Lietuvos
kultūros
galerija

Atmintis

Arkivyskupas metropolitas Juozapas Jonas Skvireckas – Šventojo Rašto vertėjas

Dr. Aldona Kačerauskienė

Žemaičių vyskupas Gasparas Felicijonas Cirtautas Liepojoje 1912 metais. Kairėje – prelatas Juozas Skvireckas

Kauno arkivyskupas metropolitas Juozapas Jonas Skvireckas

Gruodžio 3 dieną sukako 55 metai nuo Kauno arkivyskupo metropolito, Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus, Šventojo Rašto vertėjo į lietuvių kalbą Juozapo Jono Skvirecko (1873 09 18–1959 12 03) mirties. Anot kun. prof. Stasio Ylos, „nedaug yra mūsų aukštųjų žmonių galerijoje tokių, apie kuriuos taip maža būtų rašoma, kai turėtų būti priešingai. Gal kaltas jo paties didelis santūrumas, vengimas reklamos“. Tad teprimins šis rašinys tą, kurio mums niekada nevalia pamiršti.

Gimė jis Rinkūnų kaimo pakraštyje, vadinamuosiuose Pašiliečiuose (Pumpėnų parapija, Pasvalio r.), apaugusiuose miškais, turėjusiuose tik keletą sodybų. Dabar Pašiliečiuose niekas nebegyvena.

Skvireckų pavardė XIX amžiuje sutinkama Skėrių, Tetervinų, Parvalkų, Ustukių ir kituose Pasvalio r. kaimuose. Būsimo arkivyskupo prosenelis Vincentas Skvireckas gyveno Skėrių kaime, buvo laisvas ūkininkas. Senelis Augustinas Skvireckas gyveno Rinkūnuose. Tėvas Vincentas Skvireckas (1836–1897) iš savo tėvo paveldėjo 3 ha ūkelį ir puodų dirbtuvę, kuri nedavė pelno ir buvo uždaryta. 1872 metais Vincentas, sulaukęs 36 metų, vedė Elzbietą Krasauskaitę iš kaimyninio Girsūdų kaimo (Krinčino parapija). Po metų gimęs sūnus Juozapas buvo šeimos pirmagimis, pakrikštytas rugsėjo 23 dieną (praėjus penkioms dienoms po gimimo) Pumpėnų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioje. Krikštijo kun. Julijonas Ignatavičius. Krikšto tėvai buvo Jurgis Krasauskas (galbūt giminaitis iš motinos pusės) ir Cecilija Petrauskienė. Kai Juozukui sukako dveji metai, tėvai persikėlė gyventi į Girsūdų kaimą, motinos tėviškę, kur buvo didesnis ūkis. Čia gimė kiti Skvireckų vaikai. Povilas ir Izabelė mirė maži. Petras žuvo per Pirmąjį pasaulinį karą, pašauktas tarnauti rusų kariuomenėje. Vincentas, bandydamas tos tarnybos išvengti, išvyko į JAV, vėliau grįžo į Lietuvą praradęs sveikatą ir netrukus mirė. Jonas liko ūkyje, kurį, skirstantis į vienkiemius, padalijo į dvi dalis: vieną dalį pasiliko sau, kitą atidavė broliui Justinui ir seseriai Salomėjai. Justinas, jauniausias Skvireckų vaikas, mokėsi Kaune, kurį laiką dirbo Žemaičių vyskupijos kurijoje. Vėliau grįžo į tėviškę pas seserį Salomėją, kuri šeimininkavo ir buvo gera kaimo siuvėja.

Petras, Vincentas, Jonas, Justinas ir Salomėja šeimų nesukūrė, liko viengungiai. Veronika ištekėjo už Baldišiaus iš Medinių kaimo. Baldišiai buvo kaimynai garsiųjų Vileišių, užauginusių Lietuvai Petrą, Antaną ir Joną, ne tik puikius specialistus, bet ir valstybės kūrėjus. Benigna Skvireckaitė ištekėjo už Strielčiūno, gyveno Krinčino parapijoje, susilaukė dviejų sūnų ir dviejų dukterų. Tik šie keturi vaikai yra Vincento ir Elzbietos Skvireckų anūkai.

