Lietuvos
kultūros
galerija

Išnašos

Paskutinė poeto dovana skaitytojams

Vytautas BAGDONAS

Neseniai skaitytojus pasiekė septintoji svėdasiškio poeto Donato Šilinio poezijos knyga „Rudens paletė“. Deja, autoriui jau nebuvo lemta pasidžiaugti šia beveik 90 puslapių eilėraščių knyga, nes ją išleido poeto artimieji jau po Donato mirties.

Kone šimtą eilėraščių atrinko ir pavadinimą knygai sugalvojo prieš keletą metų patsai autorius, tiktai užklupus nepagydomai ligai, naujosios knygos jis taip ir nebeišleido.

Iš viršelio ir knygos puslapių į skaitytoją žvelgiantis poetas, atrodo, prabyla gyvu žodžiu į skaitytojus, kviečia kartu su juo pakeliauti gimtinės keliais, pasidžiaugti gyvenimu, gamtos grožiu, pabuvoti kituose kraštuose. Juk D. Šilinis tiesiog dievino gimtąjį Svėdasų kraštą, be galo mylėjo Tėvynę Lietuvą, bet labai mėgo ir keliauti. Pabuvojo daugelyje Europos ir Azijos šalių, parsiveždavo neišblėstančių įspūdžių, ir tose šalyse užgimusių eilėraščių.

Norėčiau pabūti
Tarp jūsų truputį,
Kažką pakalbėti,
Neskubant niekur,
Nes laikas nelaukia,
Lyg laivas nuplaukia
Į tolimus uostus,
Čigonės žadėtus...

Taip sako poetas ir dovanoja skaitytojams daugybę įsimintinų posmų, atskriejančių iš eilėraščių „Ruduo“, „Kupolinė“, „Mėnuli, Vienturti“, „Gal Dievas ir vėlei“, „Jau pievos prižėlė“, „Brendu per sapną“, „Norėčiau pabūti“, „Rasa lašėjo“, „Žiemos naktis“, „Pivonijos žydi“, „Aguonų laukas Slovakijoje“, „Mėlynieji mano paukščiai tyli“ ir daugelio kitų...

Kaune ilgus metus gyvenęs ir labai kūrybiškai dirbęs dailininkas, pedagogas ir poetas D. Šilinis amžinojo poilsio atgulė šalia tėvų savo tėviškėje, Svėdasuose, 2012-ųjų lapkričio 24-ąją.

Jis gimė 1928 metų rugsėjo 2-ąją sename Bajorų kaime netoli buvusio grafo Marikonio dvaro. Svėdasų miestelyje užbaigė progimnaziją. Susidomėjęs daile, įstojo mokytis į Kauno taikomosios dailės technikumą. Čia kaip ir Svėdasų mokykloje jis kūrė ir eilėraščius, tapo aktyviu literatų būrelio nariu. Jaunas menininkas toliau siekė mokslo Dailės institute Vilniuje. Po to ne vieną dešimtmetį darbavosi dailės mokytoju-metodininku Kauno „Aušros“ gimnazijoje, kurioje įdiegtas vaizduojamosios dailės profilis, tapo akademinio piešimo studijų vadovu. Svėdasiškis D. Šilinis visą prasmingą savo gyvenimo kelią paskyrė dviem Mūzoms – dailei ir poezijai. Jis buvo Lietuvos dailės ugdytojų draugijos narys, tapo ir Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos nariu. Mėgo tapyti peizažus, miestų ir miestelių vaizdus, istorinio ir kultūrinio paveldo objektus, gėlių natiurmortus. Ypatingą vietą jo kūryboje užėmė gimtųjų Svėdasų vaizdai.

Nors poeziją kūrė, tapyti pradėjo dar ankstyvoje jaunystėje, tačiau jo kūrybą gerokai varžė sovietmetis su savo cenzūromis, bandymu įsprausti menininką į tam tikrus „rėmus“. Todėl tikras D. Šilinio kūrybos proveržis prasidėjo tautinio Lietuvos Atgimimo laikais...

