Atmintis Prisimintas kunigas ir poetas Juozas Marčiukonis
Irena Račkauskienė
|
Prof. Arvydas Šeškevičius ir kanklininkė Kamilė Venckūnaitė.
Dešinėje kunigo ir poeto Juozo Marčiukonio portretas |
|
Kunigas ir poetas Juozas Marčiukonis |
SIMNAS. Gydytojo prof. Arvydo Šeškevičiaus, kraštiečio, besidominčio
Simno istorija, iniciatyva buvo paminėtas kunigo, poeto Juozo Marčiukonio (1914 10 111937 06 131950 12 02)
100 metų jubiliejus. Profesorius jau ne vieną žymų kraštietį prikėlė iš užmaršties.
Štai ir dabar Kauno apskrities viešosios bibliotekos Retųjų leidinių skyriuje
jis surado kun. J. Marčiukoniui Simne vikaraujant 1939 metais išleistą jo poezijos
knygą Su širdimi. Todėl Simno bibliotekoje buvo surengtas šio kunigo prisiminimo
vakaras. Jo eiles skaitė bibliotekininkė Jūratė Smaidžiūnienė, mokytoja Renė Janeckienė
ir prof. A. Šeškevičius. Eilėraščius, plaukiančius iš širdies, palydėjo kanklininkės
Kamilės Venckūnaitės muzika. Profesorius pristatė tragišką
jaunojo kunigo ir poeto gyvenimą... J. Marčiukonis gimė
1914 m. spalio 11 d. Rolių kaime, Lazdijų rajone, netoli Šeštokų. Baigęs Lazdijų
gimnaziją, įstojo į Kauno kunigų seminariją. 1937 m. birželio 13 d. įšventintas
kunigu, paskirtas vikaru Simne. Čia dirbo trejus metus, kartu su vikaru kun. Vaclovu
Vaičiūnu ir klebonu kun. Vincu Šeškevičiumi. Buvo pradinės mokyklos kapelionas,
mokėjo daug dainų, buvo linksmas, paprastas, rašė eilėraščius ir apsakymus. Į
pamokslus įterpdavo savo eilėraščius. 1940 metais buvo perkeltas į Seirijus. Vėliau
dirbo Šeštokuose, Rudaminoje ir Būdvietyje. Po karo prasidėjus
partizaniniam judėjimui, kun. J. Marčiukonio broliai Vincas ir Bronius įsijungė
į kovą su okupantais. Sovietų saugumas išaiškino, kad kunigo broliai yra partizanai,
ir pradėjo jį tardyti, grasinti, reikalauti pasakyti, kur yra broliai. Tuo metu
jis dirbo Rudaminoje. 1949 metais kun. J. Marčiukonis buvo paskirtas Būdviečio
Jėzaus Nazaretiečio bažnyčios klebonu. Manė, kad saugumas paliks jį ramybėje.
Tačiau ir toliau reikalavo, kad kunigas pasakytų, kur yra broliai, ar bendrauja
su jais. Kunigą mušė į pilvą, krūtinę, galvą, statė prie sienos ir gąsdino nušausią.
Smūgiai į galvą buvo tokie stiprūs, kad kunigas neteko sąmonės, o kai ją atgavo,
sutriko klausa, nieko negirdėjo. Brolis Bronius buvo žuvęs, o kur brolis Vincas,
kunigas nežinojo. Kun. J. Marčiukonis pagalvojo, kad kitas tardymas gali būti
lemtingas, todėl nutarė pasitraukti į pogrindį. Jis slapta apsigyveno savo parapijos
ūkininkų Knyzų šeimoje Bereznykų kaime. Sodyba buvo 1 km iki Lenkijos sienos.
Prie kluono buvo pristatyta pašiūrė, kurioje buvo iškasta slėptuvė. Kunigas slėptuvėje
rašė eiles, apsakymus. Tik gaila, kad tai iki šių dienų neišliko.
1950 metais, prasidėjus vėsiems orams kun. J. Marčiukonis susirgo. Ūkininkė kreipėsi
į Kalvarijos, Marijampolės ir Kauno gydytojus. Jie pageidavo, kad ligonį atvežtų,
nes iš pasakojimų buvo neaiški diagnozė. Kunigo sveikata silpo. Nieko nevalgė,
mažai kalbėjo. Kun. J. Marčiukonis suprato, kad mirštąs, išvardijo keletą pageidavimų:
pinigus prašė perduoti Rudaminos klebonui, kad aukotų šv. Mišias, kurių nespėjo
aukoti už parapijiečius. Dar vienas prašymas buvo, kad jį palaidotų Būdviečio
šventoriuje šalia kitų kunigų. Mirė 1950 m. gruodžio 2 d. būdamas tik 36 metų,
pačiame gyvenimo ir tarnystės Dievui bei žmonėms pilnatvėje. Sangrūdos klebonas
parūpino kunigiškus drabužius, kuriais jį aprengė, pašarvojo kluone, uždegė žvakes.
Užgulė didelis rūpestis: Kur palaidoti kunigą? Rudaminos ir Būdviečio zakristijonai,
bijodami saugumo, atsisakė iškasti duobę kapinėse. Tada kunigą palaidojo ūkininkų
Knyzų sodelyje, po namo langu, gėlių darželyje. Jie šią didžiulę paslaptį slėpė
39 metus. Tik atgimimo metu, 1989 m. balandžio 29 d., kartu su kunigo giminėmis,
parapijos žmonėmis ir Būdviečio klebonu kun. Donatu Jasulaičiu, vadovaujant ką
tik vyskupu konsekruotam Juozui Žemaičiui MIC, kun. J. Marčiukonio palaikai (kaukolėje
buvo matoma revolverio rankena išmušta duobė) iškilmingai buvo perlaidoti Būdviečio
Jėzaus Nazaretiečio bažnyčios šventoriuje su deramomis katalikiškomis iškilmėmis.
Kunigo kankinio golgota tuo ir baigėsi. Jo eilėraštyje
Momento Mori, rašytame 1939 metais, jaučiamas tragiškas jo likimas:
Ir mano ne tik vardas, bet ir kapas bus jau dingęs, Bet,Viešpatie, tik siela,
tik ji, kad būtų su Tavim... Liko šviesūs ir šilti prisiminimai
ne tik Seirijų, Šeštokų, Rudaminos, Būdviečio parapijiečių, bet ir Simno vyresniųjų
žmonių, kur jis 19371939 metais čia dirbo. Alytaus rajonas
Albinos Sušinskienės nuotrauka ©
2014 XXI amžius |