Lietuvos
kultūros
galerija

Projekto rubrikos: „Kronika“, „Penktadienio pokalbiai“,
„Išnašos“, „Laikas ir žmonės“, „Atmintis“, „Paveldas“, „Etnografija“,
„Kristijono Donelaičio metai“, „Iš laiškų“, „Retro“.

Etnografija

Ekumeninis „Tradicinių giedojimų“ vakaras mirusiesiems atminti

Kun. dr. Saulius Stumbra

Gieda stačiatikių giesmininkai

KLAIPĖDA. Besibaigiant Vėlinių oktavai, lapkričio 7-osios vakarą į Etnokultūros centrą miestiečius ir svečius pakvietė Tradicinių giedojimų vakaras „Mirusiųjų atminimas krikščionių tradicijoje: katalikai, stačiatikiai, liuteronai“. Klaipėdos miestas unikalus: nors vyrauja Katalikų Bažnyčios tikintieji, bet mieste veikia ir stačiatikių bei evangelikų liuteronų bendruomenės. Ženklus tikėjimo liudijimas jungia bendruomenes Krikščionių vienybės savaitę, Didįjį Penktadienį einamas Kryžiaus kelias miesto gatvėmis.

Krikščioniškoji tradicija, susiformavusi daugiau nei per 2000 metų, yra labai turtinga. Šventojo Rašto paskatinti ir padrąsinti krikščionys su tikėjimu ir viltimi žvelgia į mirtį. Lapkričio 1–8 dienomis, nepaisant religijos išpažinimo skirtumų, artimųjų kapai puošiami žvakėmis ir gėlėmis, malda lankome ir užtariame savo išėjusiuosius.

Kronika

Freska Evangelijos motyvais

Mintys apie dailininkės Gražinos Arlauskaitės-Vingrienės kūrybą

Prof. dr. Vytenis Rimkus

Spalio 20 dieną Šiaulių vyskupijos Pastoraciniame centre atidengta ir Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio pašventinta keturių dalių freska Evangelijos motyvais „Credo“, kurią per 2013–2014metus sukūrė dailininkė Gražina Arlauskaitė-Vingrienė. Šis kūrinys – svarbus žingsnis Šiaulių monumentalistikos raidoje, prie kurio prisidėjo vyskupija, pramonininkai ir visuomenės atstovai.

Šiauliai. Šiaulių vyskupijos Pastoraciniame centre spalio 20-ąją Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis pašventino didelės meninės vertės monumentaliosios tapybos kūrinį – Gražinos Arlauskaitės-Vingrienės sukurtą keturių dalių freską Evangelijos motyvais „Credo“. Kūriniui pasirinktos temos iš evangelijų apie šv. Petro ir Pauliaus, kurių vardu tituluota Šiaulių Katedra, veiklą, apie Dievo santykį su žmonėmis – tai cituojama ketvirtojoje, paskutinėje, ciklo kompozicijoje: „Dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė... Bet didžiausia yra meilė“ (1 Kor 13–13).

Išraiškinga ir įtaigi evangelijų siužetų vaizdinė interpretacija. Kiekvienoje iš freskos dalių pavaizduota nuo dviejų iki šešių žmonių figūrų, susietų tam tikru veiksmu ar situacija. Visuose keturiuose siužetuose jaučiamas personažų tarpusavio dvasinis ryšys ir bendrumas. Ir toks meninis vaizdas iš žiūrovo reikalauja ne tik įdėmaus žvilgsnio, bet ir apmąstymo, įsigilinimo, verčia susimąstyti.

Kristijono Donelaičio metai

„Skulptoriai skaito Donelaitį“

Daiva ČERVOKIENĖ

Skulptorius Daumantas Kučas demonstruoja Aušros Jasiukevičiūtės (autorė šalia) skulptūrą „Relikvijorius Kristijonui Donelaičiui“ alpinistui Vitalijui Stepuliui ir dailininkui Rimantui Valeikiui

Taip pavadinta paroda veikia Lietuvos Respublikos Seime bei pasklido po šalis, susijusias su Donelaičio vardu ir lietuvybe: Rusiją (Karaliaučių), Vokietiją, Lenkiją. Šiuo metu dalis skulptūrų kolekcijos pristatoma ir Madride, Ispanijoje.