Gausiai šeimai pragyventi buvo nelengva. Paaugęs Juozukas, kaip vyriausias šeimoje, tapo pirmuoju tėvo pagalbininku ūkyje. Iš lietuviškų maldaknygių (spauda lotyniškais rašmenimis uždrausta po 1863 metų sukilimo) Juozukas šeimoje pramoko skaityti ir rašyti. 1884 metais, būdamas vienuolikos metų, jis pradėjo lankyti Smilgių pradžios mokyklą, kurioje kaip ir visoje Lietuvoje tuomet buvo mokoma rusiškai. Tais pačiais metais teta Marija Skvireckaitė jį parengė Pirmajai Komunijai, kurią priėmė Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. Tais pačiais metais Krinčine gavo Sutvirtinimo sakramentą, kurį suteikė vyskupas Antanas Beresnevičius, tuometinis Žemaičių vyskupijos valdytojas. Per Sutvirtinimą Juozukas gavo Jono vardą, kurį pamėgo ir būdamas suaugęs dažnai vartojo pasirašinėdamas greta Juozapo.

1885 metais Juozukas Biržuose išlaikė reikalingus egzaminus ir įstojo į ką tik Panevėžyje atidarytą rusų realinę gimnaziją. Mokslas sekėsi labai gerai, nors daug laiko atėmė darbas su atsiliekančiais gimnazistais. Kitos išeities nebuvo, teko pačiam prasimanyti lėšų pragyvenimui ir susimokėti už mokslą. Gimnazijoje kurį laiką kapelionu dirbo prelatas Adomas Jakštas-Dambrauskas. 1892 metais Juozapas Skvireckas su pagyrimu baigė gimnaziją, tais pat metais įstojo į Žemaičių kunigų seminariją, kuri buvo įsikūrusi Kaune. Seminarijos rektorius tuo metu buvo Gasparas Feliksas Cirtautas, vėliau tapęs Žemaičių vyskupu; vienas iš profesorių – prelatas Jonas Mačiulis-Maironis.

Besimokydamas seminarijoje J. Skvireckas įniko studijuoti klasikines kalbas, mokėsi lenkų kalbos, ėjo bibliotekininko pareigas (susidarė puikios sąlygos susipažinti su tuometiniais mokslo veikalais ir grožinės literatūros kūriniais). Be to, jis prisijungė prie slapta veikiančio Lietuvių būrelio veiklos, gilino lietuvių kalbos žinias, rašė straipsnius į Prūsijoje leidžiamus lietuviškus laikraščius. Šiame būrelyje gimė sumanymas į lietuvių kalbą versti Šventąjį Raštą. Sumanymas buvo tarsi iš fantastikos srities, tik jaunoms galvoms tesuprantamas: uždraustas lietuviškas raštas, nesutvarkyta rašyba ir bendrinė kalba. Tačiau ši entuziastų vertėjų grupelė, vadovaujama Jono Krizostomo Vizbaro, ėmėsi vertimo bandymų.

1896 metų pavasarį J. Skvireckas baigė keturis seminarijos kursus ir kaip labai gerai besimokantis neeilinių gabumų jaunikaitis buvo išsiųstas tęsti studijų į Petrapilio dvasinę akademiją, tuo metu prestižiškiausią tokio tipo aukštąją mokyklą. Jam buvo paskirta stipendija, taip išsisprendė materialinė problema, nebereikėjo uždarbiauti mokant kitus. Po trejų mokslo metų J. Skvireckui suteiktas Teologijos mokslų, dar po metų – Teologijos magistro laipsnis.

1899 metais J. Skvireckas Kauno katedroje gavo kunigystės šventimus. Juos suteikė vyskupas Gasparas Felicijonas Cirtautas. Dėl caro valdžios suvaržymų pirmąsias šv. Mišias aukojo 1899-ųjų birželio pabaigoje Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje be jokių iškilmių, dalyvaujant motinai (tėvas jau buvo miręs) ir keletui artimųjų.

