Gimtinė:
žmonės
ir darbai

Tarp lietuvių

Romės nenori vien burti

Daiva ČERVOKIENĖ

Božena Karvelienė

Romės su siuvinėtais paveikslais ir Božena Karvelienė

Romių siuvinėtas paveikslas

Dauguma įsivaizduoja romų (čigonų) tautybės moteris, besistengiančias išvilioti kuo daugiau pinigų buriant. Kokios veiklos gali imtis romės? Romų integracijos projektų vadovai tiki, kad šios tautybės moterims pavyks sulaužyti šį stereotipą, įvairi individuali veikla, kad ir siuvimas, siuvinėjimas, joms gali tapti prasminga veikla ir pragyvenimo šaltiniu.

Paveikslas – Strasbūre

Prieš trejus metus įkurtų Romų integracijos namų vadovė Božena Karvelienė, važinėdama po romams skirtus mokymus ir ten išmokusi siuvinėti, suvokė, kad ši veikla gali tapti būdu dirbti ir užsidirbti. Subūrė 10 socialiniame būste gyvenančių moterų ir pradėjo siuvinėti tradicinius romų kilimus ir paveikslus. Per metus išsiuvinėdavo po tris dviejų metrų ilgio ir pločio paveikslus. Vienas jų, vaizduojantis klajoklių romų vestuves kalnuose prie laužo, iš parodos Hiustone (JAV) nukeliavo į Strasbūrą Prancūzijoje.

„Tikimės atidaryti internetinę parduotuvę ir šiuos paveikslus bei kitus rankdarbius parduoti. Jei paveikslą nupirks už 500–1000 litų, jau neblogai“, – sakė Božena. Ji tikisi amatų mokymo projektą įgyvendinti Moterų pataisos namuose, kad atlikusios bausmę romės turėtų daugiau galimybių kabintis į gyvenimą.

Sunkus gyvenimas

„Romės gyvenimas labai sunkus. Nepilnametės dažnai jau ištekinamos (jaunikį parenka tėva), netrukus susilaukia vaikų. Baigusių vidurinę mokyklų romių mažai. Moters pareiga – rūpintis šeima ir namais, uždirbti pragyvenimui. Daug 32–35 metų moterų – jau močiutės“, – pasakojo Božena.

Burti – vienas pagrindinių būdų užsidirbti pragyvenimui, ne veltui sakoma: „Jei sena čigonė „paskaitys iš delno“, sužinosi ateitį“. Tačiau B. Karvelienė, gyvenusi tabore Kirtimuose ir daug važinėjusi po įvairius romų mokymus, tikina, kad jos tautietės nori ir mokytis, ir dirbti. Galbūt moterys gabesnės ir darbštesnės nei vyrai, lengviau galėtų gauti darbo.

Iš mišrios šeimos

Pati Božena – iš mišrios šeimos. Jos tėvas yra romas, o mama – rusų–lenkų kilmės, tad ilgai šeima laikyta rusais. Iki septintos klasės ji lankė mokyklą, bet įpusėjus keturioliktus teko persikraustyti į taborą Kirtimuose, pamiršti mokyklą, padėti mamai šeimininkauti ir auginti broliukus, seses.

Boženą tėvai ištekino 18 metų. Po ketverių metų šeima subyrėjo, Božena iš taboro išsikėlė pas savo močiutę. Išsiskyrusi ryžosi ištrūkti į platesnį pasaulį. Pradžia nebuvo lengva – teko išmokti lietuviškai ir nuryti ne vieną karčią piliulę. Pirmiausia užsiregistravo Darbo biržoje. Pasimokiusi viename prekybos centre išgirdo, kad „čigonės nepriims“. Kiek nuliūdusi, rado skelbimą, kad kazino ieško krupjė. Ten ją priėmė, užgaulių žodžių negirdėjo. Tą darbą metė pati – naktimis dirbti ne jai. Susipažino su būsimu vyru, kuris dirbo ir studijavo. Ji dirbo ir kambarine viešbutyje, oro uosto parduotuvėje. Susilaukus vaikelio, darbą kuriam laikui teko pamiršti.

