|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Keli muziejaus eksponatai... Keturi rusifikacijos dešimtmečiai (18641904) Gabija Mackevičiūtė, Lietuvos švietimo istorijos muziejaus vyr. muziejininkė
Homines historium ignare, sempre pueri est (Istorija gyvenimo mokytoja) visiems žinomas antikos išminčių posakis, deja, dažniausiai prasprūstantis pro beprotišku gyvenimo tempu lekiančios žmonijos ausis... Nors ir okupaciniai, ir diktatoriški režimai, griūvančios blogio imperijos palieka ryškius įspaudus žmonių sąmonėje, tautų materialioje kultūroje ir dvasioje, kažkodėl, nepasimokome iš ankstesnių visuomenių padarytų klaidų, neįsigiliname į skausmingo palikimo ženklus. Todėl istorikų ir muziejininkų misija tarsi iš gausybės rago besiliejančiame žinių ir informacijos sraute gaivinti istorinę atmintį visuomenėje, leisti muziejiniams eksponatams liudyti tiesą, sutelkti dėmesį į svarbiausius, istorinio laiko verčių išmatuotus dalykus, priminti, su kokiais iššūkiais žmonija jau susidūrė, kaip jie buvo įveikti... 2014 metais minime 100 metų nuo Pirmojo pasaulinio karo pradžios ir 75-erius nuo Antrojo... Ir vis tiek senutėje Europoje tebežvanga ginklai, tiek geografiškai, tiek istoriškai mums labai artimoje aplinkoje... Prisimindami ir 150 metų senumo įvykius (spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo Lietuvos teritorijoje įvedimą), pažvelkime, ką mums sako švietimo paveldo objektai, vadinamasis sunkusis muziejinis paveldas, kokias sąsajas su šiandiena atskleidžia... 1795 metais trečią kartą Austrijos, Prūsijos ir Rusijos monarchinės valstybės pasidalino Abiejų Tautų Respubliką Lenkijos ir Lietuvos Valstybę. Beveik visa Lietuvos didžioji kunigaikštystė atiteko imperinei Rusijai, Lietuva tapo Rusijos Šiaurės Vakarų kraštu. Naujų žemių gyventojų asimiliacijai imta taikyti rusifikacijos politiką. Sukurta vieninga valstybės kontroliuojama švietimo sistema, kuria siekta išugdyti valstybės politikai paklusnią jaunąją kartą. Po XIX amžiuje Lietuvos ir Lenkijos gyventojų sukilimų prieš Rusijos valdžią, rusifikacija tik stiprėjo: 1832 metais uždarytas Vilniaus universitetas, 1864 metais uždrausta leisti bei naudoti spaudą ir literatūrą lotyniškais rašmenimis, iš mokymo programų pašalinta lietuvių kalba (ji dėstyta tik Marijampolės berniukų gimnazijoje ir Veiverių mokytojų seminarijoje), lietuviams mokytojams neleista dirbti savame krašte. Sukurta speciali nutautinimo metodika, rusų kalbos raidynas kirilica, pritaikytas masiniam vartojimui bei lotyniškos abėcėlės pakeitimui. Tekstai lietuvių kalbai pritaikytu rusišku raidynu (graždanka) leisti Rusijos valdžios. Per 40 spaudos lotyniškomis raidėmis draudimo metų išspausdinti 55 tokie leidiniai. Pirmiausia religingai lietuvių tautai buvo kirilica parengti ir paskleisti maldynai. Vieną populiariausių maldaknygių Seną aukso altorių, jo lotynišką versiją iš katalikų namų ir turėjo išstumti naujadaras kirilicos raidėmis. Po Lenkijos ir Lietuvos gyventojų pasipriešinimų Rusijos okupacijai ir cariniam režimui (1831, 1863 metų sukilimų) valdžia suaktyvino nesantaikos tarp lietuvių ir lenkų kurstymą, bet visai to nesiekdama, paskatino lietuvių tautinio identiteto paieškas. Spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas, cenzūra izoliavo lietuvių visuomenę nuo lenkiškosios. Tautos pasirinkimo savarankiškam politiniam gyvenimui idėjos sklido su Aušra ir Varpu, su Lietuvoje knygnešių pramintais takais, daraktorinių mokyklomis grytelėse mokslus pradėdavo buvusių baudžiauninkų vaikai dauguma būsimųjų nacionalinės valstybės kūrėjų... Rusiškos cenzūros, psichologinio spaudimo sąlygomis lietuvių tautinio atgimimo šauklys Vincas Kudirka 1889 metais sukūrė Tautišką giesmę įpareigojimą ateities kartoms dirbti Lietuvos naudai ir žmonių gerovei... Iliustracinės švietimo