Svetainė
įkurta 2001 m. spalio 3 d.
PRIEŠPASKUTINIS
NUMERIS |
|
REKLAMA
LAIKRAŠTYJE | Reklamos
kaina - tik 1,00 Lt + PVM Pageidaujančius
prašome kreiptis į Redakciją |
|
Vienuolijos
turi permąstyti savo vietą Bažnyčios misijoje Apie
popiežiaus Pranciškaus laišką Pašvęstojo gyvenimo metų proga
Mindaugas Buika
| Popiežius
Pranciškus sveikinasi su vienuolėmis per rugpjūčio mėnesį vykusį vizitą
į Pietų Korėją | Reikšmingų sukakčių minėjimas Po
to, kai popiežius Benediktas XVI buvo paskelbęs Bažnyčioje įspūdingai ir sutelktai
minėtus Kunigų metus (20092010), visiškai galima buvo laukti, kad dabartinis
popiežius Pranciškus, ištikimai sekdamas savo pirmtako mokymo ir apaštalinio veikimo
pavyzdžiu bei panašiai kaip ir jis besirūpindamas dvasinio luomo stiprinimu, anksčiau
ar vėliau paskelbs Pašvęstojo gyvenimo (vienuolių) metus. Juk pašvęstojo gyvenimo
asmenų (vyrų ir moterų vienuolių) visoje Katalikų Bažnyčioje dabar yra 950 tūkstančių,
taigi dvigubai daugiau nei kunigų, ir jų reikšmė sielovadoje yra labai svarbi,
nors dėl gyvenimo specifikos gal ir nepakankamai viešai regima. Pagaliau pats
dabartinis Šventasis Tėvas (kuriam vakar, gruodžio 18 dieną sukako 78 metai, kuris
amžinuosius įžadus davė 1978-ųjų balandžio 22 dieną) yra vienuolis, priklauso
vienai iš didžiausių ir įtakingiausių pašvęstojo gyvenimo bendruomenių, 17 tūkstančių
narių turinčiai Jėzaus Draugijai, su kuria ir dabar, nepaisydamas didelio ganytojiškos
veiklos intensyvumo, kartu mini svarbiausias šv. Ignaco Lojolos sekėjų datas,
neužmiršta prasmingai pasveikinti ir kitų vyrų bei moterų vienuolijas su jų svarbiausiais
renginiais ar įkūrėjų jubiliejais. Todėl., kai popiežius Pranciškus 2013 m. lapkričio
29 d. po vieno susitikimo Vatikane su vienuolijų generalinių vyresniųjų sąjungos
nariais pranešė savo sprendimą paskelbti Pašvęstojo gyvenimo metus, gal kai kam
ir buvo kiek netikėta, tačiau suprantama ir priimtina. |
|
Didžioji Kalėdų prasmė tapti dovana pasauliui, sekant
Jėzaus gyvenimą Į XXI amžiaus klausimus atsako Kauno
arkivyskupijos augziliaras vyskupas Kęstutis KĖVALAS
| Vyskupas Kęstutis Kėvalas Modesto
Patašiaus (Lietuvos rytas) nuotrauka | Kalėdų
Kristaus Gimimo šventės laukti pradedame per Adventą, permąstydami savo gyvenimą.
Tačiau kasmet vis matome, kad labiausiai Kalėdų dvasią jaučia parduotuvės, o žmonės
rūpinasi ir mąsto, kiek kokių dovanų nupirkti, kam sukauptus litus išleisti, ypač
šiemet, kai jau paskutinės jų galiojimo dienos. Kaip vertintumėte tokį Adventą?
Koks jis iš tiesų turėtų būti? Kuo katalikas labiausiai turėtų rūpintis per Adventą? Pagrindinis
kataliko rūpestis per Adventą yra atsinaujinti dvasia susitaikinti su žmonėmis
ir Dievu, atnaujinti savo maldos gyvenimą, pabūti tyloje. Tikinčio žmogaus pasiruošimas
Kalėdoms labiau vyksta jo širdyje nei išorėje. Tai, kad šiandien labiau pabrėžiamas
išorinis Kalėdų blizgesys, yra prastas šio laiko ženklas. Nemažai visuomenėje
žmonių nėra linkę skirti laiko savo vidui, nes tai tarsi būtų laiko švaistymas.
Nėra blogai nupirkti dovaną kitam žmogui Kalėdų proga. Tai yra tilto tiesimas
į kitą, bendrystės stiprinimas. Tačiau yra liūdna, kai žmogus Kalėdoms ruošiasi
tik parduotuvėje, bet neužeina į Bažnyčią, pagaliau neužeina pabūti su savimi.