Nors romų papročiai gana griežti, draudžia artimiau bendrauti su kitataučiais, netoleruoja moterų santuokų su kitataučiais, vadinamais „gadže“, tačiau, kaip pastebi Božena, laikai keičiasi, tėvas džiaugėsi jos pasirinkimu. B. Karvelienės sūnų asmens dokumentuose įrašyta, kad jie – lietuviai. Pagal romų tradicijas vaiko tautybė yra pagal tėvą.

Turi Lietuvos pilietybę

Božena gerai kalba lietuviškai, turi Lietuvos pilietybę. Tačiau tam reikėjo įdėti pastangų. Nors, kaip tikina B. Karvelienė, jos mama ir senelė gimė Lietuvoje, tai įrodančių dokumentų archyvuose nepavyko aptikti. Kad gautų pilietybę, teko laikyti valstybinį lietuvių kalbos ir Konstitucijos egzaminą. Išmokti gerai lietuviškai padėjo pažintis su būsimu vyru. Nors vaikystėje mokėsi rusų kalba, vidurinę mokyklą baigė lietuvių kalba nuotoliniu būdu.

Su vyru Božena augina du sūnus, mokykloje dirba pedagogo asistente, yra Lietuvos sakaliukų sąjungos socialinė darbuotoja, vadovauja Romų integracijos namams. Prisipažino vis bėgusi nuo romų ir jų gyvenimo, bet likimas vis tiek įtraukė į tą sritį – gali ir privalo padėti kitiems. Išgirdusi, kad ji – čigonė, todėl jai nepavyks, sako tik gaunanti akstiną eiti į priekį: „Aš jau tokia: kuo labiau mane plaka, žemina ir niekina, tuo labiau noriu įrodyti, kad galiu pasiekti savo tikslą“.

Buvo sumaniusi studijuoti edukologiją Vilniaus kolegijoje, bet suprato, kad augindama mažus vaikus tiek veiklos neaprėps. Gąsdino ir studijų kaina, be to, ir taip turi sertifikatų, leidžiančių dirbti su romų vaikais.

Didžiausia vertybė – šeima

Nors, žvelgiant iš šalies, visi romai atrodo viena tauta, net tabore Kirtimuose egzistuoja susiskirstymas. Božena – iš Kotliaru giminės (jos atstovai kitose šalyse save vadina Kalderariais arba Kalkderašais), kuri išpažįsta stačiatikybę, jos seneliai kilę iš Besarabijos ir Rumunijos. Kiti, nuo neatmenamų laikų gyvenę Lietuvoje, kalba lietuviškai, katalikai. Net Vilniuje gyvenantys romai gali nesuprasti kitos tame pat mieste gyvenančio genties atstovo žodžių.

Atrodo, kad romams nerūpi jų tautos istorija, reputacija. Nesimokyti, gyventi nedirbant – įprasta. Vokiečių okupacijos metais romų išnaikinta ne mažiau nei žydų, tačiau apie holokausto siaubą romai nekalba, nereikalauja teisingumo. „Nes jie – neapsišvietę, neišsilavinę, dauguma neraštingi“, – aiškina B. Karvelienė.

Prisitaikyti šios tautybės žmonėms visuomenėje yra sunku. Pasak Boženos, daug romų tabore patys bijo į ten plūstančių narkomanų: abstinencijos kankinami asmenys būna agresyvūs, iš jų nežinai, ko laukti. Ko nori romai? „Norėtų gauti darbą, gyventi toliau nuo taboro. Ypač jauni. Nes ten neturi ateities“, – sako pašnekovė ir tikina pažįstanti labai daug tokių romų.

„Matykite mus kaip žmones“

Romų integracijos namų vadovė sako, jog svarbiausia – matyti žmones kaip asmenis: „Ir lietuvių tautoje yra vagių, nusikaltėlių, būrėjų. Tačiau tos savybės nėra priskiriamos visiems. Todėl noriu paprašyti visų romų nevertinti vien juodai. Matykite mus kaip žmones, pastebėkite, ką turime gražaus, padarome gero“.

