas Julius Vytautas Semėnas, pats pasisiūlęs pavežti iki Bagdonių. Autobusas iš Kupiškio turėjo išvažiuoti tik vidurdienį, po kelių valandų. Pagal savo nedideles finansines išgales seniūnija nepamiršta Bagdonių, prisidėjo prie sentikių cerkvės remonto.

Kitaip Bagdonys atrodė praeityje. Dar XIX amžiuje čia apsigyveno kelios sentikių šeimos. 1909 metais minima cerkvė sudegė per Pirmąjį pasaulinį karą. Bendruomenės pastangomis prieš pat Antrąjį pasaulinį karą buvo pastatyta akmeninė ir tituluota Šv. Nikolajaus vardu. 1924 metais Bagdonų sentikių bendruomenė priskaičiavo 405, 1935-aisiais – jau apie 500, o 1949 metais – net apie 600 narių. 1990 metų pabaigoje Bagdonyse gyveno 12 rusų ir nemažai lietuvių. Vietos sentikiai garsėjo kaip puikūs staliai ir dailidės, darniai sugyveno su lietuviais. Netoli cerkvės 1980 metais įkurtos naujos kapinės. Senosios, neveikiančios, yra gal už kilometro, atsiradusios turbūt XIX amžiuje, įtrauktos į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.

Nusprendžiau aplankyti Kupiškyje gyvenančias seseris, gimusias ir augusias Bagdonyse. Trečiame vieno daugiabučio aukšte gyvena Marija Ivanova, toje pat laiptinėje, tik ketvirtame aukšte – Akilina Murnikova. Mergautinės seserų pavardės – Antipovos. Akilinai jau 88-eri, Marija dešimčia metų jaunesnė. Seserys – vienos iš aktyviausių Bagdonų sentikių religinės bendruomenės narių.

Antipovų šeima buvo gausi, augino 10 vaikų. Tėvai buvo Bagdonių kaimo gyventojai, jų tėvų (seserų senelių) namas stovėjo tarp cerkvės ir dabartinių naujųjų kapinių. Per karą kritusi bomba jį sudegino, kartu išjudino cerkvės pamatus. Akmenis jai skaldė seserų tėvas Kozma Antipovas, turėjęs nagingas rankas. Jis buvo netgi religinės bendruomenės pirmininku. Kuriant šeimą, abiems seserų tėvams kaip pasogą skyrė po 11 ha žemės. Užėjus rusams, turtingai atrodžiusius Antipovus norėjo ištremti į Sibirą, bet 11 ha sugebėjo užrašyti dukrai Akilinai. Taip Antipovai tapo mažažemiais. Jų žemė buvo akmenimis nusėta, nederlinga. Tėvą kartu su grupe rusų tautybės žmonių sušaudė. Jų atminimui Bagdonyse pastatytas paminklas.

XX amžiaus vidurį seserys laiko pačiu baisiausiu laikotarpiu. Kuriantis kolūkiams, Marija iš namų išvedė karvę. Ėjo basa, į stiklo šukę persipjovė koją, tačiau ne iš karto pajuto skausmą. Taip bėgo ašaros, kad nematė kelio. Turėjo veltui atiduoti pačių užsiaugintą gyvulį. Nežinojo, kas laukia ateityje. Mariją traukė mokytis. Kaip prasilavinusią pakvietė į kolūkio kontorą dirbti apskaitininke. Dar baigė buhalterių kursus Panevėžyje. Per aštuonerius darbo metus kolūkyje neturėjo atostogų, negaudavo pastovaus atlyginimo. Vienais metais už darbadienį išmokėjo 12 kapeikų ir davė po 100 gramų grūdų. Nuo bado gelbėjo namų ūkis. Antipovų kieme gageno žąsys, jie nepirkdavo vištų kiaušinių, savo buvo pienas, sviestas, sūriai ir grietinė. Mama mokėjo austi, kepė labai skanią naminę duoną. Marija visada ką nors nešdavosi pietums. Jeigu kas būdavo kontoroje, neišdrįsdavo jų išsiimti. Taip ne kartą pietūs liko nepaliesti.