1900 metais vyskupas Paliulionis jį paskyrė Ukmergės Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios vikaru ir mokyklos kapelionu. Šiose pareigose buvo neilgai, nes sulaukė pasiūlymo profesoriauti Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune. Dėstė Šventojo Rašto įvadą, Senojo ir Naujojo Testamentų egzegezę, lotynų kalbą ir katekizmą, laisvu laiku ėmėsi Šventojo Rašto vertimo. Pradėjo nuo Naujojo Testamento, nes žinojo, kad Senąjį verčia vysk. Antanas Baranauskas, nenorėjo būti jo konkurentu. 1906 metais išleido keturias Evangelijas ir Apaštalų darbus su trumpais paaiškinimais. Prieš tai, 1904 metais jis buvo išleidęs „Trumpą Šv. Tėvo Pijaus gyvenimą“ Rygoje. Tai – pirmoji originali J. Skvirecko knyga. 1910 metais Šv. Kazimiero draugija išleido jo parašytą 188 puslapių knygą „Šventas Povilas apaštalas“.

1909 metais J. Skvireckas buvo paskirtas seminarijos prefektu, 1911 metais pakeltas Žemaičių kapitulos kanauninku, 1914 metais – prelatu; 1913–1914 metais jis redagavo ir leido dvisavaitinę „Bažnytinę Apžvalgą“. Vysk. Paliulionis pavedė J. Skvireckui parengti spaudai vysk. A. Baranausko iš lenkų kalbos išverstą platų „Katekizmą“, pritaikytą gimnazijoms. Šio darbo ėmėsi su didžiausiu uolumu. „Katekizmas“ buvo išleistas 1907 metais.

Vysk. A. Baranauskas mirė 1902 metais, nebaigęs versti Senojo Testamento. Artėjo Žemaičių vyskupijos jubiliejus. Randame tokį J. Skvirecko liudijimą raštu: „Su vysk. Baranausko Šv. Rašto rankraščiu nebuvo toliau nieko daroma, o balsai iš visur toliau reikalavo, kad turime sau pasigaminti Šv. Rašto vertimą bent ligi Žemaičių vyskupijos jubiliejaus. Laikas slinko. Drąsesnių vertėjų neatsirado. Toms aplinkybėms susidėjus lioviausi svyravęs, pradėjau vertimą; pradėjęs gi dedu į jį su meile visą savo laiką, kurs man lieka nuo kitų pašaukimo pareigų“. Tai buvo įsipareigojimas kitiems ir sau visam gyvenimui. Koks yra sunkus ir atsakingas vertėjo darbas, gali pasakyti tik tie, kurie bandė tai daryti. Reikėjo turėti ne tik įgimtą literato, poeto (Šventojo Rašto tekstuose yra nemažai poezijos) talentą, bet ir daug valios pastangų, pasišventimo. Kai žmogus visomis galiomis susitelkia dideliam darbui, rezultatai būna stulbinantys, pastangos visada duoda puikių vaisių. 1911 metais pasirodė antroji Naujojo Testamento dalis su lotynišku Vulgatos tekstu, lietuvišku vertimu ir plačiais komentarais. Šį savo darbą dedikavo vyskupui Cirtautui. Dedikacijoje rašė: „Tą veikalą, kuris be abejonės bus svarbiausias mano gyvenime ir kuriam dedu žymią jo dalį, drįstu pavesti jūsų Ekselencijai...“ Dedikacijoje pasižadama tęsti viso Šventojo Rašto vertimą. Pažadai nebuvo tušti. Tuoj pat pradėjo versti Senąjį Testamentą, ir pirmasis tomas pasirodė 1913 metais.