Ko galima pasimokyti iš romų? „Mes labai vertiname šeimą, nepaliekame vieni kitų bėdoje. Ir labai gerbiame vyresnius – tėvus, senelius. Apie juos neištarsime blogo žodžio. Kuo žmogus vyresnis, tuo labiau gerbiamas. Mūsų gentis draudžia vartoti alkoholį prie vieno stalo su vyresniais“.

Sako, kad ištekėjusi už lietuvio pasiilgsta romų švenčių, kai visi eina iš vienos šeimos į kitą pasisvečiuoti. Tiesa, už pagrindinio stalo sėdi tik vyrai, bet kaip liejasi dainos, kiek šokama. O ant stalo dažniausiai garuoja troškiniai ir varškės pyragas su razinomis ir kitais džiovintais vaisiais.

Paklausta, ar jaučia neigiamą visuomenės požiūrį, atsako nebekreipianti į tai dėmesio. Eina gatve ar važiuoja visuomeniniu transportu, kiti ima spausti rankines prie savęs. Ji daro tą patį – juk negali žinoti, kur tyko pavojai. Ir vardina projektus, kuriuos ketina įgyvendinti. Tai – romų teatras ir siuvykla, vaikų ugdymo projektai.

Kita gimtinės sąvoka

Romų (čigonų) kultūros Lietuvoje tyrinėtoja, antropologė Aušta Simoniūkštytė pastebi, kad romai kilę iš Indijos. Tarp jų ir vietinių gyventojų kilę ir kylantys konfliktai visų pirma yra dviejų kultūrų, gyvenančios sėsliai ir klajokliškai, išdava. Dar XVII amžiuje Radvilų žemėse užfiksuoti konfliktai tarp vietinių ir iš Besarabijos atkeliavusių čigonų. Romai gyvena gentimis, kurias įvardina familijomis. Seni romai, paklausti, kur gimė, dažnai nurodo ne konkrečią vietą, o genties klajonių teritoriją tarp kelių vietovių. Gimtine jie laiko tą šeimos (genties) klajonių teritoriją.

Pasak Vilniaus universiteto Kultūrinių bendrijų studijų centro lektorės, apie romus sunku kalbėti kaip apie vieną tautą, nes jie kalba skirtingais dialektais ir laikosi ne vienodų paprotinių teisių normų. Lietuvos romai save skirsto į šias nacijas: Litovska roma, Polska roma, Russka roma, Lotvitka roma, Kotliary, Fliuki. Dialektų ir papročių požiūriu Polska ir Litovska roma yra labai artimos.

Lietuvos romai čia gyvena kelis šimtus metų, klaida įsivaizduoti juos kaip ateivius. Jie pagal Lietuvos statutą galėjo tarnauti Lietuvos kariuomenėje, dalyvavo ir Lietuvos nepriklausomybės kovose. Vilniaus krašto romai – daugiausia katalikai, Žagarėje gyvena didelė romų protestantų bendruomenė. Tačiau visur juos sieja tos pačios bėdos – jie mažai išsilavinę, sunkiai randa darbą ir pragyvenimo šaltinį; visos romų gyvenvietės vietos žmonių mentaliniame žemėlapyje yra labai toli.