Atrinkta per penkerius metus

Prieš septynerius metus ruošiantis minėti poeto Kristijono Donelaičio, lietuvių pasaulietinės literatūros pradininko, 300 metų gimimo sukaktį, Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija bei Donelaičio 300 metų sukakties minėjimo valstybinės programos rengimo grupė pakvietė būrį asmenų pagalvoti, kaip menininkai galėtų įsijungti į valstybinį projektą Donelaičiui paminėti. Skulptorei, Vilniaus dailės akademijos dėstytojai, profesorei Daliai Matulaitei kilo mintis skulptūros darbais įsiklausyti į laikų sąšaukas ir prasmes, pasvarstyti, kokias gyvybiškai svarbias tautai idėjas įžvelgė K. Donelaitis.

Kristijono Donelaičio metai

Brandaus amžiaus žmonės iš naujo atrado „Metus“

Susitikimo dalyvių nuotrauka atminčiai Astos Andrulienės nuotrauka

PAGĖGIAI. „Pasimatymas su Donelaičiu“ – tokius žodžius rudenėjant ištarė į Pagėgių savivaldybės viešąją biblioteką įžengę Pagėgių vidurinės mokyklos 29-osios laidos mokiniai. Auklėtojos Sofija Supranavičiūtė ir Marytė Žiaukaitė-Karosienė bei 23 brandaus amžiaus „mokiniai“, prieš keturis dešimtmečius baigę šią mokyklą, bibliotekos darbuotojų buvo pasveikinti Pagėgių krašto literatų eilėmis, o tradicinė frazė „... Amžinybė sustoja Rambyne, su manim, su Tavim, su Tėvyne...“ sujaudino visus – sužvilgo ašara akyse, užplūdo toks graudus Gimtinės ir savo krašto ilgesys, kad skaudu...

„Mūsų susitikimai mums brangūs ir šventi... Jau daugiau kaip 40 metų renkamės kas penkmetį, o šis susitikimas kiek kitoks, nes nusprendėm dar kartą „prisiliesti“ prie Kristijono Donelaičio... Taigi, susirinkome mokykloje ir po bendros nuotraukos, apsikabinimų bei džiaugsmo ašarų išskubėjome bibliotekon, kurios atvykusieji ir sugrįžusieji į gimtuosius ir išgražėjusius Pagėgius dar nebuvo matę. Kai kas ir žado neteko, trumpos ekskursijos metu daug sužinoję apie Pagėgius garsinančius žmones, išėjusius ir dar esančius žymius, garsius ir tyliai gyvenančius tarp mūsų, su mumis. Vytautas nustebo, suradęs knygos muziejuje giminės atstovo pavardę... Gera buvo matyti solidaus vyriškio akyse sutviskusią džiaugsmo ašarą...“, – sako viena susitikimo iniciatorių – Marytė Jansonaitė-Sūdžienė.

Kristijono Donelaičio metai

Būrai pažvelgė iš kino ekrano

Burbiškis. Dvaro kino salėje surengta dokumentinio-vaidybinio filmo „Donaleitis. XVIII amžiaus Mažosios Lietuvos tautinis kostiumas“ premjera. Filmo režisierius ir scenarijaus autorius – Ramūnas Abukevičius, vaidybinių scenų režisierė – Inesa Kurklietytė, montažo režisierius – Ričardas Matačius, operatoriai – Algimantas Mikutėnas ir Adomas Jablonskis, muzika Ramūno Jasučio. Filme vaidino ir profesionalūs aktoriai, ir Kelmės mažojo teatro bei Skapiškio mėgėjų teatro aktoriai. Dokumentinis-vaidybinis filmas savo dėmesį koncentruoja į Kristijono Donelaičio „Metuose“ aprašytą tautinį kostiumą. Filme pristatomas autentiškas tautinio XVIII amžiaus kostiumo gimimo procesas: vilnos karšimas, verpimas, audimas... Ši gyvoji senosios tradicinės amatininkystės tąsa unikali ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio mastu. Filmo kostiumų autorė – dizainerė-tekstilininkė Danutė Keturakienė.

Išnašos

Paskutinė poeto dovana skaitytojams

Vytautas BAGDONAS

Neseniai skaitytojus pasiekė septintoji svėdasiškio poeto Donato Šilinio poezijos knyga „Rudens paletė“. Deja, autoriui jau nebuvo lemta pasidžiaugti šia beveik 90 puslapių eilėraščių knyga, nes ją išleido poeto artimieji jau po Donato mirties.

Kone šimtą eilėraščių atrinko ir pavadinimą knygai sugalvojo prieš keletą metų patsai autorius, tiktai užklupus nepagydomai ligai, naujosios knygos jis taip ir nebeišleido.

Iš viršelio ir knygos puslapių į skaitytoją žvelgiantis poetas, atrodo, prabyla gyvu žodžiu į skaitytojus, kviečia kartu su juo pakeliauti gimtinės keliais, pasidžiaugti gyvenimu, gamtos grožiu, pabuvoti kituose kraštuose. Juk D. Šilinis tiesiog dievino gimtąjį Svėdasų kraštą, be galo mylėjo Tėvynę Lietuvą, bet labai mėgo ir keliauti. Pabuvojo daugelyje Europos ir Azijos šalių, parsiveždavo neišblėstančių įspūdžių, ir tose šalyse užgimusių eilėraščių.

Išnašos

Vienatvės valandą, bet ne vieniša

Benjaminas ŽULYS

Poetė Nijolė Blaževičiūtė

Kauno Juozo Tumo-Vaižganto memorialiniame muziejuje, jo istorinėje svetainėje, kur ir dabar plevena didžiojo mąstytojo dvasia, buvo pristatytas poezijos rinkinys „Vienatvės valandą“. Šiame kone dviejų šimtų puslapių rinkinyje sudėta beveik tiek pat eilėraščių, kuriuos parašė poetė Nijolė Blaževičiūtė. Žinoma, vertinti kūrybą vien pagal puslapių ar kūrinių skaičių būtų neteisinga. Todėl ir apie poetės kūrybą tą pavakarę svetainėje susirinkę poezijos mylėtojai kalbėjo kaip apie jautrų, didį meną, kuris paveikia žmonių jausmus.

Deja, poetės jau treji metai nėra tarp mūsų, tarp ją pažinojusių ir mylėjusių. Jos gausia kūryba pasirūpino jos sesuo Gražina Pašakarnienė – sudarė rinkinį, jį iliustravo savitais, jautriai sukurtais piešiniais, kurie atspindėjo eilėraščių dvasią. Knygos redaktorius – poetas Vladas Vaitkevičius. N. Blaževičiūtės eiles skaitė aktorė Lucija Zorūbaitė, muziejininkas poetas Alfas Pakėnas, kiti renginio dalyviai. Apie savo mielą sesę prisiminimais dalijosi G. Pašakarnienė. Ji rašė: „Dar besimokydama mokykloje, Nijolė pradėjo rašyti eilėraščius. Jos pirmoji lietuvių kalbos mokytoja rašytoja Emilija Liegutė-Balionienė pastebėjo Nijolės poetinius gebėjimus, negailėjo patarimų, skatino rašyti eilėraščius ne tik į dienoraštį, bet skelbti ir spaudoje. Moksleivės eilėraščiai buvo spausdinami rajono ir moksleivių leidiniuose, skambėjo mokyklos ir rajono renginiuose. Mokykloje prasidėjusi mokytojos ir mokinės kūrybinė draugystė niekada nenutrūko. Studijų metais Nijolė aktyviai dalyvavo Vilniaus universiteto kultūriniuose renginiuose, savo kūrybą skaitė Valstybinio jaunimo teatro aktoriaus Leono Ciunio režisuotuose poezijos vakaruose, susitikimuose su visuomene, eilėraščius publikavo VVU studentų laikraštyje, respublikinėje spaudoje, jos eilėraščiai buvo įtraukti į poezijos almanachus.

Išnašos

Knyga apie gamtininką Valerijoną Straševičių

Istorinių asmenybių gyvenimu ir jų nuveiktais darbais besidomintieji turėtų suklusti – Panevėžio kraštotyros muziejuje platinama knyga apie mokytoją, entomologą Valerijoną Straševičių. Leidinyje ,,Valerijonas Straševičius (1885–1968) ir jo vabzdžių kolekcija“  aprašomas gamtininko gyvenimas ir darbinė veikla, pateikiamas surinktos vabzdžių kolekcijos sąrašas bei piešiniai. Knyga parengta gamtininkės Vidos Giedrimienės iniciatyva, sudaryta ir išleista Povilo Ivinskio ir Jolantos Rimšaitės lėšomis.

Leidinyje atskleistas sudėtingas V. Straševičiaus gyvenimo kelias, pateiktas moksline prasme labai vertingas surinktos vabzdžių kolekcijos sąrašas, nes kai kurie iš jų jau išnykę ar yra ant išnykimo ribos. Knygoje pateiktos dokumentų kopijos bei fotonuotraukos, iliustruojančios gamtininko gyvenimą, pedagoginę veiklą. Publikuojami V. Straševičiaus vabzdžių piešiniai savo kokybe ir tikslumu žavi šių dienų  mokslininkus.

Atmintis

Arkivyskupas metropolitas Juozapas Jonas Skvireckas – Šventojo Rašto vertėjas

Dr. Aldona Kačerauskienė

Žemaičių vyskupas Gasparas Felicijonas Cirtautas Liepojoje 1912 metais. Kairėje – prelatas Juozas Skvireckas

Gruodžio 3 dieną sukako 55 metai nuo Kauno arkivyskupo metropolito, Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus, Šventojo Rašto vertėjo į lietuvių kalbą Juozapo Jono Skvirecko (1873 09 18–1959 12 03) mirties. Anot kun. prof. Stasio Ylos, „nedaug yra mūsų aukštųjų žmonių galerijoje tokių, apie kuriuos taip maža būtų rašoma, kai turėtų būti priešingai. Gal kaltas jo paties didelis santūrumas, vengimas reklamos“. Tad teprimins šis rašinys tą, kurio mums niekada nevalia pamiršti.

Gimė jis Rinkūnų kaimo pakraštyje, vadinamuosiuose Pašiliečiuose (Pumpėnų parapija, Pasvalio r.), apaugusiuose miškais, turėjusiuose tik keletą sodybų. Dabar Pašiliečiuose niekas nebegyvena.

Skvireckų pavardė XIX amžiuje sutinkama Skėrių, Tetervinų, Parvalkų, Ustukių ir kituose Pasvalio r. kaimuose. Būsimo arkivyskupo prosenelis Vincentas Skvireckas gyveno Skėrių kaime, buvo laisvas ūkininkas. Senelis Augustinas Skvireckas gyveno Rinkūnuose. Tėvas Vincentas Skvireckas (1836–1897) iš savo tėvo paveldėjo 3 ha ūkelį ir puodų dirbtuvę, kuri nedavė pelno ir buvo uždaryta. 1872 metais Vincentas, sulaukęs 36 metų, vedė Elzbietą Krasauskaitę iš kaimyninio Girsūdų kaimo (Krinčino parapija). Po metų gimęs sūnus Juozapas buvo šeimos pirmagimis, pakrikštytas rugsėjo 23 dieną (praėjus penkioms dienoms po gimimo) Pumpėnų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioje.

Atmintis

Prisimintas kunigas ir poetas Juozas Marčiukonis

Irena Račkauskienė

Prof. Arvydas Šeškevičius ir kanklininkė Kamilė Venckūnaitė. Dešinėje – kunigo ir poeto Juozo Marčiukonio portretas

SIMNAS. Gydytojo prof. Arvydo Šeškevičiaus, kraštiečio, besidominčio Simno istorija, iniciatyva buvo paminėtas kunigo, poeto Juozo Marčiukonio (1914 10 11–1937 06 13–1950 12 02) 100 metų jubiliejus. Profesorius jau ne vieną žymų kraštietį „prikėlė“ iš užmaršties. Štai ir dabar Kauno apskrities viešosios bibliotekos Retųjų leidinių skyriuje jis surado kun. J. Marčiukoniui Simne vikaraujant 1939 metais išleistą jo poezijos knygą „Su širdimi“. Todėl Simno bibliotekoje buvo surengtas šio kunigo prisiminimo vakaras. Jo eiles skaitė bibliotekininkė Jūratė Smaidžiūnienė, mokytoja Renė Janeckienė ir prof. A. Šeškevičius. Eilėraščius, plaukiančius iš širdies, palydėjo kanklininkės Kamilės Venckūnaitės muzika.

Profesorius pristatė tragišką jaunojo kunigo ir poeto gyvenimą...

Atmintis

Lietuviško elementoriaus keliu

Kun. Motiejaus Brundzos kapą aplankė Plutiškių parapijos klebonas kun. Ričardas Kmitas, Kazlų Rūdos savivaldybės vicemerė Ramutė Vinickienė, švietimo skyriaus vedėja Beta Zaveckienė, kultūros istorikas Albinas Vaičiūnas, LEU dėstytojas doc. dr. Juozas Banionis, gimnazijos direktorė Irena Kašauskienė, gimnazijos mokinių bei mokytojų atstovai

PLUTIŠKĖS. „Istorijos atminty visa, kas brangiausia – tai lietuviška tartis...“ – tokiais žodžiais Plutiškių gimnazijos septynmečiai pradėjo tradicinę Abėcėlės šventę. Pirmuosius mokslo metų mėnesius elementoriuje paganę juodas aveles baltose lankose, išmokę lietuvišką raidyną, visą bendruomenę pakvietė rimtam pokalbiui apie meilę gimtajai kalbai, priminė sunkų ir sudėtingą lietuviško elementoriaus kelią iki šiandieninio mokyklinio suolo. Renginį skyrė pirmojo Sūduvos krašto lietuviško elementoriaus autoriaus, draudžiamos spaudos platintojo, rašytojo, kunigo Motiejaus Brundzos (1824–1848–1869) 190-osioms gimimo metinėms paminėti.

