Lietuvos
kultūros
galerija

Etnografija

Ekumeninis „Tradicinių giedojimų“ vakaras mirusiesiems atminti

Kun. dr. Saulius Stumbra

Gieda stačiatikių giesmininkai

Kalba tėvas Aleksandras

Evangelikų liuteronų giesmininkės ir kun. Reinholdas Moras

Vakaro dalyviai

KLAIPĖDA. Besibaigiant Vėlinių oktavai, lapkričio 7-osios vakarą į Etnokultūros centrą miestiečius ir svečius pakvietė Tradicinių giedojimų vakaras „Mirusiųjų atminimas krikščionių tradicijoje: katalikai, stačiatikiai, liuteronai“. Klaipėdos miestas unikalus: nors vyrauja Katalikų Bažnyčios tikintieji, bet mieste veikia ir stačiatikių bei evangelikų liuteronų bendruomenės. Ženklus tikėjimo liudijimas jungia bendruomenes Krikščionių vienybės savaitę, Didįjį Penktadienį einamas Kryžiaus kelias miesto gatvėmis.

Krikščioniškoji tradicija, susiformavusi daugiau nei per 2000 metų, yra labai turtinga. Šventojo Rašto paskatinti ir padrąsinti krikščionys su tikėjimu ir viltimi žvelgia į mirtį. Lapkričio 1–8 dienomis, nepaisant religijos išpažinimo skirtumų, artimųjų kapai puošiami žvakėmis ir gėlėmis, malda lankome ir užtariame savo išėjusiuosius.

Vakaro vedėjas kun. dr. Saulius Stumbra džiaugėsi, jog drauge yra tėvas Aleksandras (Stačiatikių Bažnyčia) ir evangelikų liuteronų parapijos kun. Reinholdas Moras, giesmininkai – ansambliai „Večiora“ ir „Veretioncy“ (vadovė – M. Serebriakova), liuteronų parapijos giesmininkai (vadovė – I. Pakalniškienė) ir Klaipėdos Marijos, Taikos Karalienės, parapijos giesmininkai (vadovas – V. Budreckis).

Apie mirusiųjų atminimą imta kalbėti dar VII amžiuje, o X amžiaus pabaigoje (998 metais) Cluny (Prancūzija) benediktinų vienuolyno abatas visų jam priklausančių vienuolynų kalendoriuje pažymėjo lapkričio 2-ąją kaip maldos už visus jau mirusius jų vienuolijos narius dieną. Šis pavyzdys paplito po skirtingas Europos bažnyčias bei vienuolynus ir 1311 metais Vėlinių šventė jau oficialiai buvo įvesta į Katalikų Bažnyčios liturgiją. Apie 1400 metus kunigaikštis Vytautas Didysis benediktinus įkurdino Senuosiuose Trakuose. Tikėtina, kad jie, atsikeldami į Lietuvą (t. y. jau nuo pat Lietuvos krikšto), atsinešė ir katalikišką Vėlinių šventę.

„Ir šį vakarą esame tam, kad pažvelgtume į didžiųjų krikščionių Bažnyčių paveldą, aptarkime, kaip pagerbiami mirusieji katalikų, stačiatikių, liuteronų tradicijoje“, – kalbėjo kun. dr. S. Stumbra.

Kalbėdamas apie stačiatikių tradicijas, tėvas Aleksandras sakė, jog katalikai mirusiuosius pagerbia kartą per metus, o štai stačiatikiai turi keletą mirusiųjų paminėjimo datų. Svarbiausios yra šeštadienis prieš Adventą, antras, trečias ir ketvirtas Advento šeštadieniai, šeštadienis prieš Velykas, Radonica – antras antradienis po Velykų ir šeštadienis prieš lapkričio 8-ąją, šv. Dmitrijaus dieną. Liturginės maldos šalia šv. Eucharistijos yra panichida ir litinja – specialios maldos ir giesmės už mirusiuosius. Po tėvo Aleksandro kalbos giesmininkai giedojo tris liaudies giesmes, tradicines ir ateinančias net iš XVII amžiaus.

Vakaro svečias Klaipėdos evangelikų liuteronų parapijos kun. R. Moras džiaugėsi vakaro idėja ir galimybe pristatyti liuteroniškosios tradicijos savitumus, pagerbiant mirusiuosius. Svečias minėjo, jog tradiciškai, liuteronai turi specialias mirusiųjų pagerbimo dienas – Kapinių šventes. Nors ir nėra žinoma, kada ši šventė atsirado, galime spėlioti, kad ši tradicija yra užsilikusi iš sovietinių laikų, kai žmonėms buvo draudžiama lankytis bažnyčiose, o kapinėse susiburti ir melstis buvo galima. Galbūt tai – Rytų Bažnyčios įtaka, nes stačiatikiai ir sentikiai panašias šventes irgi švenčia. Ši iki šiol nepakitusi tradicija įrašyta į Lietuvos liaudies kultūros centro sudarytą Lietuvos nematerialiosios kultūros paveldo sąrašą. Evangelikų liuteronų parapijos giesmininkai pagiedojo tris tradicines giesmes: „Jau visai aš pavargau“, „Žinok, mirtingasis žmogau“ bei „O, gražus dangau“.

Pristatydamas katalikiškąją mirusiųjų pagerbimo tradiciją, kun. dr. S. Stumbra minėjo, jog Bažnyčia kviečia tikinčiuosius visą Vėlinių oktavą ne tik sutvarkyti artimųjų kapus, bet ir maldos budėjimui. Degamos šventintos žvakės yra Kristaus – Pasaulio šviesos – simbolis, gėlės simbolizuoja Amžinybę. Išskirtinumas yra Vėlinių oktavos gedulinė procesija, kurios metu meldžiamasi už dvasininkus, tėvus, motinas, brolius, seseris, gimines ir pažįstamus, karo ir nelaimių aukas – už visus mirusiuosius. Tradicinės giesmės – „Rūščią dieną“ (Dies irea), „Sveika, Karaliene“ (Salve Regina), „Viešpaties Angelas“ – yra Gavėnios laiko giesmės, kalbančios apie Kristaus kančią, bei šermeninės giesmės.

Klaipėdos Marijos, Taikos Karalienės, parapijos giesmininkai giedojo tradicines giesmes „O siela nemari“, „Norim ar nenorim“, „Ak! Mans Jėzau“ bei „Oi gražus gražus tolimasis dangus“.

Klaipėdos etnokultūros centro direktorė N. Sliužinskienė, dėkodama vakaro dalyviams ir svečiams, džiaugėsi, jog susirinkę Vėlinių oktavoje galėjome žengti žingsnelį link viens kito – pažinti skirtingas, bet giminingas katalikų, stačiatikių, liuteronų tradicijas, pagerbiant mirusiuosius.

Margaritos Macijauskienės nuotraukos

© 2014 „XXI amžius“