Personalines tapybos darbų parodas D. Šilinis surengė Kauno menininkų namuose, Kauno mokytojų namuose, Kauno Vytauto Didžiojo muziejuje, Šakių, Anykščių rajono Svėdasų kultūros namuose, Kauno „Santakos“ kino teatre, Kauno „Aušros“ gimnazijoje, Kauno Vaižganto vidurinėje mokykloje, Dainavos seniūnijoje ir kitur. Ne kartą jo darbai buvo eksponuojami Svėdasų bibliotekos Meno galerijoje kartu su kitų Svėdasų krašto menininkų kūriniais. Menininkas dalyvavo Kauno dailininkų bei respublikinėse dailės pedagogų darbų parodose, surengė keliolika personalinių parodų Kaune, Šakiuose ir, žinoma, gimtajame Svėdasų miestelyje.

Savo eilėraščius D. Šilinis spausdino įvairiuose spaudos leidiniuose, poezijos rinkiniuose: Nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narių kūrybos rinktinėse „Ten, sidabro vingy“ (2000, 2001), svėdasiškių literatų klubo „Sietuva“ rinktinėse „Baltieji debesys“ (2000), „Žydėjimas“ (2005), Anykštijos autorių meilės lyrikos sutelktinėje „Išpažįstame šį jausmą ir meile vadiname“. Jis parengė ir išleido šešis savo poezijos rinkinius, kai kuriuos pats ir iliustravo: „Už mėlynų tolių“ (1994), „Lemties ženklai“ (1996), „Vandens žydėjimas“ (1999), „Sutemų oazės“ (2002), „Nakties piligrimai“ (2005), „Mėlyni paukščiai“ (2007).

Nors gyveno ir darbavosi Kaune, tačiau pirmai progai pasitaikius, vis skubėdavo į tėviškę. Čia jis mielai dalyvavo svėdasiškių šventėse, bibliotekos renginiuose, literatų susitikimuose, naujų knygų pristatymuose, tradiciniuose „Vaižganto skaitymuose“. Kunigiškiuose veikiančiam Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejui menininkas padovanojo keletą savo tapybos darbų, kuriuose įamžintos vietos, susijusios su lietuvių literatūros klasiko kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto gyvenimu ir kūryba. D. Šilinis Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešosios bibliotekos Svėdasų filialui sukūrė ir padovanojo knygų ženklą-ekslibrisą, mielai dovanojo gimtinės bibliotekai ir savo knygų, piešinių. Savo poezijos knygas ir daug surinktų kitų šalies literatų knygų padovanojo Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejui. Šios dovanos dabar saugomos Muziejaus fonduose, o prieš kurį laiką buvo organizuota D. Šilinio dovanotų knygų paroda.

D. Šilinis 2002 ir 2004 metais tapo Nepriklausomųjų rašytojų sąjungos organizuotų Vasaros poezijos švenčių laureatu, 2001 metais – diplomantu. Šios kūrybinės organizacijos surengto Lietuviškos spaudos atgavimo 100-mečiui skirtame konkurse 2004 metais jis buvo pripažintas laureatu poezijos srityje. Už aktyvų dalyvavimą dailės darbų parodose ne kartą apdovanotas diplomais, padėkomis. Kuriančiųjų ir tautos vertybių ieškančiųjų klubas „Verdenė“ D. Šilinį už darbus poezijos ir dailės srityje apdovanojo „Tėviškės vyturio“ žymeniu.

Savo prisiminimuose, biografijos puslapiuose, privačiuose pokalbiuose jis visuomet pabrėždavo, kad kūrybai įkvėpdavo gimtinės grožis. Tad patys nuostabiausi eilėraščių posmai, patys spalvingiausi tapybos potėpiai buvo skiriami gimtajam kraštui. Neatsitiktinai labai daug posmų Tėviškei skiriama ir naujajame rinkinyje „Rudens paletė“. Pomirtinė D. Šilinio knyga yra savotiška paskutinė poeto dovana skaitytojams. Ne vienas šios knygos eilėraštis nuskambės Kaune bei Svėdasuose ir lapkričio pabaigoje, kuomet visi pažinojusieji šį pedagogą, dailininką, poetą ir šiaip be galo paprastą, kuklų, nuoširdų, jautrų žmogų minės pirmąsias jo mirties metines...

© 2014 „XXI amžius“