Likimas taip lėmė, kad paskutiniuosius savo gyvenimo metus (1867–1869) Motiejus Brundza dirbo Plutiškėse. Čia ir mirė, buvo palaidotas bendrose kapinėse. Parapijiečiai pastatė paminklą su lenkišku neinformatyviu užrašu: „Tu spoczywają zwłoki S.P. X. Macieja Brondzy ur.d. 12 stycznia 1824 r. zmarl. d. 18 marca 1869 r.“. Ir nepelnytai pamiršo ne iš piktos valios. Tiesiog karta keitė kartą, žinojimas išdilo. Žmonės kapą lankė: išraudavo piktžoles, nugrėbdavo lapus, per Vėlines uždegdavo žvakelę, bet tai dažniausiai buvo tik iš pagarbos mirusiajam. Dauguma XXI amžiaus žmonių jau net nežino, kad retkarčiais aplanko XIX amžiaus antrosios pusės Lietuvos šviesuolio kapą.

Kronika

Kaime, kur prasidėjo maestro kūrybos aukštumos

Petras IVANOVAS

Lionginą Abarių sveikina buvusio vargonininko Juozo Dugno dukra Vanda

Retas Lietuvos gyventojas nežino apie Lietuvos muzikinės kultūros veikėją, kompozitorių, dirigentą, profesorių ir pedagogą Lionginą Abarių. Daugeliui sava ir brangi yra jo kūryba. Vos ne septynis dešimtmečius L. Abariaus gyvenimas glaudžiai susijęs su muzika. Zarasiečiai didžiuojasi tuo, kad žinomas maestro yra jų kraštietis. 2006 metais L. Abariui suteiktas Zarasų krašto garbės piliečio vardas. Kur bekoncertuotų, ką bedirbtų profesorius, jis visada mena savo gimtąjį kraštą, gimtuosius namus ir savo kraštiečius.

Daug brangių vietų ežerų krašte yra šiam muzikos korifėjui. Maniūliškės kaime jis prieš 85 metus gimė, Antazavės Dievo Apvaizdos bažnyčioje jį krikštijo. Labai brangūs ir įsimintini yra jam ir Aviliai. Čia L. Abarius pradėjo dirbti ir tapo vargonininku. Su pagarba prisimena šiandien ir žmones, kurie padėjo jam muzikos karjeros kelyje. Ypač dėkingas buvusiam Antazavės bažnyčios vargonininkui Juozui Dugnui. Labai norėjo Lionginas išmokti groti vargonais. Tėvas ir paprašė vargonininko pamokyti sūnų. Šis sutiko. Per gilias pusnis, didelius šalčius skubėdavo iš Maniuliškių kaimo į Antazavę mokytis vargonavimo. Vargonininkas J. Dugnas mokė profesionaliai. Tik ne visada dar ir šešiolikos metų neturintis jaunuolis galėdavo ištrūkti iš namų. Siautė pokario baisumai, reikėjo dirbti ūkyje. Anksti neteko mamytės. Tačiau mokslai sekėsi puikiai ir po visų mokslų vargonininkas J. Dugnas pasakė, kad L. Abarius gali dirbti vargonininku, ir rekomendavo Avilių bažnyčios klebonui kun. Juozui Ražanskui į vargonininko vietą.

Kronika

Skulptoriui Arūnui Sakalauskui – Martyno Liudviko Rėzos premija

NERINGA. Šeštoji Martyno Liudviko Rėzos kultūros ir meno premija už Kuršių nerijai reikšmingą, aktyvią ir kūrybingą veiklą skirta dailininkui, skulptoriui, Nacionalinės premijos laureatui, Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkui Arūnui Sakalauskui. Premija skirta Neringos savivaldybės tarybos sprendimu, vienbalsiai pritarus Liudviko Rėzos kultūros centro tarybai (kuratoriumui).

„Kuršių nerija garsi išskirtinėmis asmenybėmis. Viena iš jų – Karvaičių kaime gimęs žymus mokslo ir kultūros veikėjas Martynas Liudvikas Rėza. Neringos savivaldybės tarybos įsteigta premija – bendruomenės indėlis, puoselėjant Kuršių nerijos vertybes, įamžinant Rėzos vardą, pristatant jo asmenybę ir darbus plačiajai visuomenei“, – apie premijos reikšmę kalba Neringos savivaldybės meras Darius Jasaitis.