2015 m. sausio 9 d.    
Nr. 1
(2121)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Bažnyčios „ligos“ ir jų gydymas

Apie popiežiaus Pranciškaus kalėdinę kalbą Romos kurijos institucijų vadovams

Mindaugas Buika

Šventojo Tėvo šventinis susitikimas
su Vatikano institucijoms
vadovaujančiais Bažnyčios hierarchais

Mistinio kūno gyvybingumas

Tarp kalėdiniu laikotarpiu sakytų popiežius Pranciškus homilijų ir kalbų didžiausio tarptautinio dėmesio susilaukė jo svarstymas dėl dvasinių ligų, kurių turėtų saugotis sielovadininkai, ypač Bažnyčios vadovai. Tai buvo išsamiai paaiškinta metų pabaigai skirtame tradiciniame Šventojo Tėvo susitikime su artimiausiais bendradarbiais, Romos kurijos kardinolais ir vyskupais, kurie vadovauja Vatikane veikiančioms pagrindinėms bažnytinėms institucijoms. Atrodo, kad ta kalba buvo rengiama ilgesnį laiką, nes gruodžio pradžioje interviu pagrindiniam Argentinos dienraščiui „La Nacion“ paklaustas apie savo strateginius planus bažnytinio gyvenimo atnaujinimui popiežius Pranciškus kaip tik nurodė, kad tai išdėstys kalėdiniame pranešime. Pabrėžtina, kad, jį darydamas gruodžio 2 dieną Apaštališkųjų rūmų Klementino salėje susirinkusiems hierarchams, Šventasis Tėvas sakė, kad jo aptartas penkiolikos dvasinių ligų katalogas yra aktualus ne tik Vatikano institucijoms, bet visoms vietinėms bažnytinėms struktūroms visame pasaulyje nuo vyskupijų kurijų ir parapijų klebonijų iki katalikiškų sąjūdžių ir tikinčiųjų bendruomeninio ar asmeninio gyvenimo lygmens. Štai kodėl gruodžio 22-ają po pokalbio su Romos kurijos vadovais susitikęs su į Pauliaus VI didžiąją salę susirinkusiais eiliniais Vatikano institucijų darbuotojais ir jų šeimomis (beje, šis tokio pobūdžio kalėdinis Romos popiežiaus bendravimas su paprastaisiais buvo pirmasis bažnyčios istorijoje), jis ir jiems siūlė apmąstyti prieš tai hierarchams išsakytas mintis.


Jėzaus nusižeminimas ir išaukštinimas

Kun. Vytenis Vaškelis

Dievo Sūnus visiškai susitapatina su nuodėmės jungą velkančiu žmogumi ir radikaliai atsiriboja nuo jo daromų kalčių. Jis pats tampa įsikūnijusiu bejėgiškumu, tai yra kūdikiu, kurio geriausios dvasinės savybės yra lieptas, vedantis į Dievo Karalystę (plg. Mk 10, 15). Bet Jėzus gali tapti suklupimo akmeniu tiems, kurie nenori Jo priimti ir pažinti. Žmogaus asmenybę luošinantys išankstiniai įsitikinimai – „Galiu ir be Dievo išsiversti. Iš Jo nieko konkretaus nesu gavęs; juk neprašydamas Jo pagalbos į darbo karjeros viršūnę pakilau vien savo kantriu pastangų triūsu. Antai tie tikintieji, nors ir meldžiasi, bet ką jie gyvenime pasiekė, – dauguma jų yra pilkos vidutinybės...“ – yra vienašališkai mąstančio ir tik savimi pasikliaujančio asmens filosofija, kurios išlikimo šaknys pūva.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija