Kronika
Kaime, kur prasidėjo maestro kūrybos aukštumos Petras
IVANOVAS
| Lionginą
Abarių sveikina buvusio vargonininko Juozo Dugno dukra Vanda |
|
Lionginas Abarius, Dusetų meno mokyklos direktorė
Dalia Deinienė ir Antazavės, Avilių bei Imbrado klebonas kun. Stasys
Tamulionis |
| Lionginas Abarius savo knygą įteikia
aviliškiams Janinai ir Donatui Ragėnams |
| Už rūpestį kultūra, kaimo bendruomene
jubiliatas dėkoja seniūnui Vygirdui Žalkauskui |
| Koncertuoja
Dusetų meno mokyklos vaikų choras |
Retas Lietuvos gyventojas nežino apie Lietuvos muzikinės kultūros veikėją, kompozitorių,
dirigentą, profesorių ir pedagogą Lionginą Abarių. Daugeliui sava ir brangi yra
jo kūryba. Vos ne septynis dešimtmečius L. Abariaus gyvenimas glaudžiai susijęs
su muzika. Zarasiečiai didžiuojasi tuo, kad žinomas maestro yra jų kraštietis.
2006 metais L. Abariui suteiktas Zarasų krašto garbės piliečio vardas. Kur bekoncertuotų,
ką bedirbtų profesorius, jis visada mena savo gimtąjį kraštą, gimtuosius namus
ir savo kraštiečius. Daug brangių vietų ežerų krašte yra
šiam muzikos korifėjui. Maniūliškės kaime jis prieš 85 metus gimė, Antazavės Dievo
Apvaizdos bažnyčioje jį krikštijo. Labai brangūs ir įsimintini yra jam ir Aviliai.
Čia L. Abarius pradėjo dirbti ir tapo vargonininku. Su pagarba prisimena šiandien
ir žmones, kurie padėjo jam muzikos karjeros kelyje. Ypač dėkingas buvusiam Antazavės
bažnyčios vargonininkui Juozui Dugnui. Labai norėjo Lionginas išmokti groti vargonais.
Tėvas ir paprašė vargonininko pamokyti sūnų. Šis sutiko. Per gilias pusnis, didelius
šalčius skubėdavo iš Maniuliškių kaimo į Antazavę mokytis vargonavimo. Vargonininkas
J. Dugnas mokė profesionaliai. Tik ne visada dar ir šešiolikos metų neturintis
jaunuolis galėdavo ištrūkti iš namų. Siautė pokario baisumai, reikėjo dirbti ūkyje.
Anksti neteko mamytės. Tačiau mokslai sekėsi puikiai ir po visų mokslų vargonininkas
J. Dugnas pasakė, kad L. Abarius gali dirbti vargonininku, ir rekomendavo Avilių
bažnyčios klebonui kun. Juozui Ražanskui į vargonininko vietą.
1946 m. sausio 2 d. apsiavęs kuntapliais, apsivilkęs skolintą rusišką kareivišką
sermėgą, pasikabinęs lininį maišelį, kuriame buvo giesmynas, Lionginas išėjo į
Avilius. Kelias netrumpas keturiolika kilometrų. Tik vakarėjant pasibeldė į
Avilių klebonijos duris. Gaspadinė nužvelgė ir paklausė, ko gi šis jaunuolis nori.
Kai išgirdo, kad tai būsimasis vargonininkas, dar labiau nustebo. Šiandien L. Abarius
prisimena, kad jis tada buvo labiau panašus į nepilnametį elgetą, o ne į vargonininką.
Taip Aviliuose pasirodė naujas vargonininkas, kuris džiugino ir stebino savo muzikalumu
aviliškius. Klebonas kun. Izidorius Puriuškis buvo labai
muzikalus. Išmokė Lionginą groti akordeonu ir vis sakė: Tau, Lionginai, reikia
mokytis. Šio patarimo jaunuolis paklausė ir šiandien tuo džiaugiasi. 1947 metų
pabaigoje jis išvyko į Vilnių. Buvo pažadėta, kad priims į Filharmonijos chorą.
Liepė atvažiuoti po kelių mėnesių. Nuvažiavo, tačiau nieko neaiškino ir nepriėmė.
Klebonas Izidorius toliau globojo jaunuolį, kartą parodė laikraštį, jame buvo
parašyta, kad Dainų ir šokių liaudies ansambliui reikalingi du baritonai ir skelbiamas
konkursas. Šį sykį nuvažiavo ir laimėjo. Avilių bažnyčioje įvyko atsisveikinimo
šv. Mišios. Lionginas prisimena, kaip giedorėliai ašarodami giedojo šv. Mišiose.
