Lietuvos
kultūros
galerija

Kronika

Freska Evangelijos motyvais

Mintys apie dailininkės Gražinos Arlauskaitės-Vingrienės kūrybą

Prof. dr. Vytenis Rimkus

Spalio 20 dieną Šiaulių vyskupijos Pastoraciniame centre atidengta ir Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio pašventinta keturių dalių freska Evangelijos motyvais „Credo“, kurią per 2013–2014metus sukūrė dailininkė Gražina Arlauskaitė-Vingrienė. Šis kūrinys – svarbus žingsnis Šiaulių monumentalistikos raidoje, prie kurio prisidėjo vyskupija, pramonininkai ir visuomenės atstovai.

Gražinos Arlauskaitės-Vingrienės freskos Evangelijos motyvais „Credo“ IV dalis Šiaulių vyskupijos Pastoraciniame centre

Gražinos Arlauskaitės-Vingrienės freskos Evangelijos motyvais „Credo“ I, II ir III dalys Šiaulių vyskupijos Pastoraciniame centre

Šiauliai. Šiaulių vyskupijos Pastoraciniame centre spalio 20-ąją Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis pašventino didelės meninės vertės monumentaliosios tapybos kūrinį – Gražinos Arlauskaitės-Vingrienės sukurtą keturių dalių freską Evangelijos motyvais „Credo“. Kūriniui pasirinktos temos iš evangelijų apie šv. Petro ir Pauliaus, kurių vardu tituluota Šiaulių Katedra, veiklą, apie Dievo santykį su žmonėmis – tai cituojama ketvirtojoje, paskutinėje, ciklo kompozicijoje: „Dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė... Bet didžiausia yra meilė“ (1 Kor 13–13).

Išraiškinga ir įtaigi evangelijų siužetų vaizdinė interpretacija. Kiekvienoje iš freskos dalių pavaizduota nuo dviejų iki šešių žmonių figūrų, susietų tam tikru veiksmu ar situacija. Visuose keturiuose siužetuose jaučiamas personažų tarpusavio dvasinis ryšys ir bendrumas. Ir toks meninis vaizdas iš žiūrovo reikalauja ne tik įdėmaus žvilgsnio, bet ir apmąstymo, įsigilinimo, verčia susimąstyti.

Šis kūrinys – svarbus žingsnis Šiaulių monumetalistikos raidoje, prie kurios prisidėjo vyskupija, pramonininkai ir visuomenės atstovai. Pagrindinis įnašas, pareikalavęs daugiau negu dviejų metų pasiaukojančio darbo, priklauso jo autorei G. Arlauskaitei-Vingrienei, nuėjusiai ilgą kūrybos ir ieškojimų kelią, puikiai įsisavinusiai sudėtingą al frescco technologiją. Ji gimė 1954 metais Sibire, Irkutsko srityje, lietuvių mokytojų tremtinių šeimoje. Mokėsi Kauno taikomosios dailės technikume ir jį baigė 1973 metais, vėliau studijavo Vilniaus dailės institute (dabar – Dailės akademija), freskos ir mozaikos studijoje. Baigusi mokslus, 1978 metais atvyko į Šiaulius ir pradėjo dirbti Šiaulių pedagoginiame institute (dabar – Šiaulių universitetas). Šiandien Gražina – Menų fakulteto Tapybos katedros profesorė, dėsto tapybą, vadovauja kursiniams ir diplominiams darbams. G. Arlauskaitė-Vingrienė aktyviai įsijungė į meninį gyvenimą, nuo 1981 metų dalyvauja parodose Lietuvoje, surengė personalines tapybos parodas Vokietijoje, Olandijoje, Čekijoje ir kitur. Nuo 1988 metų – Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Pagrindinė kūrybos sritis buvo ir lieka monumentalioji tapyba. Dar tebestudijuodama Dailės institute ji sukūrė dekoratyvinę freską Šalčininkų autobusų stotyje. Jos diplominis darbas „Alma Mater“ puošė Vilniaus universiteto rūmų Saulėtekio alėjoje skaityklos interjerą (tiesa, freska per gaisrą sunaikinta). Didelės apimties (94 kvadratinių metrų) freskoje „Šiaulių žemė“ Šiaulių miesto savivaldybėje atskleidžiama ilgametė dramatiška miesto istorija tiek nuosekliu pasakojimu, tiek pasitelkiant simbolius, apibendrintas metaforas (1982). Puikių jos kūrinių balanse – didelio formato freska „Šventė“ alaus darykloje „Gubernija“, freskos „Puokštė I“ ir „Puokštė II“ buvusio Šiaulių namų statybos kombinato interjere, sgrafitas „Pieva“ Šiaulių pieno kombinato degustacijos salėje. Šiuose kūriniuose ryškūs geriausi lietuvių monumentalistikos bruožai – kompozicijos disciplina, nuosaiki spalvinė gama, tauraus žmogaus vaizdas. Dailininkės įžanga į religinę tematiką buvo 2008 metais sukurta freska ant senųjų Šiaulių kapinių vartų. Tai – reikšmingas kūrinys, neturintis analogų Lietuvoje. Jis svariai paženklina ir kviečia aplankyti vietą, kurioje ilsisi įžymūs šiauliečiai: poetas aušrininkas Miglovara, filosofas profesorius Stasys Šalkauskis, visuomenės veikėjas advokatas Kazimieras Venclauskis, Lietuvos nepriklausomybės kovų kariai, pirmieji lietuviai karo lakūnai, kiti įžymūs žmonės. Ši freska įtraukta į 2-ąjį reprezentacinio Rimanto Dichavičiaus albumo „Laisvės paženklinti“ tomą (2013). Molbertinėje tapyboje dailininkė tartum atsipalaiduoja nuo architektūros bei interjero diktuojamų sąlygų, joje prasiveržia nuotaikų ir emocijų raiška. Aliejinė tapyba artėja prie akvarelinės raiškos lengvumo, spalvos tarytum susilieja paveikslo paviršiuje, ištirpsta realių daiktų kontūrai. Iš pirmo žvilgsnio monumentalioji ir molbertinė tapyba tarpusavyje konfliktuoja ir, atrodytų, paveikslo struktūros sutvarkymas netoleruoja laisvumo proveržių. Tačiau, atidžiau įsižiūrėjus, išlieka jautrios, netgi švelnios spalvinės gamos visuma, ypatinga meilė ir pagarba tam, kas atsiranda freskos ar drobės plokštumoje ir suformuoja savąjį individualų meninį vaizdą. Dailininkę jaudina kultūrų amžinumo ir žmogaus gyvenimo trapumo santykis. Ji įvairiais aspektais perteikia šią temą, ne kartą grįžta prie patirtų įspūdžių. Taip sukuriami paveikslų ciklai „Norvegiškasis“, „Iš paminklų gyvenimo“ ir kiti.

Autorė susidūrė ir su aštria monumentaliosios dailės išliekamumo problema. Keičiantis pastatų paskirčiai, dalis kūrinių lyg ir praranda savo pirminę funkciją, jie kartais uždengiami ar ir visai sunaikinami. Tokio likimo susilaukė freska „Šiaulių Katedros fundatorius Jeronimo Valavičiaus portretas“ ir dar keli kiti.

Dailininkė G. Arlauskaitė-Vingrienė pasiekė brandos amžių, jos kūryba deklaruoja dvasingumą, gamtos ir žmogaus ryšį bei gerumą, ji svariai įsilieja į Šiaulių ir Lietuvos dailės panoramą.

© 2014 „XXI amžius“