Kūrybingą darbą nutraukė Pirmasis pasaulinis karas. Rusų valdžiai įsakius visoms svarbiausioms įstaigoms palikti Kauną, prel. J. Skvireckas gavo vysk. Pranciškaus Karevičiaus pavedimą su Žemaičių vyskupijos kurija keltis į Smolenską. Vos ten įsikūrus, vėl gavo vysk. P. Karevičiaus raštą vykti atgal į Lietuvą ir profesoriauti kunigų seminarijoje, kuri buvo evakuota į Vašuokėnų dvarą Troškūnų parapijoje. Tuomet frontas buvo stabilizavęsis Lietuvoje. Įsakymui pakluso, sugrįžo. Tačiau 1915 metų pavasarį, vos užbaigus mokslo metus ir priartėjus frontui, vėl teko grįžti į Smolenską. Vokiečiams priartėjus prie Smolensko, su visa kurija teko kraustytis gilyn į Rusiją, apsistojo Tuloje. Čia išgyveno tikrą karo ir revoliucijos sukeltą pragarą. Visur suirutė, nepritekliai, badas... Nepaisydamas sunkių gyvenimo sąlygų, jis rūpinosi pabėgėlių dvasiniais reikalais, organizavo šalpą, gynė tremtinių teises, vertė Šventąjį Raštą. Tuloje buvo išverstos Psalmės, kai kurios mažesnės Senojo Testamento knygos, papildyti ir sugrupuoti turimi vertimo tekstai.

Kelionė į tėvynę buvo ilga ir sunki. Teko vykti į Maskvą, varstyti revoliucinių komitetų duris, kol gavo leidimus. Po ilgų pastangų buvo pasiūlyti prekiniai vagonai, kuriuose keliavo apie pusantro mėnesio. Pagaliau 1918 metų rugsėjo viduryje pasiekė Kauną.

Sugrįžus į Lietuvą laukė begalė darbų. Karo ir carinės priespaudos nualinta ir nepriklausomybę atgavusi Tėvynė kėlėsi tarsi feniksas iš pelenų. J. Skvireckas pradėjo eiti karo nutrauktas profesūros pareigas ir darbą kurijoje.

1919 m. kovo 10 d. popiežius Benediktas XV J. Skvirecką nominavo Ceramo tituliniu vyskupu ir paskyrė Žemaičių vyskupo pagalbininku. 1919 m. liepos 13 d. iškilminga vyskupo konsekracija įvyko Kauno katedroje. Tai buvo pirmoji vyskupo konsekracija nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje. Konsekravo Seinų vyskupas Antanas Karosas. 1919–1926 metais vysk. J. Skvireckas ėjo Žemaičių vyskupo pagalbininko ir generalinio sekretoriaus pareigas.

Be įprastinių darbų, vysk. J. Skvireckas rūpinosi Tuloje parengto Senojo Testamento išleidimu. Trūko lėšų. Pagaliau 1921 metais Berlyne buvo išleistas tomas, kurį sudarė 966 puslapiai. Tai – Samuelio, Karalių, Esdro, Juditos, Nehemijo, Esteros, Tobito ir Jobo knygos.

Steigiant Lietuvos universitetą, iškilo būtinybė įkurti Teologijos-filosofijos fakultetą. Tuo tikslu J. Skvireckas keliavo į Romą, iš ten parsivežė leidimą steigti šį fakultetą. 1922 metų rudenį vysk. J. Skvireckas išrenkamas naujojo fakulteto profesoriumi, dėsto Naująjį Testamentą. Tuo pat metu organizuojama Lietuvių katalikų mokslo akademija. Tais pačiais metais jis išrenkamas į šitos akademijos vadovybę ir iki 1926-ųjų jai vadovavo.

1923 metais Šv. Kazimiero draugija Kaune išleido trečiąjį Senojo Testamento tomą. Jame – Patarlių, Psalmių, Giesmių Giesmės, Išminties, Ekleziastiko (Siracido), Pamokslininko ir Izaijo knygos.

Atsikuriančios nepriklausomos Lietuvos Katalikų Bažnyčiai vysk. J. Skvireckas atliko daug svarbių darbų. 1923–1925 metais jis Žemaičių vysk. P. Karevičiaus pavedimu rengė projektus, susirašinėjo su Roma ir vykdė visus parengiamuosius darbus Lietuvos Bažnytinės Provincijos steigimo klausimais.

