Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Pasiruošimas – tikrasis laukimas

Kun. Vytenis Vaškelis

Dievas Tėvas siuntė savo Sūnų, kad žemėje Atpirkimo darbą įvykdytų, o Jėzus siuntė savo pasiuntinį Joną Krikštytoją, kad žmonių širdyse Jo viltingo laukimo magistrales nutiestų (plg. Mk 1, 3). Jėzaus kelio tiesėjas – pirmtakas šv. Jonas – užgrūdintas maldingo bei drausmingo gyvenimo būdo praktikų, su Elijo dvasia ir galybe (žr. Lk 1, 17) ateina į Judėjos tyrlaukius ir iškart susirinkusiems skelbia tai, kas svarbiausia: „Atsiverskite, nes prisiartino Dangaus Karalystė“ (Mt 3, 2). Jis nesako: „Žmonės, atnaujinkite savo vidines nuostatas ir pažiūras, ir jūs savaime tapsite tobulesni!“ To niekada neužteks, nes Dangus visada yra vertas daugiau, nei mes jį pajėgiame įsivaizduoti ir tinkamai įvertinti. Dangaus Karalystė – Kristaus Širdis, nes joje slypi teisumo, ramybės bei džiaugsmo pilnatvė Šventojoje Dvasioje (plg. Rom 14, 17).

Atviromis dvasios akimis žvelkime į Joną Krikštytoją ir suprasime, kodėl jis trokšdamas mažėti, Kristuje vis augo (plg. Jn 3, 30). Jis suprato, kad nepriekaištingai atlikdamas savo tarnystę, tiesindamas kelius ateinančiam Dievo Sūnui, atlieka savąją misiją ir vis labiau darosi panašus į Jį. Jam Kristus – viskas. Ši suvokimo malonė – augti Jame – turi mokytis mažėti savyje, dovanojama visiems, kurie, sekdami Kristų, ryžtasi kaip Jonas Krikštytojas įveikti ar ištverti visus pasitaikančius gyvenime išbandymus. Rašytojas Blyus pastebi: „Vis dėlto, kai karys tarnauja Tikrajam Karaliui, tai yra mus viršijančiam reikalui, jam gerai sekasi, o jo kūnas tampa stropiu tarnu, pakelia šaltį, karštį, skausmą, žaizdas, išgąstį, alkį, miego trūkumą ir visus sunkumus ir daro tai, kas būtina“.

Šv. Jonas Krikštytojas pranašavo, kad Jėzus krikštys žmones Šventąja Dvasia ir ugnimi (žr. Mt 3, 11). Nepakanka, kad mes, būdami maži, buvome pakrikštyti bažnyčioje, o vėliau priėmėme kitus sakramentus... Mums reikia nuolat išsiliejančios Šventosios Dvasios, kuri ne tik naikintų mūsų nuodėmes, bet ir atvertų mūsų protą bei širdį naujam Dievo žodžio priėmimui: „Dabar išganymas arčiau negu tuomet, kai įtikėjome“ (Rom 13, 11).

Daugelis dėl mąstymo inertiškumo stokoja malonės ir nepajėgia savo minčių ir širdies pakelti aukščiau regimosios tikrovės. Bet kartais gyvenimo smūgiai – netikėtos ligos ir įvairiausi išbandymai – žmones skatina pradėti mąstyti ir elgtis kitaip. Popiežius Benediktas XVI rašė: „Gyvenimo išbandymuose ir kiekviename gundyme pergalės paslaptis išnyra įsiklausant į Žodį bei ryžtingai atmetant melą ir blogį. Todėl neatidėliotina vėl klausytis Evangelijos, tiesos žodžio, kad kiekvienas krikščionis stipriau suvoktų jam dovanotą tiesą, kad ja gyventų ir ją liudytų“.

Gruodžio 8-oji – Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos šventės diena. Nors Ji, pasak katekizmo, „nuo pirmos prasidėjimo akimirkos ypatinga visagalio Dievo malone ir privilegija dėl žmonijos Atpirkėjo Jėzaus Kristaus nuopelnų buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės“, bet Jos dorybės augo dėl to, kad Ji visa, ką girdėjo iš Dievo Sūnaus, laikė savo viduje. Jos nuolatinė ištikimybė visiems Dievo planams tampa iššūkiu mums, nes gyvename morališkai surambėjusioje visuomenėje.

Todėl ir ateina Kalėdų šventė, kad jai jau dabar ruoštumės: stengtumės vidiniu atsinaujinimu kilti į Dievo Motinos ir šv. Jono Krikštytojo tikėjimo darbų aukštumas, kad būtume palaiminti Jėzaus, kurį stengiamės kasdien ne tik liežuviu mylėti (plg. 1 Jn 3, 18), bet mokomės apsivilkti Viešpačiu (plg. Rom 13, 14), kad vaikščiotume pasišviesdami Jo žibintu.

Kartą šv. Antaną dykumoje apniko galybė nuodėmingų minčių. Jis tarė Dievui: „Viešpatie, noriu būti išgelbėtas, bet šios mintys manęs neapleidžia; ką man, varguoliui, daryti? Kaip išsigelbėti?“ Po valandėlės pakilęs eiti Antanas pamatė į save panašų vyrą – jis sėsdavo prie darbo, pakildavo melstis, po to vėl sėsdavo vyti virvės ir vėl kildavo melstis. Tai buvo angelas, Viešpaties siųstas taisyti jo klaidas bei padrąsinti. Jis išgirdo angelą sakant štai ką: „Taip elkis ir būsi išgelbėtas“. Šie žodžiai Antaną pripildė džiaugsmo ir drąsos. Jis taip elgėsi ir buvo išgelbėtas.

Kai kartais dėl lengvapėdiškumo į savo vidų įsileidžiame pagundas ir dėl to kyla konfliktų su sąžine, ar neskatina mus šv. Antano, Jono Krikštytojo ir kitų Kristų mylinčiųjų pavyzdys kuo greičiau nusimesti mus pančiojantį jungą? Žinau, kaip, pavyzdžiui, budrumą nuodėmės akivaizdoje tinkamai išlaikė tikintysis, garbindamas Dievą. Interneto Youtube.com portale susirado Jėzų šlovinančių videoklipų ir, žiūrėdamas į monitoriaus ekraną, džiugiai įsitraukė į giesmę. Netrukus blogos mintys, nieko nepešusios, nuo jo pasišalino.

Gruodžio 25 dieną teprabyla į mus Jėzus: „Ne jūsų tikėjimo darbai yra man brangiausia dovana, bet pats jumyse tikėjimo, vilties ir meilės malonių augimas yra tai, kas labiausiai pradžiugina mano širdį ir jus dar labiau padaro panašius į mane“.

© 2014 „XXI amžius“