Iškilmingai jų pabaigoje nuskambėjo Česlovo Sasnausko sukurta giesmė: Marija,
Marija skaisčiausia lelija. Tu švieti aukštai ant dangaus. Palengvink vergiją,
pagelbėk žmoniją, išgelbėk nuo priešo baisaus. L. Abarius
pradėjo nuo vargonavimo Aviliuose ir gyvenime pasiekė neregėtų ir nesvajotų aukštumų.
Visur jis įtemptai dirbo ir tik darbu ir savo talentu viską pasiekdavo. Iš pradžių
buvo eilinis dirigentas, po to tapo Dainų švenčių vyriausiuoju dirigentu. Svarūs
jo pasiekimai ir pedagogikoje nuo eilinio dėstytojo iki žinomo profesoriaus.
Gražūs pasiekimai ir kūryboje nuo liaudies dainų harmonizavimo iki sudėtingų
ir žinomų muzikos kūrinių. Neatsitiktinai Aviliuose ir
įvyko jubiliato koncertas. Juk čia buvo muzikanto kelionės pradžia. Čia jis brandino
sparnus dideliam skrydžiui. Susirinko daugybė žmonių į kultūros namų salę, joje
vyko žinomo kraštiečio pagerbimas. Į salę L. Abarių atlydėjo ir pristatė Avilių
kultūros namų direktorė Janina Ragėnienė ir Dusetų meno mokyklos direktorė Dalia
Deinienė. Su jaunatvišku veržlumu garbusis maestro pristatė savo kūrybą ir gyvenimą.
Priminė savo motulę, kurios neteko būdams keturiolikos metų ir iš kurios paveldėjo
nuostabų balsą. Priminė, kad ir Aviliai, ir jų žmonės jam labai brangūs. Sakė,
kad negalėjo atsispirti pagundai surengti koncertą čia, ypač po to, kai sužinojo,
kad čia atvėrė duris renovuoti kultūros namai. Vakaro
metu L. Abariaus dainas atliko Dusetų meno mokyklos vaikų choras. Daug plojimų
sulaukė Utenos kraštiečių mišrus choras Indraja, kuriam dirigavo maestro dukra
Daina Abariūtė-Lazauskienė. Kartu su Antazavės kaimo kapela scenoje dainavo ir
profesorius. Kultūros namų scenoje dainavo ir grojo aviliškių folkloro ansamblis
Karkluoja. Prof. L. Abarius visiems priminė ir savo
draugystę su poetu Pauliumi Širviu. Yra sukūręs ir pagal poeto žodžius dainų.
Dainą Mes draugavom ilgai maestro atliko katu su Indrajos choriste Janina.
L. Abarius padovanojo natas dainai Avilyje, kurią parašė kartu su poete Regina
Katinaite-Lumpickiene. Daina skirta ežerui Aviliui, kurio vakariniame krante ir
įsikūrę Aviliai. Vakaro metu pasiekti dar didesnių kūrybinių
aukštumų linkėjo Zarasų rajono savivaldybės meras Arvydas Steponavičius, Imbrado
seniūnas Vygirdas Žalkauskas, Avilių kaimo bendruomenės pirmininkas Donatas Ragėnas
ir kiti L. Abariaus gerbėjai. Vakaro kaltininkas nuoširdžiai sutiko savo mokytojo
Juozo Dugno dukros Vandos sveikinimus. Darniai šventės
dalyviai sugiedojo jubiliatui Ilgiausių metų. Prof. L. Abarius grupei aviliškių
įteikė savo autobiografinę knygą Ėjau aš keleliu. Aviliai,
Zarasų rajonas Autoriaus nuotraukos
Vilniuje, Šv. Kotrynos bažnyčioje vykusio koncerto
metu Kultūros ministerijos Garbės ženklas Nešk savo šviesą ir tikėk įteiktas
Lietuvos dainų šventės dirigentui, LRT valstybinio choro įkūrėjui, chorinės muzikos
propaguotojui, pedagogui, kompozitoriui, profesoriui Lionginui Abariui. Aukščiausias
ministerijos apdovanojimas L. Abariui skirtas už Lietuvos kultūrai įžiebtas idėjas
ir iniciatyvas, inspiruojančias bendruomenę pozityviai veiklai, asmeninę poziciją
ir atsakomybę, kuriant kultūrinę ir dvasinę aplinką. Šįmet profesorius švenčia
kūrybinės veiklos 65-metį ir 85-ąjį gimtadienį. Maestro L. Abarius 1995 metais
už nuopelnus Lietuvos valstybei, kultūrai, mokslui ir menui apdovanotas Didžiojo
Lietuvos kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio medaliu, 2010 metais aukso medaliu
Už nuopelnus Vilniaus kultūrai, 2013 metais už nuopelnus tautinei kultūrai apdovanotas
Aukso paukšte ir paskelbtas vienu iš konkurso Nacionalinė vertybė nugalėtojų.
© 2014 XXI amžius |