1926 metų kovą Žemaičių vysk. P. Karevičiui atsisakius sosto, Apaštalinis vizitatorius arkivyskupas Jurgis Matulaitis (dabar palaimintasis) Žemaičių vyskupijos administravimą pavedė vysk. J. Skvireckui.

1926 m. balandžio 4 d. Šventasis Tėvas Pijus XI pasirašė bulę „Lituanorum gente“, kuria buvo įsteigta Lietuvos bažnytinė provincija. Kitą dieną, balandžio 5-ąją, popiežius nustatė Lietuvos bažnytinės provincijos hierarchiją – Žemaičių vyskupijos administratorius vysk. J. Skvireckas buvo paskirtas Kauno arkivyskupu metropolitu. 1926 m. gegužės 13 d. Kristaus Dangun Žengimo šventėje Kaune įvyko iškilmingas Lietuvos Bažnytinės provincijos įsteigimo paskelbimas ir arkivyskupo metropolito J. Skvirecko ingresas bei intronizacija. Kauno bažnyčių varpai skambėjo dešimt minučių, skelbdami katalikiškai lietuvių tautai triumfo dieną. Tai iš tiesų buvo viena svarbiausių katalikiškai lietuvių tautai triumfo dienų. Netrukus iš Šventojo Tėvo buvo gauta ypatinga arkivyskupo metropolito insignija ir ženklas – palijus. Tuomet jam ėjo 52-ieji gyvenimo metai.

Tuoj pat arkivyskupas metropolitas J. Skvireckas pasinėrė į naujus darbus. Pareigos buvo ne tik garbingos (jis – pirmasis Lietuvos arkivyskupas metropolitas), bet ir sunkios. Reikėjo padaryti viską, kad įkurtoje Lietuvos Bažnytinėje provincijoje valstybė laiduotų religijos laisvę, spaudą, kad mokyklose jaunimas būtų auklėjamas katalikiškai, kad netrukdomai veiktų katalikiškos organizacijos ir draugijos.

Arkivyskupas metropolitas J. Skvireckas turėjo parodyti daug takto, kad Lietuva sudarytų konkordatą su Apaštalų Sostu. Jis buvo pasirašytas 1927 m. rugsėjo 27 d. 1931 m. balandžio 6 d. popiežius Pijus XI arkivysk. metropolitui J. Skvireckui suteikė visas vyskupų, Šv. Sosto Asistentų, teises ir privilegijas, paskyrė Šv. Rūmų Prelatu ir suteikė Romos Grafo titulą.

1934 m. birželio 30 ir liepos 1 d., vadovaujant arkivysk. metropolitui J. Skvireckui, Kaune įvyko pirmasis tautinis Lietuvos Eucharistinis kongresas. Visa tauta pasiaukojo Švč. Jėzaus širdžiai iškilmingu aktu. Kauno arkidiecezijos religinio-bažnytinio gyvenimo gairėms nustatyti 1934 m. vasario 20 d. sušaukiamas diecezinis sinodas, nustatomas planas sušaukti visos Lietuvos bažnytinės provincijos sinodą.

1935–1937 metais arkivysk. J. Skvirecko rūpesčiu pastatyti erdvūs rūmai arkivyskupui ir Arkivyskupijos kurijai, suremontuota Kauno Bazilika ir senieji vyskupo rūmai, sutvarkytas arkivyskupo ūkis Linkuvėlėje. Arkivysk. J. Skvireckas konsekravo bažnyčias ar altorius Betygaloje – 1932 metais, Ariogaloje – 1939 metais, Kavarske – 1935 metais, Ukmergėje – 1935 metais ir kitas.