istorijos detalės, muziejaus eksponatai, neatsitiktiniai vadovėliai ir mokymo priemonės Rusijos imperijos Šiaurės Vakarų krašto mokykloms sunkusis paveldas, liudijantis vieno lietuvių tautos istorinio laikotarpio raidos aplinkybes. Nuo 1832 metų visose Lietuvos valdžios mokyklose buvo dėstoma rusų kalba. Nuo 1864 metų, vadovaujantis draudimu rengti ir spausdinti vadovėlius ir bet kokią kitą literatūrą lotyniškomis raidėmis, pagrindinės mokymo priemonės, patvirtintos cenzūros Vilniuje, buvo ruošiamos rusų kalba bei paremtos rusų mokymo ir auklėjimo tradicija. Pateikiu keletą pavyzdžių iš 18921904 metų mokymo priemonių valdžios mokykloms. Trečios klasės moksleivių Skaitinių knygoje Tėvynės pažinimo skyrius prasideda eiliuotu I. Nikitino tekstu Rusija: ...Tai tu, mano Rusija galingoji, mano tėviškė pravoslaviškoji, plačiai po pasaulį carystės grožiu apgaubta (...). Laukus savo pavertei totorių minių kapais, sprendei gyvenimo ar mirties klausimą su Lietuva ir pamokei išdidų ukrainietį...(...) Tik carui pašaukus, tauta į kovą iš visų šalies platybių kelias, net vaikai, seniai ir moterys kraujo puoton priešus kviečia...(...) Kurčiose stepėse amžiams priešai paguldyti, šiaurės vėjų pravirkdyti...(...) Tavo turtams nėra ribų; klesti laukai, ošia miškai, žemėj snaudžia aukso turtai. Po visus pasaulio kraštus pasklidęs tavo galybės garsas aidi.(...) Yra už ką,, Rusija galingoji, mylėt tave, vadinti motina, už tavo garbę kovot ir nebijot dėl tavęs netekt galvos... (vertimas straipsnio autorės). Skiltyje Šiaurės Vakarų krašto miestai pristatomi Vilniaus, Gardino, Vitebsko, Minsko, Mogiliovo ir Kauno miestai. Pristatant Vilnių, pasakojama, kad miestas jau XII amžiuje egzistavęs, o didžioji jo gyventojų dalis buvo rusakalbiai. Pirmosios bažnyčios čia stačiatikiams pastatytos. Ypač plačiai aprašoma Vilniaus miesto svarba XIX amžiaus Rusijos geopolitinėje situacijoje (kaip rusų kariuomenės įsitvirtinimo bastionas), liaupsinamas Šiaurės Vakarų Rusijos krašto valdytojas grafas Michailas Muravjovas, staigiais ir ryžtingais veiksmais užgesinęs 1863 metų sukilimą ir įtvirtinęs ramybę krašte, atstatęs bei įkūręs naujus pravoslavų tikybos centrus ir vėl Vilnių pavertęs rusišku miestu... 1899 metais dėkinga jam Rusija priešais generalgubernatoriaus rūmus pastatė paminklą... Nepamiršta paminėti ir pikantiška A. Puškino senelio Hanibalo ir Petro Pirmojo krikšto saitų Vilniuje istorija. Gana plačiai aprašoma Žečpospolitos (Abiejų Tautų respublikos) padalijimų istorija, liaupsinama Rusijos silpnųjų gelbėtojos, tvarkos ir taikos Europoje įtvirtintojos pozicija (pvz.: kaip užguita Krymo stačiatikių mažuma pasiprašiusi pagalbos iš brolių krikščionių Rusijos, ir šioji neturėjusi teisės silpniesiems nepadėti...). Dar ideologiškai paveikiau parengta N. Odincovo, V. Bogojavlenskio SKAITYMO KNYGA RUSIJOS ŠIAURĖS VAKARŲ KRAŠTO LIAUDIES MOKYKLOMS. Tai tipinė, kryptinga rusofilo formavimo priemonė su Didžiosios Rusijos Caro pagarbinimu ir stačiatikių (krikščionių ortodoksų) maldomis: Slavsia Slavsia/ Naš Ruskij Car/ Gospadom danyj/ nam Car Gasudar/ Da budiet biezsmiertien Tvoj carskij rod/ Da im blagodienstvujet/ Ruskij narod.. Muzikos mokymo vadovėlis prasideda ne kuo kitu, o eiliuotu pasveikinimu Dieve, saugok Carą: Carstvuj na strach vragam, car pravoslavnyj! Dangiškoji gerojo valdovo iliuzija, savas-svetimas, draugas-priešas nuo mažumės diegiamų mąstymo šablonų grandinė, aplinkos suvokimo kodavimo sistema, šimtmečiais taikyta rusams, o prieš 150 metų mėginta pritaikyti ir rusinamoms Europos tautoms. Koks gajus šis mąstymo kodas, šiandien galime matyti Ukrainos įvykių kontekste, kai kurių slavų valstybių komunikacijos ženkluose.
Iliustracijos iš Lietuvos švietimo istorijos muziejaus Senų,
© 2014 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |