Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Popiežiškoji taikingos, dvasingos ir vaisingos Europos vizija

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus su Europos Tarybos generaliniu sekretoriumi Thorbjornu Jaglandu

Šventasis Tėvas kalba Europos Tarybos posėdyje

Kontinentinės organizacijos tikslai

Popiežius Pranciškus trumpiausio Bažnyčios istorijoje užsienio vizito, trukusio vos keturias valandas, metu aplankė Prancūzijos Rytuose esančiame Strasbūro mieste įsikūrusias dvi svarbiausias Europos institucijas: Europos Sąjungai priklausantį Europos Parlamentą ir savarankišką Europos Tarybą. Praėjusiame „XXI amžiaus“ numeryje apžvelgta šios, lapkričio 25 dieną įvykusios kelionės metu Europos Parlamente Šventojo Tėvo sakyta kalba, kurioje buvo susitelkta į europiečio, kaip asmens, apdovanoto transcedentiniu orumu, supratimą, jo dabartines gyvenimo sąlygas ir atsakomybę. Šiame rašinyje aptariamoje Popiežiaus konceptualioje kalboje, sakytoje Europos Tarybos parlamentinėje asamblėjoje, didesnis dėmesys skirtas tarptautiniams ir visuomeniniams santykiams, ypač pabrėžiant taikos užtikrinimo, europinės civilizacijos (krikščioniškų) šaknų išsaugojimo bei gamtosaugos ir gyvybės klausimų svarbą. Abiejuose pranešimuose išryškintų akcentų skirtingumas bei papildomumas yra visiškai suprantamas dėl minėtų europinių institucijų įvairovės. Juk Europos Parlamentas yra renkamoji bei įstatymus leidžianti 28 valstybių federaciją primenančios Europos Sąjungos, turinčios 500 piliečių, institucija. Europos Taryba išlaiko žymiai platesnės žemyno tarptautinės organizacijos bruožus, su jai priklausančių šalių interesų įvairove, kartais netgi konflikto sąlygomis.

Juk lygiai prieš 65 metus (1949-ųjų birželį) Londone įkurtai Europos Tarybai dabar priklauso 47 valstybės (įskaitant visas Europos Sąjungos šalis), kuriose iš viso yra 820 milijonų gyventojų. Štai Europos Tarybos sudėtyje yra Turkija, kurios pasienyje vyksta kovos su teroristine „Islamo valstybe, tarpusavyje konfliktuojančios Rusija ir Ukraina, Azerbaidžanas ir Armėnija, todėl taikos išsaugojimo bei atstatymo aktualumas šioje milžiniškoje teritorijoje nuo Uralo kalnų iki Sacharos dykumų (Europos Tarybai priklauso ir Marokas) iš tikrųjų ryškus. Europos Tarybos uždavinys yra skatinti kontinento šalių politinį ir kultūrinį bendradarbiavimą pagal jų pasirašytos Europos žmogaus teisių konvencijos nuostatas ir bendruosius demokratijos teisinius standartus. Kaip tik dėl jų nesilaikymo narystė Europos Taryboje buvo suspenduota Baltarusijai po to, kai ji, surengusi konstitucinį referendumą, sugrąžino mirties bausmės taikymą į savo įstatymus. Tarptautinėje plotmėje labiausiai žinoma Europos Tarybos struktūra yra Strasbūre veikiantis Europos žmogaus teisių teismas ir Žmogaus teisių vyriausio įgaliotinio taryba, kuriai dabar vadovauja Latvijos politikas Nilsas Muižniekas. Europos Tarybai vadovauja šiemet jau antrajai kadencijai generaliniu sekretoriumi išrinktas žymus Norvegijos politikas Thorbjornas Jaglandas, kuris, beje, yra Nobelio taikos premijos komiteto pirmininkas.

Iškilusios naujos sienos

Sveikindamas popiežių Pranciškų, atvykusį į iškilmingą Europos Tarybos parlamentinės asamblėjos posėdį, ir pavadindamas šią instituciją tikraisiais demokratijos namais, T. Jaglandas priminė, kad ir Šventasis Sostas joje turi valstybės stebėtojo statusą. Nors kai kuriems sekuliaristams tokia situacija labai nepatinka (tai patvirtino ir protestavusių prieš Šventojo Tėvo vizitą į Strasbūrą žinomų ukrainiečių feminisčių iš „Femen“ sąjūdžio apsinuoginimo aktai Romos Šv. Petro aikštėje bei šokinėjimas ant didingos Strasbūro katedros altoriaus), ET generalinis sekretorius sakė, kad dabar suvereni kiekvienos nacionalinės valstybės galia turi būti subordinuota prigimtinių žmogaus teisių ir bendrojo gėrio primatui; tai yra akcentavęs ir prieš 26 metus Europos Taryboje apsilankęs Šv. Jonas Paulius II. Anot T. Jaglando, šį mokymą dabar patikimai tęsia popiežius Pranciškus, kurio išmintingos pastoracinės ir socialinės nuostatos yra paskatinimas milijonams europiečių. Šiandien, praėjus 25 metams po to, kai buvo išgriauta Europą politiškai bei ideologiškai dalinusi Berlyno siena, „jūs, popiežiau Pranciškau, tapote nauju įkvėpimo šaltiniu visiems tiems, kurie nori nugriauti sienas tarp galingųjų ir bejėgių, tarp vargšų ir turtingųjų, tarp savųjų ir kitų“, – aiškino ET vadovas. Jis nurodė naują karinio konflikto sieną, dabar iškilusią Ukrainoje, kuri pažeidžia šalies integralumą, vėl dalina asmenis ir šeimas, ir tai nėra nei priimtina, nei pakenčiama. Dabar vėl reikia griauti šias naujas sienas ir gaivinti „bendrų Europos namų“, kurie statomi ant teisingumo pamato, idėją, vystant politinį ir socialinį visų tautų ir valstybių dialogą.

Atsiliepdamas į šias pastabas, Šventasis Tėvas savo daugiau nei pusvalandį skaitytame pranešime irgi pirmiausia susitelkė į Europos Tarybos taikdariškos misijos reikšmingumą, pabrėždamas, jog „taikos karališkas kelias (...) yra matyti kitus ne kaip varžovus ir priešus, kuriuos reikia įveikti, bet kaip brolius ir seseris, kuriuos reikia apkabinti abipusės tarnystės dvasioje“. Jis dar pabrėžė, kad taikos procesas niekada negali būti laikomas užbaigtu ir kad reikalingas nuolatinis budrumas, prioritetą teikiant atitinkamų tarptautinių institucijų (tokių, kaip Europos Taryba) organizuotam veikimui. Pranešime buvo primintas Pasaulinės taikos dienos steigėjo, neseniai beatifikuoto popiežiaus Pauliaus VI mokymas, „jog neužtenka tik nutraukti karus, suspenduoti konfliktus (...)  Nėra pakankama primesta taika, utilitarinė ir provizorinė taika. Tikra pažanga gali būti daroma tik einant į tokią taiką, kuri būtų mylima, laisva ir broliška bei pagrįsta širdžių susitaikymu“. Tokios stabilios taikos kūrimo procesas turi vykti ne karštligiško blaškymosi sąlygomis, bet ramaus nuoseklumo aplinkoje, vedant derybas su reikiamu tikrumu, atkaklumu, netgi su pasiaukojimu. Šias pastangas turi lydėti atitinkamas švietimas, konfliktų ideologijos draudimas, atmetant baimę bei marginalizavimą kitų, kurie gyvena ir mąsto kitaip nei mes patys. Žinoma, iškylantis konfliktų ar agresijos pavojus negali būti ignoruojamas stiprinant gynybą, bet jeigu viskas kaimynų santykiuose sutelkiama į tarpusavio susipriešinimą, tada dirbtinai siaurinami veikimo horizontai ir matoma tik realybės dalis su bevaisių ginčų bei nesutarimų provokavimu. Su apgailestavimu pripažindamas, kad ir XXI amžiuje yra pernelyg daug taikos pažeidimo tragedijų, popiežius Pranciškus, tiesiogiai neminėdamas Rusijos ir Ukrainos ar kito regiono, sakė, kad Europos erdvėje tokios įtampos toliau egzistuoja lengvai pasiduodant iš praeities ateinančioms (imperinėms?) pagundoms.