Mokslinis darbas, profesūra, knygų ir laikraščių leidimas, skaitlingi ganytojiški laiškai tikintiesiems, plačiausia korespondencija, administracinis arkidiecezijos valdymas, kunigų skyrimai ir paaukštinimai, svarbūs ir atsakingi sprendimai svarbiausiose bylose ir klausimuose, priėmimai, vizitai, iškilmės ir minėjimai, pamaldos, kelionės ir kalbos, konferencijos, posėdžiai ir pasitarimai, Šventojo Rašto vertimo tobulinimas – arkivysk. J. Skvirecko kasdienybė. Visi darbai atliekami su nepajudinamu ramumu, susikaupimu ir genialiu aiškumu.

1940 metų bolševikų okupacija neregėtu žiaurumu sukrėtė visą šalį: nekaltų žmonių areštai ir kankinimai, viso kultūrinio gyvenimo nutraukimas, teisėtai įgyto turto atėmimas, gyventojų trėmimas į Sibirą... Arkivysk. metropolitas J. Skvireckas buvo priverstas palikti savo rūmus, atimtas jo ūkis Linkuvėlėje, nusavinta seminarija, uždėti pančiai visam religiniam gyvenimui. Okupantai neatsižvelgė į Ganytojo protestus ir prašymus.

Vienus okupantus netrukus pakeitė kiti. Vokietmečiu arkivysk. J. Skvireckas rūpinosi atstatyti religinį gyvenimą; Šventajam Tėvui pateikė pranešimą apie komunistų valdymo pasekmes Lietuvos Bažnyčiai ir prašė atsiųsti į Lietuvą bolševikų ištremtą nuncijų; prašė JAV vyskupų, kad per Raudonąjį Kryžių gelbėtų į Sibirą ištremtus lietuvius.

Arkivysk. metropolitą J. Skvirecką giliai žeidė ir vokiečių žiaurumas. 1941 metų birželio pabaigoje su vysk. Vincentu Brizgiu jiedu pasirašė raštą, ginantį Lietuvos piliečių žydų teises. 1943 metais naciams pradėjus formuoti lietuvišką SS legioną, J. Skvireckas atsisakė pasirašyti pastoracinį laišką, skatinantį vyrus stoti į šį legioną.

Antrąkart artinantis prie Lietuvos raudonajam slibinui, arkivysk. J. Skvireckas tvirtai apsisprendė likti su savo tauta ir kuo galėdamas jai padėti. Tačiau 1944 m. liepos 27 d. vokiečiai privertė jį palikti Kauną. Trumpas poilsis tėvų saleziečių išpuoselėtame žemės rojuje Vytėnuose ir Jurbarke... Iš ten pasiekė Karaliaučių, paskui apsistojo pas Varmės vyskupą Kaller‘į, po to persikėlė į Vieną; nuo 1945-ųjų pavasario iki mirties gyveno Austrijos Tirolyje, Šv. Vincento seserų vienuolyne Zamse. Čia pamažu geso viltis sugrįžti pas Lietuvos tikinčiuosius. Tačiau ir priverstinėje tremtyje darė tai, ką galėjo, nes teisiškai jautėsi tebesąs arkivyskupas metropolitas, tik dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių negalįs gyventi Lietuvoje. 1945 metų rudenį jis vyko į Romą, laišku kreipėsi į viso pasaulio vyskupus, prašydamas okupuotai lietuvių tautai moralinės ir materialinės pagalbos. Be to, dažnais ganytojiškais laiškais stiprino Lietuvos tikinčiuosius ir ragino pasitikėti Dievo Apvaizda, uoliai rūpinosi šalpa.

1946 metais arkivysk. J. Skvireckas parengė naują Naujojo Testamento laidą, kuri, kaip Amerikos vyskupų dovana, 1947 metais 18000 egzempliorių tiražu buvo išleista Vokietijoje ir skirta lietuviams tremtiniams, parašė „Marijos apireiškimus Fatimoje“, taisė ar iš naujo vertė Šventojo Rašto tekstus. Tiems, kurie stebėjosi nepertraukiamu jo darbu prie Šventojo Rašto vertimo, sakė: „Nereikia nei stebėtis, nei juo labiau užuojautą man reikšti, nes darbas prie Šventojo Rašto buvo man tikroji mano laimė, jis teikė man tiek džiaugsmo ir pasitenkinimo, kiek visa kita nebūtų galėję duoti“.

1948 m. gegužės 1 d. arkivysk. metropolito J. Skvirecko rūpesčiu popiežius Pijus XII dekretu oficialiai įkūrė Romoje Šv. Kazimiero Lietuvių kolegiją, skirtą rengti lietuvius kunigus.

1950–1952 metais arkivysk. metropolitas J. Skvireckas parengė naujai laidai visą Senąjį Testamentą.

1953 m. rugsėjo 18 d. Kauno arkivysk. metropolitas J. Skvireckas atšventė 80 metų jubiliejų. Ta proga parašė platų laišką lietuviams katalikams Tėvynėje ir išsisklaidžiusiems pasaulyje.

Garbingos sukakties proga Melburne pasirodė mašinėle spausdintas Broniaus Zumerio parengtas, kun. Prano Vaserio išleistas 38 puslapių leidinukas „J. E. Kauno arkivyskupas metropolitas Juozapas Skvireckas“. Panašaus turinio leidinys „Jo Ekscelencija arkivyskupas Juozapas Skvireckas 80 metų jubiliatas“ vysk. Vincento Brizgio pastangomis buvo išleistas Zamse 1953 metų rugsėjį.

Mirė arkivysk. J. Skvireckas 1959 m. gruodžio 3 d. Zamse, sulaukęs 86 metų. Ten ir buvo palaidotas. 1998 metais jo palaikai perlaidoti Kauno Arkikatedroje Bazilikoje.

Sovietmečiu Lietuvoje arkivysk. J. Skvireckas už veiklumą buvo aršiai puolamas, laimei, fiziškai nepasiekiamas. Netgi buvo kruopščiai tikrinami jo pavardę turėję būsimieji studentai, nors jau sakėme, kad iš jo tėvų šaknų tokia pavarde palikuonių neliko.

Mus visus domina šakota ir gili šio žmogaus asmenybė. Buvo mažakalbis, ramus, tylus, veiklus, santūrus, ištvermingas ir pareigingas, apdovanotas neeiliniais gabumais, nemėgo prabangos, sau nesiekė išskirtinių gyvenimo ir buities sąlygų, nemėgo turistinių kelionių į svetimus kraštus (vienintelė kelionė – jaunystėje, po primicijų, aplankyta Šventoji Žemė ir Kristaus kapas). Pramogoms neturėjo laiko. Atokvėpio valandėlėmis mėgo drožinėti. Būdamas Linkuvėlės ūkyje, mėgo žemės darbus, sodino ir augino vynuoges ir rožes. Mėgo groti fleita. Buvo abstinentas; be to, daug rašė straipsnių katalikiškai spaudai aktualiais klausimais, visokeriopai rėmė katalikiškas organizacijas: Šv. Kazimiero, Katalikių moterų, Šv. Zitos draugijas, ateitininkų ir pavasarininkų sąjungas ir kt.

Arkivysk. J. Skvireckas mums paliko neįkainojamą turtą – pirmąjį ištisą kelis kartus išleistą Šventojo Rašto vertimą į lietuvių kalbą. Šį darbą tęsė visą gyvenimą: tobulino, taisė, ieškojo tobulesnių atitikmenų. „Tai buvo nuostabi dovana mūsų tautai“, – taip apie J. Skvirecko išverstą ir išleistą Šventąjį Raštą atsiliepė kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Šventąjį Raštą J. Skvireckas pavadino Dievo meilės žodžiu ir rašė: „Kaip visas Išganytojo įvykdytas Žmonijos atpirkimas yra dieviškosios meilės darbas, taip Šventasis Raštas yra Dievo meilės žodis. Taigi, jūs visi šių dienų pavargėliai, artinkitės prie rašyto Dievo meilės žodžio, atverkite jam savo širdis, ir jis jus atgaivins“. Įsiklausykime į šiuos žodžius ir nepamirškime vykdyti didžio žmogaus paraginimus.

© 2014 „XXI amžius“