Todėl dabar taip atsitinka, kad pavyzdžiui, tėvai vaikams perka dovanas, tačiau
nepaaiškina jiems, kokia yra Kalėdų prasmė, kieno gimtadienį švenčiame ir ką reiškia,
kad Dievas gimė šioje žemėje kaip kūdikis. Nieko geriau nepasakysi kaip Jėzus
šia tema yra pasakęs: Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo,
o visa tai bus jums pridėta (Mt 6:33). |
|
Kalėdų šviesos preliudija
Kun. Vytenis Vaškelis Tuoj,
tuoj nakties orbitoje ryškiau nei saulė užtekės žvaigždė, angelų chorai prapliups
negirdėtais balsais, piemenys užmirš savo ganomas avis ir bėgs pas vienintelį
žmonijos Gelbėtoją, panorėjusį tapti bejėgiškumo įsikūnijimu. O trys išminčiai,
iš kelionės pavargę, bet džiugūs, neš mažajam Viešpačiui karališkas dovanas, paskui
nusilenks Jam iki pat žemės ir visam pasauliui bylos: Žmonija sulaukė Dievo apsireiškimo,
kokio niekada nebuvo ir daugiau nebus... Per geros valios žmones laisvai tešniokščia
nesustabdoma džiaugsmo srovė, kuri pasiekia tolimiausius širdžių užkaborius ir
teišdaigina naujo gyvenimo ūglius ypač dvasiškai drungnų žmonių išdžiūvusioje
sielų žemėje... Šio sekmadienio Evangelija provokuoja
pradėti švęsti Kalėdas, nes Nekaltai Pradėtajai Marijai sutikus tapti Dievo Sūnaus
motina, Šventoji Dvasia nedelsdama veikia iš dangaus išvilioja Švenčiausiosios
Trejybės antrąjį Asmenį, ir Jis paslaptingai panyra į kilniausios žmonijos dukros
įsčių tamsą. Beje, kitokia tamsa Jį pagaus, kai prasidės trumpalaikė tamsybių
siautėjimo pasiutpolkė... Bet dabar Jėzus, ateidamas pas Mariją, neprašo Tėvą,
kad atitolintų karčiausių išbandymų taurę, kuri bus neišvengiamai geriama Jam
kybant ant kryžiaus. Apsigyvenimas nekalčiausios Mergelės viduje žinojimas,
kad kūdikiui gimus Motina iš džiaugsmo pamirš gimdymo skausmus, nes ateina į pasaulį
nepaprastas žmogus. Taigi tam tikra prasme Kalėdos prasidėjo tada, kai Marijoje
užsimezgė Mesijo žmogiškos būtybės vaisius, ir Jo gimimas tik laiko klausimas,
nes niekas nepajėgus sugriauti dieviškų planų. |
|
Kronika Parodoje pagarbintas
Kūrėjas Roma Zajančkauskienė
|
Grupė parodos autorių | Pagarbinti
Kūrėją XIII religinio meno parodoje Gloria Deo sukvietė 44 dailininkai iš Lietuvos
ir viena dailininkė iš Italijos. Pristatoma pastaraisiais metais dailininkų sukurti
68 darbai. Du trečdalius sudaro vaizduojamoji dailė, vieną taikomoji. 10 dailininkų
parodoje jau muziejaus bičiuliai (V. Kašinskas, L. Ivaškevičius, A. Žiupsnytė,
D. Sabaliauskienė, M. Osuchovska, S. Lampickas, A. Teresius, T. Stambrauskas,
D. Valentaitė, B. Narbutas ). Didesnė menininkų dalis parodoje pristato savo religinę
kūrybą pirmąjį kartą. Ekspozicija išdėstyta trijose salėse.
Pirmajame aukšte VIII salėje eksponuojamas sakralusis menas: ikonos, keramika,
liaudies meno skulptūra. Antrajame aukšte parodų salėse pristatoma tapyba, grafika,
tekstilė, skulptūra. |
|
Svečiavosi įdomus pamokslininkas
|
Vyskupas Jonas Kauneckas, klebonas kan. Jonas Paulauskas,
diakonas Audrius Undraitis ir jaunimas bažnyčioje po Mišių. |
Šv. arkangelo Mykolo parapiją aplankė Panevėžio vyskupas
emeritas Jonas Kauneckas. Jis daug metų yra dirbęs vikaru Telšių vyskupijos parapijose,
žinomas, kaip labai įdomus pamokslininkas, daug aktyviai dirbęs, bendravęs su
ateitininkais. Sovietiniais laikais kartu su kunigais Alfonsu Svarinsku, Vincentu
Vėlavičiumi, Juozu Zdebskiu, arkivyskupu Sigitu Tamkevičiumi aktyviai dalyvavo
Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto veikloje. Būdamas Panevėžio vyskupu
ordinaru, jis dirbo ir Ateitininkų federacijos dvasios vadu, rūpinosi ateitininkų
organizacijų steigimu, jų veiklos kokybe, palaikymu. Gruodžio
7-osios sekmadienį jis pasakė pamokslus susirinkusiems į Mišias 9 val. Į 10 val.
šv. Mišias susirinkusiems besiruošiantiems Pirmajai šv. Komunijai vyskupai pasakė
specialiai vaikams pritaikytą pamokslą. Po šv. Mišių, vaikai su mokytojų pagalba
padėkojo vyskupui giesmelėmis, įteikdami gėlių, duonos kepalą. |
|
Istorija ir dabartis Kančios
ir tikėjimo simbolis prie kelio Gruodžio 17 dieną sukanka
70 metų, kai rusų NKVD su vietinių stribų pagalba buvo nužudyti, gyvi sudeginti
Radučių kaime septyni niekuo nekalti Lietuvos piliečiai.
Alfredas Girdziušas
|
Minėjimo dalyviai prie atminimo kryžiaus. Pirmoje eilėje,
centre, paminklo statybą įgyvendinęs sušaudyto Alfonso Černiausko
sūnus Edmundas Černiauskas. | Prie
kelio kryžius medinis kančios ir tikėjimo simbolis. Čia atsišakoja kelias
į rytus jis prabėga pro netoliese esančias mažas kapinaites ir pasibaigia prie
dviejų sodybų. Tai Radučių kaimas. Anksčiau kelias vedė toliau, prie miško,
kur buvo dar viena sodyba, bet jos jau seniai nėra. Nėra ir daugelio iš tų, kurie
ten gyveno. Tik vienintelis vieno nužudytojo sūnus Edmundas Černiauskas. Jis,
prie kryžiaus pakelėj stovėdamas, dūmojo, gal maldą skaitė, gal prašė atleidimo
ir palaimos tiems, kam kryžius pastatytas, gal meldė Dievą, kad jo tėtis, dėdės,
teta ir kiti, iškeliavę į nebūtį 1944 metų pabaigoje, pažvelgtų iš aukštybių ir
žinotų jų nepamiršo, jų kančios, patirtos tada, kaip aidu beldėsi šiandien į
daugelio širdis. Jie liko amžinai gyvi... |
|
Neturime mažinti tikėjimo galių savyje
Pokalbis su Seimo nariu Povilu URBŠIU
|
Seimo narys Povilas Urbšys | Norėčiau
paklausti, kaip išbūti krikščionimi Seime, nepamirštant žmogaus orumo principo?
Matome, kad yra politikų, kurie galbūt klysta, galbūt turi skirtingas pažiūras,
tačiau labai garbingai stengiasi. Bet matome ir aiškią grupę politikų, kurie tarsi
jaučiasi daug aukščiau už žmones arba tarnauja veikiau sau nei žmonėms. Yra ir
tokių, kurie pagarsėję savo blogais darbais. Kai kasdien tenka susitikti su jais
kaip su bendradarbiais, kaip išlaikyti orų bendravimą? Kaip išlaikyti pagarbų
santykį su žmonėmis, kurie dažnai Jus laiko priešu arba apskritai bando lipti
per kitų galvas? Ilgą laiką teko dirbti valstybės tarnyboje.
Mano manymu, Seimas taip pat yra valstybės tarnyba, tai valstybinė įstaiga.
Asmeniškai aš jaučiu psichologinį diskomfortą, kadangi ne vienos kadencijos Seimo
nariai mano kitaip. Tokie politikai negali savęs įsivaizduoti žmonių tarnais.
Tačiau nereikia manyti, jog visi Seimo nariai yra tiktai savanaudžiai. Juk iš
esmės žmogus nėra toks vienalytis, kad būtų vien tiktai blogas. Gal reikėtų priimti
tą tiesą: jeigu mes esame blogi, tai esame blogi tiek, kiek galėjome būti geresni.
Kiekvienas žmogus turi dalį savanaudiškumo ir dalį pasiaukojimo kitam. Kai laikydamasis
tokios nuostatos bendrauji su žmonėmis, neniekini jų, bet kartu nebijai pasakyti
tiesos, jie tave priima tokį, koks esi. Esu pastebėjęs, kad yra vertinami žmonės,
kurie turi savo nuomonę. Jos gali nepaisyti, bet jei mato, jog žmogus vis dėlto
išdrįsta turėti savo nuomonę net kai daugumos nuomonė yra kita, tai tampa tam
tikra vertybe, kuri galbūt skatina įsiklausyti į to žmogaus žodžius. |
| |