Primintos civilizacijos šaknys

Šventojo Tėvo įsitikinimu, Europos Tarybos bei kitų tarptautinių institucijų pastangos siekti taikaus politinių konfliktų ir krizių sprendimo yra reikšmingos bei vertos visuotinio padrąsinimo. Jis priminė, kad dabar iškilo ir kitos pavojingos susipriešinimo formos, įskaitant religiniu ar ideologiniu fundamentalizmu grindžiamą terorizmą. Aktuali ir valstybinio terorizmo problema, kurią popiežius Pranciškus išsamiau paaiškino jau skrisdamas lėktuvu iš Strasbūro į Romą surengtoje tradicinėje tokių kelionių atvejais spaudos konferencijoje. Atsakydamas į vieno žurnalisto klausimą, jis sakė, jog dabar „kiekviena valstybė jaučiasi turinti teisę naikinti teroristus, bet kartu su jais žūsta ir daug nekaltų civilių gyventojų. Todėl ši aukšto (valstybinio) lygio anarchija (per vadinamąsias antiteroristines ir jokių skrupulų neturinčias kitas karines operacijas) yra ne mažiau pavojinga. Mes turime kovoti su terorizmu (...), kad neteisinga agresija būtų sustabdyta, tačiau tai turi būti padaryta su tarptautinio konsensuso pagalba“, – tvirtino Šventasis Tėvas. Jis priminė, kad nepraranda aktualumo Vatikano II Susirinkimo mokymas (Pastoracinė konstitucija „Gaudium et Spes“, 81), kad ginklavimosi varžybos yra baisiausia žmonijos rykštė ir nepakenčiama našta, gulanti ant neturtingųjų pečių, nes ginklų gamybai ir kaupimui eikvojamos milžiniškos sumos, o skurdo likvidavimui nepakanka lėšų. Vadinamasis atgrasinimo metodas su įsitikinimu, kad ginkluotės gausa yra, neva, veiksmingiausia priemonė išlaikyti tarptautinę taiką, nėra nei patikimas, nei saugus, nes tik skatina įtampą ir naujų konflikto židinių provokavimą. Dievo Apvaizda reikalauja, kad mes pagaliau išsivaduotume iš senosios karo ideologijos vergijos, kadangi taika privalo gimti iš tautų tarpusavio pasitikėjimo, o ne iš ginklų žvanginimo. Nieko nepadės ir tarptautinės politinės pastangos kurti taiką, kol tarp žmonių ir tautų vyrauja neapykanta, panieka ir nepasitikėjimas, įvairios priešiškumą skatinančios ideologijos. „Neapgaudinėkime savęs klaidingomis viltimis: jei nebus atsisakyta priešiškumo ir neapykantos (...), žmonija, jau dabar esanti didžiame pavojuje, nepaisant įstabių mokslo laimėjimų, gali prieiti tokį tamsų momentą, kad nebeliks kitos taikos, kaip tik siaubinga mirties taika“, – šie prieš penkis dešimtmečius išsakyti Vatikano II Susirinkimo tėvų perspėjimai tikrai nepraranda savo aktualumo ir šiandien, ypač žvelgiant į naujos įtampos situaciją Rytų Europos regione.

Taika, kaip Dievo dovana ir laisvų bei išmintingų žmogaus veiksmų vaisius tiesoje ir meilėje siekiant bendrojo gėrio, turi būti įgyvendinama, skatinant žmogaus teises per teisingąjį suvokimą ir apmąstymą, aiškino popiežius Pranciškus. Jis nurodė, kad dabar taiką pažeidžia ne tik išsiplėtojusi ir nekontroliuojama prekyba ginklais, bet ir prekyba žmonėmis. Tai yra nauja vergystės forma, paneigianti žmogiškojo asmens orumą, ypač kada kalbama apie seksualinį išnaudojimą, nepakeliamas „juodosios rinkos“ darbo sąlygas. „Europos taryba per savo komitetus ir ekspertų grupes turi suvaidinti išskirtinai svarbų vaidmenį kovoje su šiomis nežmoniškumo formomis“, – pabrėžė Šventasis Tėvas. Šiam atsakingam veiksmui turi padėti Europos civilizacijos, kaip medžio su giliomis kamieną maitinančiomis šaknimis, įvaizdis. Istorijoje, nepaisant viso jos sudėtingumo ir prieštaringumo, iš šio kamieno išaugusios pažinimo, mokslo atradimų ir technologijos, kultūros ir meno pasiekimų šakos nepertraukiamai stiebėsi į viršų, nes per kamieną buvo maitinamos krikščioniško tikėjimo syvais. Tačiau jei šio kamieno šaknys yra atkertamos radikalaus sekuliarizmo ir nužmoginančio ateizmo ideologijų, minėtų pasiekimų šakos, kad ir kokios vešlios būtų, galiausiai nudžiūsta ir krinta žemėn. Anot popiežiaus Pranciškaus, šis mūsų civilizaciją dabar ardantis reiškinys yra nelengvai suvokiamas siauro scientistinio mentaliteto bei tikėjimą ir istorinį paveldą atmetančių materialistinių ideologijų. „Bet, kad pažanga žengtų į ateitį, mums reikia praeities turtų, mums reikia gilių šaknų, – aiškino Šventasis Tėvas. – Mums taip pat reikia drąsos nebėgti teisingo nuo dabarties ir jos iššūkių supratimo. Mums reikia istorinės atminties, drąsos, sveikos ir žmogiškos utopinės vizijos“. Civilizacijos šaknis maitina tiesa, kuri pasiekiama ir gyvybiškai svarbi tikrai laisvos, žmoniškos ir broliškos visuomenės kūrimui. Tiesa apeliuoja į sąžinę, kuri negali būti varžoma sąlygiškumo, gebėdama pripažinti žmogiškąjį orumą bei būdama atvira absoliutui, tai yra Dievui. Tik iš taip suvoktos transcedentinės prigimties gimsta bendrojo gėrio siekis, kuris yra esminis atsakingos laisvės raiškai. Jeigu atsisakoma tiesos arba aiškinama, kas būdinga šiuolaikiniam reliatyvizmui, kad ji, neva, nėra pasiekiama, tada pirmenybė teikiama pragaištingai individualistinei žmogaus teisių koncepcijai, kuri veda į savanaudiškumo ir abejingumo globalizaciją.

Visapusiško dialogo svarba

Kitų kančioms abejingas individualizmas skatina turėjimo, prabangos ir naudos kultą, kuris dabar juntamas mus supančioje nereikalingųjų, silpnųjų „išmetimo kultūroje“. Taip kalbėdamas popiežius Pranciškus perspėjo, kad tokioje dvasiškai nuskurdintoje europiečių visuomenėje yra sunku kurti ir palaikyti autentiškus žmonių santykius, kuriuose vyrautų tiesa, abipusė pagarba. Tada neišvengiamai įsivyrauja pasyvumas, dvasinis nuovargis, pesimizmas, paviršutiniškas blaškymasis kontroversiškose (genderizmo, homoseksualizmo, feminizmo) ideologijose. Šventasis Tėvas aiškino, kad šiandien europiečiams galima užduoti priekaištingus klausimus: „Kur jūsų gyvybingumo jėga? Kur yra tas idealizmas, kuris įkvėpė ir sukilnino jūsų istoriją? Kur yra jūsų veržlumo ir ieškojimo dvasia? Kur yra jūsų troškimas tiesos, tas troškimas, kuriuo praeityje karštai dalijotės su pasauliu?“ Nuo atsakymų į šiuos klausimus priklausys kontinento ateitis ir todėl Europa turi apmąstyti, ar jos didingas žmogiškasis meno, technologijos, socialinis, politinis, ekonominis paveldas tėra tik muziejinė seniena, kaip ir pati „pensininkų daugumos“ europiečių visuomenė, ar vis dar gali atsinaujinti., gaivinti šeimos gyvenimą, suteikti naują įkvėpimą kultūrai praturtindama visą žmoniją. Atsakymų į šiuos klausimus pateikimu turi rūpintis ir svarbiausios vieningos Europos institucijos, įskaitant Europos Tarybai priklausantį Žmogaus teisių teismą, kurį popiežius Pranciškus pavadino „Europos sąžine“. Ši teisminė struktūra savo brandą turi demonstruoti ne paprastoje besibylinėjančių pusių sutartyje, bet pastangomis, kurios būtų grindžiamos minėtomis europinės civilizacijos šaknimis, kuriomis rėmėsi ir šiuolaikinės Europos kūrėjai. Pristatydamas savąją žemyno ateities viziją, popiežius Pranciškus nurodė esminius jos bruožus: multipoliariškumą ir transversalumą, pabrėždamas kultūrinių bei politinių sanklodų įvairovę bei būtinumą visą visuomenę įtraukti į dialogą pozityvių sprendimų paieškai, ypač bendraujant skirtingoms kartoms.

Iš tikrųjų, dabartiniame globalizacijos procese įsivyravusi politinių sanklodų įvairovė skatina ieškoti konstruktyvios darnos, kuri būtų laisva nuo pretenzijų į kokį nors monopolizavimą ar pažiūrų primetimą, nors tai ir atrodytų labiau pragmatiška tvarkos įvedimui, bet keltų pavojų tautų ir tradicijų savitumui. Todėl ir šiandienos Europoje reikia ieškoti darnios vienybės, kartu išsaugant kiekvienos jos dalies savitumus ir visą santykių ir intencijų įvairovę (multipoliariškumą), užtikrinant garantijas dvasiniam ir nacionaliniam paveldui. Transversalinis bendravimas politiniame ir kiekviename kitame visuomeninio gyvenimo sektoriuje, padėtų išvengti uždariems debatams būdingo neproduktyvumo, nes, tik peržengus struktūrines ribas, įmanoma broliškai apsikeisti patyrimu bei nuostatomis. „Jeigu Europa gali kalbėtis tik ribotose (išrinktųjų) grupėse, ji tarsi sustoja pusiaukelėje, – aiškino Šventasis Tėvas. – O juk jai reikia jaunatviškos dvasios, kuri gali iškilti tik pozityviai atsiliepdama į transversalumo iššūkį“. Jis kvietė Europos Tarybą daugiau investuoti į religinį tarpkultūrinio dialogo dėmenį, stiprinant supratimo ir pagarbos dvasią, žinant, jog būtent krikščioniškas tikėjimas šimtmečiais daugiausiai prisidėjo europietiško tapatumo formacijai ir dabar gali būti naudingas žemyne vykstančiai socialinei pažangai. „Krikščioniškoje vizijoje tikėjimas ir protas, religija ir visuomenė yra pašaukti vienas kitą apšviesti ir paremti, o jeigu būtina, vienas kitą apvalyti nuo ideologinių iškrypimų“, – tvirtino popiežius Pranciškus. Europiečiai negali nepasinaudoti tų sektorių sąveika tiek konfrontuojant, tiek su Dievui priešišku fundamentalizmu, tiek ir atitaisant reduktyvų racionalumą, kuris nerodo pagarbos žmogiškajai prigimčiai.

Prie tokio abipusio praturtinimo gali daug prisidėti Katalikų Bažnyčia, ypač Europos vyskupų konferencijų tarybai bendradarbiaujant su Europos Taryba. Šioje veiklos srityje, anot Šventojo Tėvo, yra svarbus žmogiškosios gyvybės nuo prasidėjimo iki natūralios mirties gyvenimas, rūpestingai analizuojant tiesą apie žmogiškąją būtį, kad ji neapsiribotų specifiniais medicinos, biologijos mokslų ir juridiniais aspektais, bet gilintųsi į dvasingumo bei transcendencijos plotmę. Šis bendradarbiavimas reikalingas, siekiant užtikrinti žmogiškąjį migrantų orumą, rūpinantis jaunų žmonių švietimo ir gyvenimo problemomis, nes praradus jaunąsias kartas sunku kalbėti apie Europos ateitį. Žemyno miestuose gausi varguomenė prašo ne tik maisto savajam išlikimui (tai yra pirminė jos teisė), bet ir jos egzistencijos, kurią paniekino skurdas, kurią gali atstatyti tik aprūpinimas savo šeimos išlaikymą garantuojančiomis pajamomis, vertinimo. Popiežius Pranciškus dar kartą priminė būtinumą rūpintis gamtos aplinka, „tuo didžiuoju Dievo suteiktu resursu, kuris neturi būti žalojamas be saiko, išnaudojamas ir naikinamas, bet prižiūrimas ir globojamas, kad neštų džiaugsmą gyvenantiems šiame pasaulyje“. Baigdamas daugiau nei pusvalandį trukusį pranešimą, kuris ne kartą buvo pertrauktas pritariančių plojimų, Šventasis Tėvas reiškė viltį, kad Europa, iš naujo atradusi savo istorinį paveldą bei giliąsias krikščioniškosios civilizacijos šaknis, vėl gebės pasižymėti ta jaunatviškumo dvasia, kuri šį kontinentą padarė vaisingą ir didingą.

© 2014 „XXI amžius“