Palankiausias – prieškaris

Kuris laikotarpis romams buvo palankiausias? Pasak A. Simoniūkštytės, jie tokiu vadina prieškarį. Tada romai lankydavosi didesnėse prekybos vietose, turguose, kur buvo daugiau galimybių užsidirbti prekiaujant arkliais, verčiantis kalvystės amatu ar moterims spėjant ateitį iš delno ar kortų. Šiltuoju metų laiku jie paprastai važinėdavo po gana nedidelę teritoriją, apimančią kelias parapijas, žiemą dažnai nuomodavosi kambarius pas ūkininkus, dažnai jų prašydavo tapti jų vaikų krikšto tėvais. Vyrų pagrindinis užsiėmimas buvo mainikavimas arkliais, jų gydymas, priežiūra. Yra liudijimų, kad moterys, be tradicinio būrimo, užsiimdavo ir kitais darbais, pavyzdžiui, rinkdavo miške grybus ir mainydavo į kitus maisto produktus. Prieškariu buvo pripažinta šios etninės grupės teisė į savitą gyvenimo būdą. Net policininkai, sustabdę romą be dokumentų, paprastai jį paleisdavo, o klajojančius elgetas sodindavo į kalėjimus. Net ir po garsiojo 1956 metų SSRS Aukščiausiosios Tarybos įsako dėl valkataujančių čigonų įtraukimo į darbą, draudžiančio romams klajoti ir numatančio už tai baudžiamąją atsakomybę, šie stengėsi įsikurti gimtinės teritorijoje ar greta jos. Apie tą laiką, kai iš jų atiminėjo vežimus, arklius (didžiausią jų turtą), seni romai pasakojo ašarodami.

Gyvena gentimis

Romai, kaip ir žydai, yra labiausiai per Antrąjį pasaulinį karą nukentėjusi Lietuvos gyventojų grupė. Nacių okupacijos metais buvo nužudyta ne mažiau kaip 500 romų, šimtai buvo deportuoti darbams ar į koncentracijos stovyklas. „Paneriai – ne tik žydų, bet ir romų genocido vieta. Neteko sutikti šeimos, kuri nepasakotų apie karo metais nužudytus artimuosius. Keisčiausia, kad lietuviai kaimynai to net nežino. Klajoja mitas, kad čigonai savo senolius užmuša ir pakasa kryžkelėse“, – sakė A. Simoniūkštytė, pastebėdama, kad apie karo metais nužudytus romus užfiksuotų faktų yra mažai. Ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse kategorija „asocialūs asmenys“ nebūtinai nurodo romus, bet ir juos. Daugiausia žuvo Vilniaus krašto romų, nes čia jų nemažai atvyko po Pirmojo pasaulinio karo, „naujokų“ niekas neįspėjo apie pavojus kaip kad kitose vietovėse.

Kirtimuose bėdų daugiausia

2011 metų duomenimis, Lietuvoje gyvena 2115 romų, Vilniuje – 619, Kaune – 236. Vilniuje dauguma jų gyvena segreguotose vietose, kai kurios gyvenamos vietos nebuvo ir nėra įteisintos. Vienos didžiausių – Kirtimų gyvenvietės – dydis siekia 450 asmenų, gyvenančių 114 namelių, tačiau visi jie registruoti vienu adresu.

Kokia šios gyvenvietės pradžia? Pasak A. Simoniūkštytės, iš Moldavijos sovietmečiu atvyko apie 400 čigonų, kurie įsikūrė Kirtimuose: patogi vieta – sostinė netoli, greta lentpjūvė – galima nugvelbti lentų. Ten romų situacija prasčiausia šalyje. Pradinį išsilavinimą turi 41,8, pagrindinį – 29,2, vidurinį – 15,5 proc. Lietuvoje gyvenančių romų. Taigi 52,5 proc. romų neturi net pagrindinio išsilavinimo. Iš Kirtimų tabore gyvenančių vaikų 49 proc. neturi pradinio išsilavinimo, tik 2 proc. turi pagrindinį išsilavinimą.

„Užburtas ratas – mažai išsilavinę, negali gauti darbo; nedirba, linksta nusikalsti. Rasizmas kultūros savitumą aiškina prigimtimi: jie – čigonai, vogti, gyventi lūšnose – jų prigimtis... Manau, lietuviai praranda galimybę susipažinti su labai įdomiais žmonėmis. O juk kiek stiprybės reikia turėti žmogui, kad ištvertų tokiomis sąlygomis“, – apibūdino Vilniaus universiteto Kultūrinių bendrijų studijų centro lektorė, linkėdama, kad tarp romų rastųsi daugiau išsilavinusių žmonių, kurie galėtų atstovauti bendruomenės interesams tokia pačia kalba ir lygmeniu kaip ir atstovaujantieji daugumai.

© 2014 „XXI amžius“