Pirmasis puslapis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Kalėdos – durys į ateitį

Kun. Vytenis Vaškelis

Kai tik Švč. Mergelė Marija tvarte pagimdžiusi Dievo Sūnų širdimi bei akių žvilgsniu susiliejo su Tuo, be kurio nėra nieko ir Jame yra viskas, ir Jį, suvysčiusi vystyklais, paguldė į ėdžias gyvuliams šerti, Betliejaus laukuose piemenims, ganiusiems bandą, staiga pasirodė bekūnė dvasia – neregėta šviesa švytintis angelas, skelbiantis netikėčiausią žinią. Įvyko stulbinantis vidinis pasikeitimas: piemenų patirtą sukrečiantį išgąstį „išvijo“ nuostaba bei užplūdusi dar nepatirto džiaugsmo banga. Pasaulio akyse nereikšmingi galvijų ganytojai išgirdo žmonijos istorijos kryptį aukštyn kojomis apverčiančią naujieną: „Į pasaulį atėjo Tas, kuriam priklauso „išdidūs“ žvaigždynai ir kurį yra pašaukti šlovinti visi, kurių viduje spurda nors mažiausias gyvybės pradas“. Taigi nėra išimčių dieviškai taisyklei, kurios galiojimas laiko atžvilgu yra neterminuotas: Viešpaties akyse mažiausiesiems suteikiama privilegija priimti didžiausias tiesas.

„Jis sukūrė – kaip kad romanuose autorius sukuria veikėjus – žmones visus skirtingus, tokius, kokiais tu ir aš buvome paskirti tapti. Šia prasme savo tikrąją tapatybę mes atrasime tik Jame. Nėra prasmės stengtis būti savimi be Jo. Įžengti į dangų – tai tapti labiau žmogumi, nei kada nors tau žemėje pavyko juo būti“, – teigia C. S. Lewis. Tapti labiau savimi – atpažinti Dievo buvimą Betliejaus Kūdikyje, laisva valia priimti Jo atperkančią meilės dovaną į savo širdį, kuri mus mokys nenuilstamai panašėti į teologiškai apmąstyto kviečio grūdo mažumą ir leistis vadovaujamam malonės, kurios durys, į kurias beldžiamės, yra pati Meilė – Dangus.

Dievo Sūnus atėjo pas mus, iš anksto žinodamas, kad tik nedaugelis Jį atvira širdimi priims į savo vidų. Bet tie, kurie Jį iš tiesų priims, niekada nesigailės. Jie augdami dvasia tolydžio panašės į Tą, kuris juos sukūrė ir atpirko. Tai jiems teiks ramybę bei vidinį džiaugsmą. Šis kilniausias darbas, prasidėjęs žemėje, truks visą amžinybę. Todėl svarbu, kad žvelgdami į Gimusįjį, Jame matytume savo esminį pašaukimą ir tikslą – kasdien mirti savajam pataikūniškam ego, kad kiekvieną rytmetį savo širdyje patirtume naują Jo prisikėlimo „kūdikio“, pašaukto prasmingai gyventi, užgimimą. Tai – tikrosios meilės mokykla, be jos mes neturime ateities.

„Sutelk dėmesį į žmogų, kurio nemėgsti, ir pasistenk išvysti savo išankstines nuostatas jo atžvilgiu. Pažvelk į žmogų ar daiktą, prie kurio esi prisirišęs, ir išvysk prieraišumo keliamą kančią, jį lydinčią beprasmybę ir nelaisvę. Tyrinėk žmonių veidus, stebėk jų elgseną, stenkis pajusti jiems šilumą ir meilę. Paskirk pakankamai laiko klajonėms gamtoje, gėrėkis paukščio skrydžiu, gėlės žiedu, vėjyje plazdančiu sausu lapu, upės tekėjimu, mėnuliu, kybančiu virš medžių viršūnių, dangaus fone stūksančiais kalnų siluetais. Ir pajusi, kaip tavo širdį supantis kietas apsauginis šarvas minkštėja ir tirpsta, o širdis darosi jautri. Tavo akių nebetemdys stereotipų ir įsitikinimų tamsa, tavo žvilgsnis taps aiškus bei skvarbus, o širdis taps meilės buveine“, – rašė Anthony de Mello SJ. Taigi sutelkti neegoistišką dėmesį į kitą – tarsi išeiti iš savęs, kad viskas, ką mums Dievas tiesiog siunčia arba leidžia, jog kažkas įvyktų, taptų mūsų asmenine (beje, neretai ir skausminga) pamokančios patirties savastimi.

Tik giliau apmąstydami Kalėdų Kristaus apsireiškimą suvoksime, kad pirmiausia turime Jam dėkoti ir Jį garbinti už tai, kad Jis pas mus atėjo ne kaip koks nors didingas karvedys, bet kaip bejėgis kūdikis. Juk neatsitiktinai šv. Kūdikėlio Teresė rašė apie mažąjį – kūdikišką – gyvenimo kelią, kurį ji įkūnijo savuoju pavyzdžiu. Jėzus taip nusižemino, kad, būdamas, tikrasis Karalius, tapo visų žmonių tarnu (plg. Fil 2, 6–8). Todėl dėkoti už pasiaukojantį Išganytojo ryžtą ir gailestingumą niekada nebus per daug. Kalėdų proga gražiausia dovana Kristui – paprastai ir širdyje dėkojant priimti Jį tokį, koks Jis yra. Tada Jis mums suteiks savosios malonės drabužį, kuriuo vilkėdami niekados neužmiršime, ką Jis dėl mūsų yra padaręs.

Sausio 1-ąją išgirsime popiežiaus Pranciškaus kvietimą melsti žmonijai taikos, be kurios Žemė gali nebeišgirsti jokios dainos. Taikos Kunigaikštis Kristus vis dar eina didžiosios savo ištikimų sekėjų kariuomenės priekyje ir aukštai neša Gerosios Naujienos vėliavą, kuri, plazdėdama Šventosios Dvasios vėjyje, akivaizdžiai visiems byloja: tik tada žmonija bus verta taikos ir sambūvio, kai ji tikrosios taikos sieks nukreipdama savo vidines akis, maldaujančias pagalbos, į vienintelį jos Teikėją – Visagalį Dievą.

Klauskime savęs: „Gal ta visuotinės taikos mintis išties man per daug abstrakti ir dėl to mano malda už taiką tokia reta ir paviršutiniška?“ Jei su Gimusiuoju būsiu drauge, jei neleisiu nuodėmei sukelti karo pirmiausia savo viduje ir sutarsiu su savimi pačiu bei aplinkiniais, stengdamasis išlikti Jame, Dievas mato, nors mažu asmeninės taikos indėliu tikrai prisidėsiu prie visuotinės taikos išsaugojimo.

© 2014 „XXI amžius“