Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Bažnyčios „ligos“ ir jų gydymas

Apie popiežiaus Pranciškaus kalėdinę kalbą Romos kurijos institucijų vadovams

Mindaugas Buika

Šventojo Tėvo šventinis susitikimas su Vatikano institucijoms vadovaujančiais Bažnyčios hierarchais

Popiežius Pranciškus skaito kalėdinį pranešimą Romos kurijos vadovams. Šalia jo kairėje – Popiežiaus namų prefektas vokietis arkivyskupas Georgas Gensvainas, dešinėje – Popiežiaus išmaldininkas lenkas arkivyskupas Konradas Krajevskis

Mistinio kūno gyvybingumas

Tarp kalėdiniu laikotarpiu sakytų popiežius Pranciškus homilijų ir kalbų didžiausio tarptautinio dėmesio susilaukė jo svarstymas dėl dvasinių ligų, kurių turėtų saugotis sielovadininkai, ypač Bažnyčios vadovai. Tai buvo išsamiai paaiškinta metų pabaigai skirtame tradiciniame Šventojo Tėvo susitikime su artimiausiais bendradarbiais, Romos kurijos kardinolais ir vyskupais, kurie vadovauja Vatikane veikiančioms pagrindinėms bažnytinėms institucijoms. Atrodo, kad ta kalba buvo rengiama ilgesnį laiką, nes gruodžio pradžioje interviu pagrindiniam Argentinos dienraščiui „La Nacion“ paklaustas apie savo strateginius planus bažnytinio gyvenimo atnaujinimui popiežius Pranciškus kaip tik nurodė, kad tai išdėstys kalėdiniame pranešime. Pabrėžtina, kad, jį darydamas gruodžio 2 dieną Apaštališkųjų rūmų Klementino salėje susirinkusiems hierarchams, Šventasis Tėvas sakė, kad jo aptartas penkiolikos dvasinių ligų katalogas yra aktualus ne tik Vatikano institucijoms, bet visoms vietinėms bažnytinėms struktūroms visame pasaulyje nuo vyskupijų kurijų ir parapijų klebonijų iki katalikiškų sąjūdžių ir tikinčiųjų bendruomeninio ar asmeninio gyvenimo lygmens. Štai kodėl gruodžio 22-ają po pokalbio su Romos kurijos vadovais susitikęs su į Pauliaus VI didžiąją salę susirinkusiais eiliniais Vatikano institucijų darbuotojais ir jų šeimomis (beje, šis tokio pobūdžio kalėdinis Romos popiežiaus bendravimas su paprastaisiais buvo pirmasis bažnyčios istorijoje), jis ir jiems siūlė apmąstyti prieš tai hierarchams išsakytas mintis.

Popiežius Pranciškus, padėkojęs savo bendradarbiams už ištikimybę ir įpareigojančią tarnystę šventajam Sostui ir visai Katalikų Bažnyčiai, sakė, kad Romos kurija yra savotiškas modelis Bažnyčios, kuriai tinka Evangelijoje pateiktas (plg. 1 Kor 12, 12) mistinio Kristaus kūno apibrėžimas, išsamiau aptartas popiežiaus Pijaus XII enciklikoje „Mystici Corporis Christi quod est Ecclecia“. Kaip šis kūnas nuolat stengiasi būti vis gyvybingesnis, augti, stiprėti, būti darnus vis didesnėje bendrystėje su Kristumi, taip ir Romos kurija yra pašaukta nuolat tobulėti, brandinti savąjį vieningumą, šventumą bei išmintį, kad galėtų patikimai atlikti savąją misiją. Tačiau jai kaip ir kiekvienam gyvam organizmui gresia tam tikri ligotumo pavojai, dėl to reikalinga budri prevencija ir neatidėliotinas gydymas susirgus, nes, pasiligojus vienam kūno nariui, kenčia visas organizmas, o koordinuojantis Romos kurijos vaidmuo yra labai svarbus visai milijoninei Bažnyčiai, todėl jos veiklos sutrikimas gali fatališkai atsiliepti bažnytiniam gyvenimui visame pasaulyje, o pavyzdingas, disciplinuotas bei efektyvus Vatikano institucijų funkcionavimas gali teigiamai pasitarnauti vietinių, dalinių Bažnyčių struktūroms. Štai todėl Šventasis Tėvas nusprendė išsamiau apsvarstyti kai kurias esamas bei galimas Romos kurijos „ligas“ ir pagundas, kurios silpnina tarnavimą Viešpačiui. „Manau, kad tų ligų (ir jų simptomų) katalogas padės mums“, – aiškino popiežius Pranciškus, prisiminęs, kad panašius katalogus sudarydavo pranašai. Tai naudinga rengiantis kalėdiniam laikotarpiui būdingam Susitaikinimo sakramento priėmimui.

