Lietuvos
kultūros
galerija

Išnašos

Vienatvės valandą, bet ne vieniša

Benjaminas ŽULYS

Poetė Nijolė Blaževičiūtė

Poetės sesuo, knygos sudarytoja ir iliustratorė Gražina Pašakarnienė

Kauno Juozo Tumo-Vaižganto memorialiniame muziejuje, jo istorinėje svetainėje, kur ir dabar plevena didžiojo mąstytojo dvasia, buvo pristatytas poezijos rinkinys „Vienatvės valandą“. Šiame kone dviejų šimtų puslapių rinkinyje sudėta beveik tiek pat eilėraščių, kuriuos parašė poetė Nijolė Blaževičiūtė. Žinoma, vertinti kūrybą vien pagal puslapių ar kūrinių skaičių būtų neteisinga. Todėl ir apie poetės kūrybą tą pavakarę svetainėje susirinkę poezijos mylėtojai kalbėjo kaip apie jautrų, didį meną, kuris paveikia žmonių jausmus.

Deja, poetės jau treji metai nėra tarp mūsų, tarp ją pažinojusių ir mylėjusių. Jos gausia kūryba pasirūpino jos sesuo Gražina Pašakarnienė – sudarė rinkinį, jį iliustravo savitais, jautriai sukurtais piešiniais, kurie atspindėjo eilėraščių dvasią. Knygos redaktorius – poetas Vladas Vaitkevičius. N. Blaževičiūtės eiles skaitė aktorė Lucija Zorūbaitė, muziejininkas poetas Alfas Pakėnas, kiti renginio dalyviai. Apie savo mielą sesę prisiminimais dalijosi G. Pašakarnienė. Ji rašė: „Dar besimokydama mokykloje, Nijolė pradėjo rašyti eilėraščius. Jos pirmoji lietuvių kalbos mokytoja rašytoja Emilija Liegutė-Balionienė pastebėjo Nijolės poetinius gebėjimus, negailėjo patarimų, skatino rašyti eilėraščius ne tik į dienoraštį, bet skelbti ir spaudoje. Moksleivės eilėraščiai buvo spausdinami rajono ir moksleivių leidiniuose, skambėjo mokyklos ir rajono renginiuose. Mokykloje prasidėjusi mokytojos ir mokinės kūrybinė draugystė niekada nenutrūko. Studijų metais Nijolė aktyviai dalyvavo Vilniaus universiteto kultūriniuose renginiuose, savo kūrybą skaitė Valstybinio jaunimo teatro aktoriaus Leono Ciunio režisuotuose poezijos vakaruose, susitikimuose su visuomene, eilėraščius publikavo VVU studentų laikraštyje, respublikinėje spaudoje, jos eilėraščiai buvo įtraukti į poezijos almanachus.

Nijolės eilėraščiai labai dainingai, skambūs. Kompozitoriai Anatolijus Lapinskas, Algimantas Raudonikis ir Valentinas Bagdonas pagal poetės eilėraščius sukūrė ne vieną dainą. A. Lapinsko sukurtos dainos skambėjo Lietuvos ir Pasaulio lietuvių dainų šventėse. Daina „Volungėlė“ pelnė Stasio Šimkaus premiją.

1979 metais Nijolė išleido eilėraščių knygelę vaikams „Smilgų choras“. Buvo parengusi poezijos knygą „Vidurdienio mėnesiena“. Laiške Nijolei E. Liegutė rašė: „Aš visada žinojau, kad Tu – poetė, ir labai tūžau ant Tavęs, atidavusios dūšią ir laiką publicistikai, vertimams. Pagrindinei Mūzai tai turėjo atitekti“.

„Kodėl Nijolės knygos neišvydo skaitytojai? Gal todėl, kad Nijolė buvo pernelyg reikli sau („aš pati sau – griežčiausia ir nepermaldaujama teisėja“), gal dar ir dėl kitų priežasčių... Visą laiką maniau, kad sesers poezijos rankraščiai ir mašinraščiai turi virsti knyga. Didžiausias patarėjas buvo Nijolės bendrakursis, šios išleistos knygos redaktorius poetas Vladas Vaitkevičius. Į Nijolės sudarytą knygelę įtraukėme daugiau eilėraščių. Taip susidarė nemažos apimties poezijos knyga „Vienatvės valandą“. Tiesa, kai kurie eilėraščiai į knygą neįtraukti“. Kelis jų G. Pašakarnienė perskaitė.

„Norėdama labiau pajusti Nijolės kūrybą, padėjau rengti knygą, sukūriau iliustracijas. Jose aš girdžiu Nijolės širdies virpesius, sukeltus krintančio obuolio tėvo sodintame sode, regiu pavargusią mamą, sėdinčią po langu, matau vėjarodės šokį ant stogo, sidabrines voratinklių gijas, klaidžius senamiesčių tinklus, kurie pagauna ir mane. Mes niekaip negalime išeiti iš savo gimtinės, kur dar ryškios protėvių pėdos“, – rašo Nijolės sesuo Gražina.

Knygos redaktorius V. Vaitkevičius kalbėjo: „Autorė, peržengusi niekada nenuvaikščiojamą gimtųjų namų slenkstį ir susidūrusi su plačiuoju pasauliu, kupinu gėrio ir grožio, grėsmės ir baimės, eilėraščiuose bando ieškoti harmonijos, nors dar ne vienas jos eilėraštis dilgčioja kaip atviras nervas. Gimtųjų namų slenkstis poetei yra riba, kuri visada jos laukia grįžtančios iš vėjingo pasaulio prie savo ištakų, kur jaučiasi saugi. Poetė nepermaldaujamai gina amžinąsias vertybes. Nepretenzinga raiška, kalbos jausmas daro jos poeziją itin paveikią“.

Dabar sunku išskirti knygoje kurį nors poetės eilėraštį. Visi išraiškūs, su nepakartojama mintimi. Štai „Šv. Onos bažnyčia“. „Spindėk per amžius, / Nekarūnuota Vilniaus karaliene, – / šviesiausia seno miesto žvaigžde“,– rašo poetė. Įsimintini „Zodiako ženklai“. Kiekvienam ženklui poetė paskyrė po išraiškingą posmą. Ypač įsimintinas eilėraštis savo mamai. Tai – ne vien jautrios, su meile sukurtos, o tarsi pranašiškos eilės. Nijolė išėjo lapkritį, prieš tai ji mamai parašė: „Tavo veidas – / mano šviesiausias veidrodis, / Seki mane galvą palenkus. / Neišleisi į tuščią areną – į lapkritį? Išleisk...“ Arba eilėraštis „Lapkritis“: „...Aš nakties, aš žvaigždės savo laukiu. / Aš vidurnakčio vėjus šaukiu...“

V. Vaitkevičius sakė, kad jau redagavo dvi naujas N. Blaževičiūtės poezijos knygeles vaikams.

Renginyje sakmes giedojo tautodailininkė Eglė Dvarionaitė-Vindašienė.

Birutės KAIRAITYTĖS-VAITKEVIČIENĖS nuotraukos

© 2014 „XXI amžius“