Lietuvos
kultūros
galerija

Atmintis

Lietuviško elementoriaus keliu

Kun. Motiejaus Brundzos kapą aplankė Plutiškių parapijos klebonas kun. Ričardas Kmitas, Kazlų Rūdos savivaldybės vicemerė Ramutė Vinickienė, švietimo skyriaus vedėja Beta Zaveckienė, kultūros istorikas Albinas Vaičiūnas, LEU dėstytojas doc. dr. Juozas Banionis, gimnazijos direktorė Irena Kašauskienė, gimnazijos mokinių bei mokytojų atstovai

Penktokių lietuvaičių šokis

PLUTIŠKĖS. „Istorijos atminty visa, kas brangiausia – tai lietuviška tartis...“ – tokiais žodžiais Plutiškių gimnazijos septynmečiai pradėjo tradicinę Abėcėlės šventę. Pirmuosius mokslo metų mėnesius elementoriuje paganę juodas aveles baltose lankose, išmokę lietuvišką raidyną, visą bendruomenę pakvietė rimtam pokalbiui apie meilę gimtajai kalbai, priminė sunkų ir sudėtingą lietuviško elementoriaus kelią iki šiandieninio mokyklinio suolo. Renginį skyrė pirmojo Sūduvos krašto lietuviško elementoriaus autoriaus, draudžiamos spaudos platintojo, rašytojo, kunigo Motiejaus Brundzos (1824–1848–1869) 190-osioms gimimo metinėms paminėti.

Likimas taip lėmė, kad paskutiniuosius savo gyvenimo metus (1867–1869) Motiejus Brundza dirbo Plutiškėse. Čia ir mirė, buvo palaidotas bendrose kapinėse. Parapijiečiai pastatė paminklą su lenkišku neinformatyviu užrašu: „Tu spoczywają zwłoki S.P. X. Macieja Brondzy ur.d. 12 stycznia 1824 r. zmarl. d. 18 marca 1869 r.“. Ir nepelnytai pamiršo ne iš piktos valios. Tiesiog karta keitė kartą, žinojimas išdilo. Žmonės kapą lankė: išraudavo piktžoles, nugrėbdavo lapus, per Vėlines uždegdavo žvakelę, bet tai dažniausiai buvo tik iš pagarbos mirusiajam. Dauguma XXI amžiaus žmonių jau net nežino, kad retkarčiais aplanko XIX amžiaus antrosios pusės Lietuvos šviesuolio kapą.

Tik kultūros istoriko Albino Vaičiūno bei humanitarinių mokslų daktaro, docento, LEU dėstytojo, Juozo Banionio dėka prieš keletą metų atgaivintas žinojimas apie kun. M. Brundzos nuopelnus lietuvių kalbai bei lietuviškai mokyklai. „Tai, kas buvo išgyventa vieno žmogaus, yra tarsi išgyventa visų, gyvenusių tuo metu, ir net tų, kurie gyvens po to, daug vėliau... Tokių žmonių likimas tampa daugelio nuosavybe...“ (Čingizas Aitmatovas) – tokia nuostata vadovaudamiesi Plutiškių gimnazijos mokiniai 2009 metais iš savo gimtinės laukų sunešė po akmenėlį ir supylė kalnelį – aukurą mokyklai, mokytojams ir Plutiškių krašto šviesuoliams, tiems žmonėms, kurie pro savo būties langą žvelgė truputėlį tolėliau, kurių siekiai ir svajonės neapsiribojo savu kiemu, savo kasdieniška buitimi. Vienoje iš marmurinių lentelių – ir Motiejaus Brundzos pavardė. Ar įstengsime šiandien suvokti jo – XIX amžiaus antrosios pusės lietuviškos spaudos draudimo metų žmogaus – veiklos mastą? Per 21 kunigystės metus (nuo 1848 iki 1869 metų) parašė ir „Elementorių lietuviszką“, ir „Rymo mokslą“, ir „Maldų knygą“. Elementorius buvo išleistas ne mažiau kaip 26 kartus. Taigi kiekvieniems darbo metams – beveik po pusantros knygos! Akivaizdu, kokią reikšmę per visą antrąją XIX amžiaus pusę Sūduvos švietimui ir tautiniam susipratimui turėjo Motiejus Brundza, užmarštin atgulęs Plutiškių kapinėse. Jis įžvelgė slapčiausius tautos lūkesčius, jam rūpėjo lietuviško rašto likimas.

Renginyje dalyvavo bei apie M. Brundzos klebonavimą Plutiškėse kalbėjo dabartinis klebonas kun. Ričardas Kmitas, kultūros istorikas Albinas Vaičiūnas plačiai pristatė kun. M. Brundzos asmenybę, LEU dėstytojas doc. dr. Juozas Banionis kalbėjo apie kun. M. Brundzos elementoriaus reikšmę Lietuvos mokyklos bei lietuvių kalbos raidai. Žodį renginio dalyviams tarė Kazlų Rūdos savivaldybės vicemerė Ramutė Vinickienė, švietimo skyriaus vedėja Beta Zaveckienė.

Kun. M. Brundzos prisiminimas leido pajusti, kad praeitis įkvepia ateičiai, sužadina pamąstymus ir diskusijas, kaip lietuvių kalba gyvuoja šiandien, su kokiais iššūkiais susiduria, kokios jos perspektyvos. Skelbiame pavojų! Tenka pripažinti, kad lietuvių kalba, nors laisvos nepriklausomos Europos valstybės kalba, balansuoja ties išlikimo riba, nes viešąją erdvę baigia užgožti prekės ženklai, raštą – svetimvardžiai, elektroninę erdvę – daugiakalbiška mišrainė, smunka raštingumas, menksta lietuvių kalbos prestižas, pagaliau siūloma kalbą pritaikyti prie laiko reikalavimų. Ką gi vis dėlto galime padaryti mes? Kuo galime atsilyginti kun. Motiejui Brundzai, saugojusiam kalbą spaudos draudimo metais? Saugoti jo atminimą. O pirmokai dar neįgudusia rankute vedžioja pirmąsias lietuviškas raides, sega jas sau prie krūtinės ir kaip didžiausią apdovanojimą švytėdami nešioja visą dieną (visos bendruomenės akcija „Mano raidė“ – kiekvienas tą dieną prisisegėme savo vardo raidę sau prie krūtinės), o vėliau išdėlioja elementarų bet nuoširdų žodį kun. M. Brundzai – „Ačiū už elementorių“. O mūsų širdyse įsiplieskia troškimas, kad kiekvienas, tardamas lietuvišką žodį, „ant lūpų“ pajustų „medaus ir kraujo skonį“, išgirstų „volungę prieš lietų šaukiant“, užuostų „šieno ir liepynų kvapą“ (Just. Marcinkevičius), gerbtų ir saugotų savo gimtąją kalbą.

Irena Kašauskienė,
Plutiškių gimnazijos direktorė ir lietuvių kalbos mokytoja

Kazlų Rūdos savivaldybė
Rasos KAZLAUSKIENĖS nuotraukos

© 2014 „XXI amžius“