Suakmenėjusios širdies nešamas blogis

Išvardydamas gana ilgą penkiolikos dvasinių ligų sąrašą, Šventasis Tėvas pirmiausia nurodo perdėtą kai kurių bažnytinių vadovų susireikšminimą, įsivaizdavimą, kad jie yra kažkokie nemirtingi, viskam atsparūs ir netgi nepakeičiami, todėl gali nepaisyti įprastos bei privalomos kontrolės. Jeigu institucijų (šiuo atveju Romos kurijos dikasterijų) vadovybė nėra savikritiška, nekreipia dėmesio į vertinimus bei pastabas, jeigu neatsinaujina ir nesistengia pagerinti savo veiklos, ji yra ligota. Darydamas tokią išvadą popiežius Pranciškus situaciją palygino su Šv. Luko evangelijoje minimu klestinčiu turtuoliu (plg. Lk 12, 13–21), kuris mano, jog savo materialine gerove galės džiaugtis amžinai, arba su tais struktūrų vadovais, kurie pradeda save laikyti aukštesniais už visus kitus, kurie netgi negalvoja, kad jų paskirtis yra tarnavimas visiems. Priešnuodis tokiai, anot Šventojo Tėvo, epideminei valdžios patologijai ir išrinktųjų kompleksui, kai vadovai kituose, ypač silpnesniuose, nemato Dievo atvaizdo, yra išmelsta malonė suvokti save kaip nusidėjėlius ir nenuoširdžiai pripažinti: „Esame nenaudingi tarnai“ (Lk 17, 10) ir privalome atlikti pareigas“. Kalbėdamas apie besaikį įsitraukimą į darbus, įvairiausius užsiėmimus, nekreipiant dėmesio į sielos reikalus, ramų dvasinį susitelkimą Viešpaties akivaizdoje (tai sąlygoja pavojingas stresines situacijas), popiežius Pranciškus pasiremia evangeliniu pavyzdžiu (plg. LK 10, 38–42), kai dėl rūpesčių užmirštama pabūti šalia Jėzaus, nors tai yra „geriausia dalis“ siekiant dvasinės gerovės. Priminęs pranašo Koheleto mokymą, kad viskam yra laikas, jis aiškino, kad ir Jėzus savo apaštalams rekomendavo šiek tiek pailsėti ( plg. Mk. 6, 31), kad tai reikia priimti su visu rimtumu, nes dvasinis ir fizinis atsinaujinimas reikalingas atsakingos misijos įgyvendinimui.

Šventasis Tėvas perspėjo hierarchus dėl nesveiko mentaliojo ir sentimentalaus kietumo, kadangi kietasprandžiai sielovadininkai su suakmenėjusiomis širdimis tampa labiau panašūs į dokumentų tvarkymu ir popierių kilnojimu užsiimančias mašinas, o ne į Dievo žmones, kurie geba su reikiamu nuoširdumu, gyvybingumu bei drąsa atsiliepti į įvairius iššūkius, ypač kančių akivaizdoje. „Pavojinga prarasti žmogiškąjį jautrumą, kad galėtume verkti su tais, kurie verkia, ir džiaugtis su besidžiaugiančiais“, – aiškino Popiežius Pranciškus, primindamas ir paties Jėzaus Kristaus rodytus sentimentus, gailestingumą, tikro išgyvenimo su tikromis ašaromis nesibodėjimą. Kitas ligotumo bruožas yra perdėtas planavimas ir funkcionalizmas, tarsi nuo tokio smulkmeniškumo priklausytų Bažnyčios gyvenimo pažanga. Taip elgdamasis apaštalas praranda kūrybingumą bei dinamiškumą sparčiai besikeičiančiomis aplinkybėmis ir tampa labiau panašus į sąskaitininką ar buhalterį, netgi bandantį suplanuoti ir suvaržyti Šventosios Dvasios veikimą. Galbūt toks nusistatymas lengvesnis bei patogesnis, ypač užimant sustabarėjusias pozicijas, tačiau iš tikrųjų bažnyčia visada pabrėžia savo ištikimybę Šventajai Dvasiai, kol nepretenduoja Jos reguliuoti ar prijaukinti su nenuspėjama jos veikimo laisve, šviežumu, palankumu inovacijoms ir iniciatyvoms. Žinoma, reikiamo koordinavimo stygių, kai prarandamas vieningumas, darna, glaudus bendradarbiavimas, Šventojo Tėvo įsitikinimu, galima vadinti dvasine liga, kuri didina sumaištį, susipriešinimą bei kelia papiktinimo pavojų, todėl reikalingas komandinis sutarimas ir bendrystės dvasia, kad būtų išvengta skandalų ir žalos.

Egzistencinės šizofrenijos bruožai

Popiežius Pranciškus nurodė ir Bažnyčios vadovybėje, ir sielovadoje kartais progresuojančią dvasinę Alzheimerio ligą, kai užmirštami išganymo istorijos tikrumas, asmeninio susitikimo su Viešpačiu istorija ir pirmoji meilė Kristui (plg. Apr. 2, 4), kai vis labiau menkėja dvasiniai gebėjimai, kai atsiranda rimta negalia ir savarankiškumo, nepriklausomybės nuo ideologinių įtakų praradimas. Tada į pirmą vietą iškyla ne amžinybė, bet dabartis su asmeninėmis aistromis, kaprizais netgi manijomis. „Taigi, mes matome tuos, kurie apsistatė įpročių ar nesveikos vaizduotės sąlygoto požiūrio sienomis, tapdami dar didesniais savo pačių rankomis sukurtų stabų vergais“, – apgailestaudamas aiškino Šventasis Tėvas. Jo įsitikinimu, ne mažiau pavojinga liga yra varžybos dėl pirmavimo, tuščios garbės siekimas, kai puikuojamasi gražiais apdarais, prabangiais automobiliais, kažkokiais apdovanojimais. Taip užmirštamas apaštalo šv. Pauliaus paraginimas: „Tegul nelieka vietos vaidams ar tuščiai puikybei, bet nuolankiai vienas kitą laikykite aukštesniu už save ir žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų“ (Fil 2, 1–4). Galiausiai toks liguistumas veda į iškreiptą sektantišką misticizmą ir į tai, ką apaštalas Paulius tame pačiame laiške Filipiečiams vadina tapimu Kristaus kryžiaus priešais, kadangi tokių žmonių „garbė – gėda, ir jie temąsto apie žemės daiktus“ (Fil 3, 14). Nesibodėdamas psichiatrinių sąvokų, popiežius Pranciškus kalba apie egzistencinę šizofreniją tų dvasininkų, kurie gyvena dvigubą gyvenimą ir veidmainiauja, o sieloje progresuoja tuštuma, kurios negali užpildyti akademiniai titulai ir moksliniai laipsniai.

Susirgus šia dvasine liga, dažnai yra apleidžiama pastoracinė tarnystė ir apsiribojama biurokratiniais reikalais, prarandant kontaktą su realybe, su konkrečiais asmenimis, bet blogiausia yra tai, kad tada sau sukuriamas paralelinis pasaulis, kuriame gyvenimas paslėptas, dažnai palaidas, visiškai priešingas nei mokomi kiti, (kol šis skandalas su didžiuliu trenksmu iškyla į viešumą). Ragindamas kuo skubiausiai atsiversti toje papiktinančioje situacijoje, Šventasis Tėvas nurodė ir kitą didelį blogį bažnytinėje aplinkoje, netgi Vatikano lygiu platinamas paskalas, apkalbas, nes tai labai sudarko darbinę atmosferą. „Apie šią ligą aš jau daug kartų kalbėjau, bet to niekada neužtenka“, – pripažino popiežius Pranciškus. Priešintis šiam blogiui svarbu, nes paskalų skleidėjai kaip šėtonas sėja rauges ir tampa šaltakraujais savo kolegų, brolių reputacijos naikintojais. Tokie asmenys nedrįsta kalbėti atvirai ir veikia užnugaryje ir tai yra papiktinimas, nes sielovadininkai turi būti padorumo ir teisumo žiburiai, todėl reikia labai saugotis to blogio, kurį Šventasis Tėvas įvardijo kaip paskalų terorizmą. Kita artima ir ne mažiau rimta liga yra padlaižiavimas, pataikavimas ar netgi viršininkų sudievinimas, žinoma, siekiant naudos sau. „Tokios karjerizmo ir oportunizmo aukos šlovina žmones, o ne Dievą“, – aiškino Popiežius, paminėdamas, jog tokie asmenys savo tarnybą, kuri tampa apsimestinė, išnaudoja ne davimui, bet gavimui. Tokiu totaliniu egoizmu gali susirgti viršininkai, kurie stengiasi dirbtinai išgirti savo pavaldinius, kad jie būtų paklusnesni, lojalesni, psichologiškai priklausomi. O galutinis rezultatas dažniausiai yra tas pats – bendrininkavimas blogyje.

Turto kaupimo pragaištingumas

Galvojant tik apie save ir prarandant nuoširdumą bei žmogiškų santykių šilumą, susergama abejingumo liga. Tada nesidalijama įgytomis žiniomis ir gebėjimais su savo kolegomis ir su pavydžiu klastingumu džiaugiamasi jų nesėkmėmis užuot pasiūlius pagalbą. Išdėstęs šiuos abejingumo ligos simptomus, Šventasis Tėvas tvirtino, kad dvasiškai serga ir tie, kurie nutaiso gedinčią veido išraišką ir savuoju šiurkštumu bei niūrumu bando pasirodyti neva esantys kilnesni už kitus, tačiau iš tikrųjų tokia arogancija, teatrališku griežtumu ir steriliu pesimizmu dažnai stengiamasi nuslėpti savąjį baimės bei nesaugumo išgyvenimą, kuris neturi jokio pagrindo.

Tai yra klaida, nes tikrasis apaštalas turi stiprinti save mandagumu, nuoširdumu ir entuziazmu; jis yra linksmas ir besišypsantis žmogus ir šią nuotaiką stengiasi perduoti kitiems. „Dievo kupina širdis yra laiminga širdis, kuri spinduliuoja ir savo džiaugsmu užkrečia kitas širdis. Tai tuoj pat pajuntama!“ – sakė popiežius Pranciškus, kuris kaip tik pasižymi šiomis savybėmis ir yra įgijęs nepaprastą apaštalinį populiarumą. Romos kurijos institucijų vadovus jis irgi kvietė niekada neprarasti džiaugsmingos nuotaikos bei sveiko, savikritiško humoro netgi sudėtingose situacijose. Nesaugumo pojūtis bei širdyje įsivyravusi dvasinė tuštuma gali Bažnyčios tarnams sukelti ir pragaištingą materialinių gėrybių kaupimo ligą, deja, neretai pasitaikančią šioje turtėjimo kulto epochoje. Tai konstatuodamas Šventasis Tėvas aiškino, kad turime nuolat atsiminti, kad iš šios žemės nieko sau nepasiimsime, kad įkapės neturi kišenių, kad daiktai, netgi dovanos neužpildys dvasinės tuštumos, bet padarys ją dar gilesnę.

Jis priminė, kad tokiems materialiai pertekusiems asmenims Viešpats pabrėžtinai nurodo: „Tu juk sakai: „Aš esu turtingas ir pralobęs nieko nestokoju“, o nežinai, kad esi skurdžius, apgailėtinas beturtis, aklas ir plikas (...). Tad būk uolus ir atsiversk“ (Apr 3, 17–19). Sunki liga, trukdanti pilnavertei, visaapimančiai pastoracijai bei evangelizacijai, anot popiežiaus Pranciškaus, yra ir savųjų uždarų ratelių susidarymas, kurie žiniasklaidoje kartais vadinami bažnytines mafijos grupėmis, o priklausymas joms tampa svarbesnis už priklausymą Kristui. Šis pasiligojimas prasideda lyg ir geromis intencijomis, kai artimai bendrauja ir vieni kitus remia labiausiai pasiturintys bendražygiai. Tačiau bėgant laikui „savųjų“ grupės uždarumas ir įsipareigojimas gali pavergti, suvaržyti grupinėje priklausomybėje ir sukelti dvasinę vėžio ligą, gresiančią visos bažnyčios, kaip mistinio kūno, darnai. Skandalingos pirmenybės ir privilegijų teikimu sukeliamas didelis papiktinimas kitų, ypač mažiausių brolių atžvilgiu, aiškino popiežius Pranciškus. Anot jo, šiai pavojingai situacijai apibūdinti tinka palaimintojo Pauliaus VI posakis, kad „pro plyšius į Dievo šventovę smelkiasi šėtono dūmas“. Šventasis Tėvas kalbos Romos kurijos institucijų vadovams įžangoje akcentavo, kad gilus ryšys su Viešpačiu skatina visuotinę bendrystę, nes Dievo dvasia vienija, o šėtono dvasia skaldo. Jėzus Kristus dėl tokio pavojingo susiskaidymo pateikia dar griežtesnį perspėjimą: „Kiekviena suskilusi karalystė bus sunaikinta“ (Lk. 11, 13). Galima pripažinti, kad bažnytinės visuomenės susiskaidymas grupėmis sutrukdė pokomunistinės Rytų Europos tautų dvasinio atsinaujinimo siekiams.

Šventosios Dvasios pagalba

Popiežius Pranciškus kreipimesi į Bažnyčios hierarchus perspėjo dėl bendrojo supasaulėjimo ligos, kai tarnystė transformuojama į didesnės galios siekį, o pastaroji nukreipiama į nieko nepaisantį šlovės ir tuščios garbės troškimo realizavimą. Tada nesibodima jokių priemonių, netgi šmeižto bei diskreditavimo laikraščių ir žurnalų puslapiuose. „Čia mano atmintyje iškyla vienas kunigas, kuris sukvietė žurnalistus, kad papasakotų jiems apie (jo paties sugalvotus) kitų kunigų ir parapijiečių privačius ir neviešus dalykus, – aiškino Šventasis Tėvas. – Vienintelis to asmens noras buvo pamatyti save pirmuose puslapiuose, kadangi tokiu būdu jis jautėsi galingas ir keliantis susižavėjimą, bet atnešė didelę žalą kitiems žmonėms ir Bažnyčiai“. Baigdamas tokių apgailėtinų penkiolikos ligų išvardijimą, popiežius Pranciškus sakė, kad visiems turi būti aišku, kad tik Šventoji Dvasia gali jas užtikrintai pagydyti, nes remia kiekvieną nuoširdaus apsivalymo pastangą, kiekvieną į atsivertimą nukreiptą gerą valią. Jis pabrėžė, kad pagijimas gali būti aiškus ligos simptomų suvokimo vaisius bei asmeninis ir bendruomeniškas apsisprendimas nuolat atkakliai ir kantriai siekti pasitaisymo.

Šventasis Tėvas pridūrė, kad kažkur yra skaitęs, jog kunigai yra kaip lėktuvai, kurių daugybė aukštai skraido, tačiau į žinių akiratį patenka tik nedaugelis tų, kurie nukrenta“. Tai – teisingas pastebėjimas, nes parodo išskirtinį kunigiškos tarnystės kilnumą bei subtilumą ir tai, kiek daug blogio Bažnyčiai gali padaryti net ir vienas kunigo nuopuolis. Svarbu priminti, kad dabar mėgstama nepagrįstai kritikuoti kunigus (netgi kalbama apie šios rūšies madą), tačiau nuoširdžių maldų už juos ir dvasinio solidarumo aiškiai stokojama. Kad Romos kurijos nariai ir kiti hierarchai bei sielovadininkai netaptų beveidžiais biurokratais savo atsakingoje tarnystėje, savo kondiciją turi palaikyti kasdiene malda, uoliai dalyvauti Eucharistijos ir Susitaikinimo sakramentuose, nuolatiniame kontakte su Dievo žodžiu ir sukauptą dvasinį turtą veiksmingai perkelti į gyvybingą artimo meilę. Šventasis Tėvas meldė Švč. Mergelės Marijos užtarimo, kad ji, būdama užgimusio Dievo ir Bažnyčios Motina, padėtų užgydyti visas nuodėmės padarytas žaizdas, kurias kiekvienas iš mūsų neša savo širdyje, kad padėtų Bažnyčiai ir Romos kurijai atsinaujinti, palaikyti sveikatą ir vesti į šventumą, taip veikdamos dėl jos Sūnaus garbės, dėl mūsų ir viso pasaulio išganymo.

© 2015 „XXI amžius“