Bėgantys metai vis primindavo, kad laikas kurti savo šeimą. Lankydama mokyklą, vienoje klasėje mokėsi su tokiu Michailu, keliais metais vyresniu. Būdavo, išsirengia į mokyklą, o jis kaip tyčia jau lūkuriuoja atsirėmęs į dviratį. Ji eina pėsčiomis, vaikinas šalia. Kartais prikalbindavo, kad sėstų ant dviračio kartelės. Grįždavo ji namo, kad nesutiktų Michailo, aplinkiniais, tik jai žinomais keliais. Keleriems metams Michailas kažkur pradingo. Sutiko jį gegužinėje, atbirbusį motociklu, pasipuošusį, labai gražiai atrodantį. Buvo tikrai dailus jaunikaitis. Užgrojus muzikai, Michailas išvedė Mariją šokti. Kaipmat vakaras prabėgo šokio sūkuryje. Skirstantis pats pasisiūlė ją pavežti iki namų. Kieme jau skirtis jis nebenorėjo. Michailas pasiūlė pratęsti ankstesnę draugystę, nors iš tikrųjų tokios jos kaip ir nebuvo. Dar priminė, kad nežadąs ilgai laukti. Marijai plykstelėjo mintis, kad toks žmogus būtų labai geras savo vaikams. O jai jau 26-eri, nesinorėtų likti senmerge. Po trijų savaičių Michailas pasipiršo. Jau 52 metai jiedu kartu. Michailo Marija nematė pasigėrusio ar traukiančio cigaretės dūmą. Žmogus stengiasi, kad jai visur būtų gera. Ivanovai užaugino sūnų ir dukrą. Sūnus padovanojo anūkę, dukra – anūką. Abu Ivanovų vaikai – verslininkai. O Michailas Ivanovas, pasitaikius palankiam žvejybai orui, sėda ant dviračio ir lekia link Kupiškio marių (žvejojo jis ir man čia lankantis). 82 metų kupiškėnui žvejyba – turiningas poilsis. Ivanovų butas tapo sentikių religinės bendruomenės veiklos centru. Čia rengiami gedulingi pietūs. Šventikui kalėdojant, Ivanovai jį irgi sodina prie pietų stalo.

Sentikiai turi tradiciją, kad jaunuolis sau porą renkasi iš tautiečių. Antipovų motina sakydavo: jeigu kas, tegu būna lietuvis, bet ne stačiatikis, nes stačiatikiai pardavė savo tikėjimą. Sentikiai jaučia skriaudą. Dėl tikėjimo sentikiai iš gimtjų vietų buvo priversti kraustytis į svetimus kraštus. Marijos ir Michailo Ivanovų sūnaus žmona – lietuvė. Dukros vyro mama – lenkė, tėvas – rusas (sentikis), bet jos vyras – lietuvis.

Akilina savo gyvenimo draugu pasirinko sentikių tikėjimo žmogų. Užaugino tris vaikus, sulaukė aštuonių anūkų ir tiek pat proanūkių. Jos vyro gyvųjų tarpe jau nėra 20 metų.

Iš Bagdonyse augusių dešimties Antipovų vaikų tebegyvos šešios seserys. Viena jų, keliais metais jaunesnė už Akiliną, mirė 1945 metais. Mergaitė ligą gavo kamuojama karo baisumų. Ji krūpčiodavo nuo lėktuvų gausmo, nuo patrankų griausmo. Toks išgąsdinimas į kapus nuvarė ją visai jaunutę.

Seserys džiaugėsi, kad labai geri jų kaimynai. Neteko su jais pyktis, visur yra geranoriški ir paslaugūs. Mariją daugiabučio namo gyventojai „perkrikštijo“ į Marytę. M. Ivanova sakė, jog abiejų su vyru pensijos leidžia jiems oriai gyventi, nors centralizuotas buto šildymas, mokesčiai už komunalines paslaugas nemažai litų iš jų piniginės ištraukia. Akilinai irgi neteko badauti. Jeigu būna striuka su pinigais, paremia vaikai.

Seserys paskaičiavo, jog Kupiškyje gyvena apie dešimt rimtai prisilaikančių sentikių tikėjimo. Visus juos pažįsta. Jeigu kas suserga ar bėda ištinka, būtinai aplanko. Susitinka Bagdonių cerkvėje. Didžiausia šventė ten – gegužės 22-ąją vykstantys Šv. Nikolajaus atlaidai. Tą dieną 1939 metais maldos namai buvo pašventinti. Į šventę suvažiuoja giminės, buvę kaimynai, pažįstami. Šventovė tvarkinga, jos išlaikymui bendruomenės nariai aukoja pagal savo turimas išgales. Deja, vagys ne kartą į cerkvę yra įsilaužę ir išnešę vertingesnių daiktų. Jie vis apsilanko po šventiko atvykimo. Tikriausiai tuomet tikisi rasti kokią nors naują ikoną. Apiplėšimui čia palankios sąlygos net dieną – cerkvę aplinkui supa tankiai suaugusios tujos. Ikonas sentikiai priversti laikyti savo namuose.

A. Murnikova ir M. Ivanova stengiasi laikytis sentikių religinei bendruomenei būdingų dalykų. Rytais jos nesėda prie stalo pusryčiauti nesukalbėjusios poterių, po vakarienės irgi pasimeldžia. Kupiškyje gyvenančių seserų senelis iš mamos pusės netgi buvo šventikas Nikita Vasiljevas. Jis mirė 1943 metais. Sekmadieniais ar šventadieniais garbaus amžiaus sulaukusios moterys nesiima jokio darbo, bet eina pasivaikščioti po miestą ar apsipirkti į parduotuves, skaito Šventąjį Raštą. Akilina, būdama 17 metų, jau giedojo cerkvės chore. Seserį Mariją Šventojo Rašto skaitymo pamokė jai jau išėjus į pensiją. Pirmosios pamokos Marijai buvo tikrai nelengvos. Dabar tekstą iš nuo laiko parudavusios knygos skaito lengvai. Seseris kviečia skaityti maldas ir prie mirusiojo karsto. Tai vyksta visą naktį. Tai – jau kaip giedojimas, o ne maldų skaitymas. Pagal sentikių tikėjimą mirusieji negali būti šarvojami laidojimo biuruose, bet tik cerkvėje ar savo namuose. Jeigu gyvena daugiabučiame name, patiriama nemažai nepatogumų.

Sentikiai neina Pirmosios Komunijos, nepriima ir Sutvirtinimo sakramento. Krikštas – jų svarbiausia apeiga. Peržengdama šventovės slenkstį, moteris privalo galvą aprišti skarele ir kuo mažiau turėti nuogo kūno. Ji neturi teisės lankyti katalikų bažnyčios. Einant išpažinties, šventikas pirmiausia klaustų, ar joje nėra buvusi.

Seserys laikosi pasninko, nors jis dažnokai pasitaiko ir ilgokai užtrunka. Tuo metu negalima valgyti atitinkamų maisto produktų (mėsos, pieniškų produktų ir dar kai ko). Jos sumaniai išsiverčia be jų, tai sugeba pakeisti kitokiu maistu. Užtat sulaukusios brandaus amžiaus, turi puikią atminti, yra žvalios. Dvasinės stiprybės pasikrauti vyksta į Panevėžį, su kuriuo neblogas susisiekimas autobusais. Panevėžio sentikių cerkvėje daugiau tikinčiųjų susirenka. O susisiekimas su Rokiškiu, kur irgi yra sentikių cerkvė, nėra geras.

Paklausta, ar pas sentikius, panorus numalšinti troškulį, tikrai galioja savos taisyklės, M. Ivanova prisiminė vieną atvejį. Kartą kaimynystėje gyvenusi lietuvaitė pasisėmė puoduką vandens ir ėmė iš jo gerti. Tai pamačiusi, Marijos senelė sušuko, ką ši daranti. Pagriebusi kibirą, išpylė iš jo vandenį. Laikantis sentikių principų, vanduo į stiklinę ar puoduką turėtų būti įpilamas samčiu, indelis turėtų būti atsineštas savo, bet ne paimtas iš sentikių šeimos. M. Ivanova sakė, kad sentikių nustatytų taisyklių bus laikomasi, kol gyva ši karta. Jaunimas dabar, nors nemato jokių suvaržymų, kažkodėl tolsta nuo šventovės. Sovietmečiu, kai buvo draudžiama tikėti, ji buvo kur kas pilnesnė.

Kartą iš mokyklos grįžęs sūnus pareiškė, jog iš mokytojo girdėjo, kad Dievas – Leninas. „Vaikeli, ar aš kada tau melavau? Juo ar manimi turi tikėti“? – paklausė tada motina jo. Stropią, sąžiningą ir gerai savo darbą atlikusią M. Ivanovą kalbino stoti į partiją. Tas pats, kuris tai darė, po daugelio metų prisipažino: „Tai darydamas aš galvojau, kad tik tu atsilaikytum. Labai gerai padarei, kad nesutikai“.

Pasakoja seserys apie savo gyvenimą, o jų mintys tikriausiai ten, Bagdonyse. Pamažu blėsta gyvybė kaime, nyksta buvusi jo didybė. Išeis, būdavo, grėbti 18–20 moterų. Sustoja pailsėti – jau ir daina. Dalgiu pjaunant, rišant, į gubas statant rugius, likdavo subadytos rankos, nuo ražienų suskirdusios kojų pėdos, bet nedejavo kaip dabar, netrūko linksmumo. Tuomet buvo jų jaunystė.

Bagdonys–Kupiškis
Autoriaus nuotraukos

© 2014 „XXI amžius“