|
Cimbolų žvangėjimas
Valdas Kilpys
Besibaigiantys metai buvo dar vienas laiptelis aukštyn didėjant informacinių karų svarbai. Jei realus karas kol kas mus aplenkia, tai informacinis tikrai ne. Būta įvairių mūšių šiuose laukuose, tačiau panašiai kaip ir krašto gynybos atveju, pamažu suvokiama, kad Lietuva turi statyti užkardas mūsų piliečių smegenų plovimui. Pradėtas klibinti Visuomenės informavimo įstatymas. Spalį parlamentarai jo taisyti dar nematė reikalo, tačiau praėjusi savaitė tapo jo korekcijų pradžia. Pateiktos pataisos numato, kad už karo propagandą, raginimus keisti konstitucinę santvarką ir kėsintis į šalies suverenitetą galėtų būti baudžiami tiek transliuotojai, tiek retransliuotojai. Tai svarbi pataisa.
Absoliučia laisve tapusi teisė išgirsti priešingą nuomonę senokai tapo antivalstybinių veiksmų pateisinimu. Dangstantis informacijos laisve, toleruojami veiksmai, kuriais kėsinamasi į kitas ne mažiau svarbias Konstitucijos ginamas vertybes. Reikia tikėtis, kad pavasariop nukeltas svarstymas duos gerų rezultatų ir už dezinformacijos sklaidą atsakingi retransliuotojai nebegalės išvengti atsakomybės.
Kita vertus, Lietuvoje netrūksta tokių politikų kaip Birutė Vėsaitė, kurie iki pamėlynavimo tvirtins, kad Lietuvos gyventojai turi teisę žinoti. Tiesą pasakius, taip ir yra, tik skirtumas tarp to, kas yra brukama, ir to, kuo reikia pasidomėti, yra milžiniškas. Cenzūra atsirastų tada, jei būtų blokuojamos prorusiškos palydovinės televizijos, Kremliui lojalūs interneto resursai. Kol kas tik bandoma protingai sutvarkyti informacinių kanalų pateikiamos antivakarietiškos informacijos proporcijas.
Lietuvos politinėje arenoje besibaigiant metams pastebėta dar viena naujiena: politinės svarstyklės kiek pristabdė savo švytavimą. Pagal nusistovėjusias taisykles esančių valdžioje kairiųjų reitingai jau turėjo pradėti svyruoti, tačiau taip nenutiko. Atrodo, kad rimtų klausimų sprendimo vengiantis ir triskart per dieną nuomonę keičiantis premjeras Algirdas Butkevičius Lietuvos piliečiams įtiko būtent dėl neskubėjimo daryti sprendimus. Kita priežastis irgi svarbi: dešinieji padarė praktiškai viską, kad rinkėjai neatsisuktų į juos.
Nuo balagano keliant kandidatus į Vilniaus miesto merus iki nesusipratimų su rinkiminei kampanijai išleistais pinigais viskas ir pelnytai buvo prieš konservatorius. Kad politinė švytuoklė pradėtų judėti, kitais metais turėtų nutikti kažkas neįprasto: ateiti nauja krizė arba socdemai turėtų padaryti itin įstabių kvailysčių. Dar viena priežastis: tai, kas buvo TSLKD reitingų pagrindas, paseno negrįžtamai. Garbaus amžiaus sulaukę rinkėjai išeina į Amžinybę, o jaunieji ieško modernesnes pažiūras deklaruojančių politinių jėgų. Tiesą pasakius, nesugebėjimas aktualizuoti krikščioniškųjų vertybių politiniame kontekste yra tapusi didžiule Lietuvos problema. Konservatoriai iki šiol nesuvokia, kad jie yra veikiau keisti tautininkai su dar keistesnėmis krikščionybės interpretacijomis nei modernūs konservatoriai ar krikščionys demokratai. Iki šiol viltis Lietuvos politinėje arenoje išvysti laiką adekvačiai suvokiančius krikščionis demokratus kol kas yra bergždžia. Tikėkimės, kad ateinantys metai bus teigiamų postūmių laikas ir Lietuvos katalikai pagaliau išvys politikus, kurie ne uzurpuoja ir perinterpretuoja krikščioniškas nuostatas savo naudai, bet dosniai jomis dalinasi ir taiko praktinėje politikos ir politikavimo erdvėje.
Tęsiant kalbas apie permainas Lietuvos politinėje arenoje, verta pasidžiaugti ir paskutinėmis naujienomis iš Tvarkos ir teisingumo partijos stovyklos. Paskutinis narių susibūrimas aiškiai parodė, kad ši partija yra vieno žmogaus kūrinys, o ne demokratiniais principais paremtas politinis vienetas. Mėgstantis prezidentu save įvardyti Rolandas Paksas išujo tėvą ir sūnų Mazuronius. Jei iki šiol keistos antieuropinės tvarkiečių nuostatos buvo atsveriamos blaivaus Mazuronių balso, tai dabar jo nebeliko. Baugu ir pagalvoti, tačiau dabar arenon išeina ir antru balsu grieš žmogus, kuris yra išniekinęs Lietuvos simbolius ir net beveik parėmęs Krymo okupaciją. Remigijus Žemaitaitis, matyt, to ir siekė. Nuoširdžiai gaila dėl Mazuronių klano, tačiau lieka tik manyti, kad savo politinį krikštatėvį seniai praaugę politikai ras deramą vietą mūsų valstybės politinių jėgų sūkuriuose. Matyt, nieko nuostabaus, kad būtent tvarkiečiai yra pagrindiniai CŽV ataskaitoje minimo violetinio centro ieškotojai. Petras Gražulis nepailsdamas pluša kovodamas už menamai JAV Lietuvoje kalintų ir kankintų kalinių teises. Tikrai įdomu stebėti, kuo baigsis ši istorija Lietuvoje. Kitais metais tikrai sužinosime.
Tačiau artėjantys metai pažymėti ir dar viena itin svarbia Lietuvai žinia: nuo kitų metų pradžios vėl turėsime prisiminti monetų svarbą. Ateinantis euras nebeleis švaistytis jomis taip, kaip darėme iki šiol su lietuviškais centais. Balti centai vėl taps vertingi. Nežinau, kaip Jums, bet man ši naujiena patinka. Monetos per amžius buvo tikresnis pinigas nei banknotai. Kapšas pinigų yra geriau nei krūva popierių, todėl, artėjant kitiems metams, lieka tik eilinį kartą įsisąmoninti faktą, kad buvimas didelėse sąjungose yra ne priežastis pamiršti mąstymą savo galva. O pinigai vienokie ar kitokie yra tik nereikšminga dekoracija pasaulio politikos, ekonomikos ir kituose teatruose, kurių veikėjai esame mes visi.
Tad, artėjant Šv. Kalėdoms, pirmiausia norisi palinkėti esminio dalyko: nepraraskime kritinio proto, mąstykime savo galva, o visa kita tik cimbolų žvangėjimas.
© 2014 XXI amžius
|