Lietuvos
kultūros
galerija

Atmintis

Dar vienas kalbininko paveikslėlis

Kazimiero Būgos 90-osioms mirties metinėms

Negaliu klausytis šnekų tų, kurie nuolat giriasi esą patriotai, kad visą gyvenimą pašventę tėvynei, o iš tiesų tik nori pasirodyti ir iš to išpešti kuo daugiau naudos. Ir tokie, viešai reklamuodami save, laimi, yra pastebėti ir net garbinami ar pagerbti.

Iš tiesų, ne tik šiais laikais valdžioms kultūra, tikra, bet ne šoumeninė, kaip dabar ji įvardijama, nerūpėjo. Dar labiau nerūpėjo jos darbininkai. Šįsyk prisiminiau didžiausią ir doriausią visų laikų mūsų kalbininką Kazimierą Būgą (1879 11 06–1924 12 02). Juk ir tada valdžios, partijos besiriedamos nesuteikė dirbančiam prie Žodyno mokslininkui ne tik sąlygų, bet ir prašomos pagalbos, o kalbėjo mylį Tėvynę. Tik Jis, K. Būga, nepadėjo plunksnos, šaldamas nekūrentose patalpose, ir kai sunkiai susirgo ir netrukus iš Karaliaučiaus, kur buvo išvykęs gydytis, grįžo karste, niekas ir nepagalvojo kaltinti savęs dėl didžiosios netekties. Tai ko verti tokie patriotai?

Kazimieras Būga, kaip ir Povilas Višinskis, Žemaitė, Vaižgantas, – viena iš mano sektinų ir mylimų asmenybių. Pamenu, prašiau savo kurso draugo, žymaus dialektologo Kazio Morkūno, daugiau medžiagos apie K. Būgą, nes norėjau rašyti novelę, o gal ir ką daugiau... K. Morkūnas irgi tyliai triūsė nesiafišuodamas ir valdžių deramai neįvertintas, bet paliko tokius kalbotyros darbus, kurie neleis niekam ištrinti mūsų tarmių kalbos turtų nei už pinigus, nei kardu. Tokie tie du bendravardžiai.

Šįkart noriu parodyti dar vieną Kazimiero Būgos paveikslą, ir jau nėra žmonių, kurie būtų tokį matę.

Taigi. 1973 metų liepos 21-ąją atidarėme Lietuvių literatūros muziejaus Pažiegėje filialą – Kazimiero Būgos memorialinį muziejų – ir jo naują ekspoziciją (autorė – Joana Daunienė). Žmonių susirinko iš toliau ir arčiau, ir Zarasų rajono valdžia pagerbė. Tame būryje buvo ir kaimynė, 87-uosius metus einanti Ona Vladarskienė, buvusi Lingiotė. Prieš 32 metus ji „liko našlė su devyniais vaikais ant vieno hektaro... Vyrą nušovė einant frontui: ... išėjo karvės perkeltie...“ Ji turtinga, nes turi 27 anūkus ir 17 proanūkių. Ramiai išklausiusi iškilmes, ji vaikščiojo kieme; mažučiukė, smulkutė su ilgu undaroku ir lazdele rankoje.

Ir aš niekad nemėgau tos antrosios iškilmių dalies prie stalų, prie vaišių, nors jos ir iš širdies suruoštos. Ir kiekvieną kartą ieškau, ką galėčiau užfiksuoti ir kaip dovaną ateinančioms kartoms palikti. Juk pralėks laikas, nuo žemės paviršiaus nubraukdamas namus, sodus, kaimus ir miestelius... ir kultūrinę atmintį. Netgi mažų kūdrų, linmarkų jau nėra, o jau žmones, to meto liudininkus, vieną po kito Viešpats pasikviečia. Tai ir paprašiau mielą senutėlę prisėsti ant suolelio ir papasakoti apie K. Būgą – juk pažinojo. Dirstelėjo į mane iš po skepetos didelės gražios akys ir įsitikinus, kad sava, piešė to laiko atmosferą, įvykius ir atskirus žmonių paveikslus.

„Kai mokydavos, anas, būdava, atvažiuodava, žaidimų išmokydava. Neonoristas buva. Aš jauna buvau, gal kakių šešiolikos metų. Tai šakam kakių šakį, tai pasakoja tenai.

Ateina kartą ir saka: „Atvažiava prancūzas, padainuokit“. Atsivežė patefonų. Prašo padainuot: „Nu, sasalės, padainuokit“. Aš – altu, a Lingiotė, katros motina triūbon dainava, vedė. Suvedė dainininkes. Motinos dainininkės, ir mūsų moma dainava. Amilia Lingienė (Jonienė), a Lingiotės Amilios moma Eugenija. Dainavau triūbon. Ir aš padainavau. Iš pakalenijos dainuodavom.

Kai atvažiuoja anas, būdava visada par mum šokiai. Buvo keturios merginos, šeši berniokai. Brolis mano, kaimynas, mokytojas Ramonas Bukevičius. Mokytojas chorą vedė. Jų buvo visi dainininkai: Jadvyga, Alena, Sergijus. Kaimas didelis – 24 valakų. Linksma buvo. Katran kieman ir nebuva jaunimo, kviesdavos padainuot, pašokt. Repetuodavom tris kartus į nedėlią. Ir seneliai vis, – „int mum ažeikit...“ Skripkoms, kai ims grot... Kožnas vakarienę paruošia, pavaišina.

Šokdavo visokius šokius. Suvažiuodava pas Būgas kunigai: Stakelė – altarista, Špokevičius, Razumas ir Matulis, a klebonas – Rauduvė. Apie pinkias valandas atvažiuoja kunigai. Kunigai, žinai, negali viską šoktie. Tai Špokevičius, Razumas eidavo „Kiškelio“...

Būga mum skaitydavo knygeles. Gyvenau Bilaišiuose. Linksma būdavo. Sueinam, susėdam, padainuojam. Dirbam, dirbam ir anas ateina, kartu padainuojam. Labai būdava žmagus. Ot buva bistras. Duoda su šakutėm paskambint, tuoj atspėja kas skambina, ir pagauna. Visakių ratelių išmakė, išmislia [sugalvoja].

Aš kas kelintą naktį ėjau naktigonės, arklius saugot; buvau vyriausia. Dvylikos metelių viską dirbau; mama ilgai sirgo, reikia pečių kūrint, – nebuvo kadu pailsėt. Dabar akių pristigau.

Petrograde buvau, kai Nikalojų vertė. Dvi savaites ant septynių žmonių po svarą duonos duodavo kaip gaidžio skiauteris.

Pas Būgas tai gurbas labai didelis buva. Degė. Visi gyvulėliai sudegė. Padegė griausmas. Po karo“.

* * *

Jau ima tamsėt. Moteris pavargo. Tai atsikėlė ir nuėjo, nuėjo tarsi į nežinią... O kas buvo jaunystėj, tai kaip ant delno.

Toks netikėtas susitikimas įvyko Pažiegėj prieš 41 metus, 1973-iaisiais.

Marija Macijauskienė

© 2014 „XXI amžius“