|
Laisvė negali būti pigi ir be rizikos
Valdas Kilpys
Naujieji metai Lietuvoje prasidėjo vėjuotai ir neramiai. Gamta surengė nemažai išbandymų ne tik prie vėjo įpratusiems pajūrio, bet ir visos šalies gyventojams. Kai kur gūsiai viršijo 20 m/s greitį, o prie jūros siautė audra. Teko stabdyti laivybą, keli tūkstančiai Lietuvos gyventojų liko be elektros. Tačiau neramu ir kitose valstybės gyvenimo srityse.
Ne ką mažesnės audros praūžė pinigų srityje: į Lietuvą įplaukė euro laivas. Tenka pripažinti, kad jo pasirodymas buvo gana stabilus ir nepasitikėjimo bangos šio laivo labai neblaškė. Jei prieš pusmetį būta gerokai daugiau skepsio, tai likus keliolikai dienų iki naujos valiutos priėmimo Lietuvos gyventojai nepanikavo. Svarbu, kad būtų, o kokia ta valiuta, tai antraeilis klausimas, toks vyravo nusistatymas. Juokai juokais, tačiau už tokį euro palaikymą galima padėkoti ir Kremliui su V. Putinu priešakyje. Tai dar vienas saugumo garantas, kurio atsisakyti būtų neprotinga. Nors kainos kyla ir toliau kils ir to nesulaikys jokios euro įvedimo proga sukurtos kontroliuojančios institucijos, tačiau... laisvė negali būti pigi. Ypač gyvenant šalia tokio nenuspėjamo lyderio valdomos galingos valstybės.
Kita vertus, teisus ir amerikiečių The Washington Post, kuris savo straipsnyje panaudojo itin iškalbingą alegoriją, esą Lietuva spėjo įšokti į euro Titaniką. Tenka sutikti, kad niekas negali būti užtikrintas dėl euro ateities. Tai faktas. Ši valiuta yra unikali dėl daugelio priežasčių (kaip ir pati Europos Sąjunga), nes tai žmonijos projektai, kurių pasaulinėje istorijoje dar nėra buvę, todėl visai natūralu, kad rizika susimauti yra gerokai didesnė nei kalbant apie valiutas, kurios cirkuliuoja vienos valstybės teritorijoje. Tiesą pasakius, ir pačią Europos Sąjungą drąsiai galima vadinti Titaniku, kuris vis dar turi galimybę artėjančio ledkalnio išvengti. Tikėkimės, kad šis galingas laivas nenuskęs, nes mums tai būtų itin nemaloni naujiena.
Puiki naujiena yra tai, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija nuo 2015-ųjų metų bus finansuojamas tik iš valstybės biudžeto, todėl jame nebeliks komercinės reklamos. LRT finansavimas nuo šiol susietas su biudžeto įplaukomis iš dviejų mokesčių. Įstaigos asignavimus sudarys 1,5 proc. praėjusių metų gyventojų pajamų mokesčio pajamų ir 1,3 proc. akcizų. Tai bus beveik 30 mln. eurų (iki šiol metinis nacionalinio transliuotojo biudžetas siekė apie 22,6 mln. eurų). Nuoširdžiai tikiuosi, kad skaitantys šias eilutes nepriklauso tų žmonių kategorijai, kurie iki nukritimo piktinasi televizijų transliuojamu turiniu: esą vien kvailybės, žemiausi instinktai ar dar kas nors panašaus. LRT jau seniausiai yra aukščiausios kokybės transliuotojas, kur nė su žiburiu nerasite tos bjaurasties, tad užuot keiksnojus komercines televizijas, reikia tiesiog pasirinkti teisingą kanalą. Nuo šiol jis bus dar ir be komercinės reklamos. Ar galima svajoti apie ką nors geresnio?
Pirmoji metų savaitė buvo kupina itin nemalonių žinių valdančiajai daugumai, tiksliau, socialdemokratams. Viešojoje erdvėje pasirodė net trys naujienos, kurios formuoja gana aiškų vaizdą apie esančiuosius valdžioje ir jų kompetencijas. Pradėkime nuo smagiausios: socialdemokratė Birutė Vėsaitė savo pareiškimais ir veiksmais dar nuo tų laikų, kai supainiojo ministerijas, senokai žinoma kaip, švelniai tariant, ne pati kompetentingiausia politikė, ir vėl pasižymėjo. Pasak jos, pakalbėjusi su kasininkėmis, vienos televizijos eteryje ji nesikuklindama pareiškė, kad prekybos tinklas Norfa bankrutuoja, nes, suprask, taip žmonės šneka. Sunku komentuoti šį nutikimą. Kvaila ir tiek. Eilinį kartą kyla mintys apie kai kurių aukščiausiuose postuose įsitaisiusių asmenų adekvatumą. Antroji naujiena sietina su atsistatydinusiu premjero patarėjo finansams Stasio Jakeliūno teiginiais. Nevyniodamas žodžių į vatą S. Jakeliūnas viešumoje atviravo, kad nebegalėjo produktyviai bendradarbiauti su dabartine Vyriausybe. Jo bei valdančiųjų pozicijos sutapo tik dėl euro, o kitos svarbios finansų problemos nesprendžiamos arba atidedamos. Štai tik kelios iš jų: mažinti nepagrįstas Būsto paskolų draudimo išmokas bankams, pertvarkyti mokesčių ir pensijų sistemą, tvarkyti valstybės paskolų išdavimą, keisti savivaldybių finansavimo ir jų skolos valdymo principus, peržiūrėti ES paramos lėšų panaudojimo strategiją, taikyti ekonomikos ir finansų principus energetikoje, nuosaikiau prognozuoti, sudarant 2015 metų valstybės biudžetą. Žinant S. Jakeliūno kompetenciją finansų srityje, abejoti dėl šių teiginių negalima. Dabartinė vyriausybė su Premjeru priešakyje žinoma kaip įvairių komisijų sudarymo ir nuomonės keitimo virtuozė, todėl nenuostabu, kad artėjant rinkimams jokie sprendimai nebus daromi dėl šventos ramybės ir reitingų. Apie tą patį mąsto ir Darbo partijos šulai. Trečioji naujiena susijusi būtent su santykiais tarp koalicijos partnerių. Lietuvos socialdemokratų partijos valdyba nutarė artimiausioje politinėje taryboje aptarti susidariusią situaciją valdančiojoje koalicijoje, įsiplieskus žodžių karui su koalicijos partneriais darbiečiais. Jie pritarė siūlymams koreguoti Vyriausybės teikiamą projektą, skiriant papildomas išlaidas kultūros darbuotojų atlyginimams, moksleivių būreliams ir žemdirbiams. Kitaip tariant, užsimanė pasiglemžti Kalėdų senelių titulą iš socialdemokratų. Darbo partijos garbės pirmininkas Viktoras Uspaskich ne juokais supyko ir pareiškė, kad A. Butkevičius yra bailys ir melagis, rinkimų metu pažadėjęs keisti žmonių pasmerktą konservatorių naktinę mokesčių reformą, bet po rinkimų nepakeitęs nė vieno įstatymo.
Visos trys žinios rodo tik vieną faktą: rinkimų kova įsisiūbuoja. Iki vasario pradžios liko visai nedaug, tad apsižodžiavimų tik daugės. Lieka tik spėlioti, kaip tai paveiks rinkėjų sprendimus. Ar itin daug kvailysčių rinkimų kampanijos pradžioje prikrėtę konservatoriai sugebės pasinaudoti valdančiųjų rietenomis? Darau prielaidą, kad ne. Tegul nesupyksta gerbiamieji skaitytojai, bet leisiu sau daryti drąsią prognozę: šiuose rinkimuose savo šanso nepraleis liberalai.
Po žinių iš partijų gyvenimo pats metas pakalbėti apie Prezidentūrą. Žinios iš ten radikaliai priešingos: sausį Šveicarijoje, Davose, vyksiančiame pasaulio ekonomikos forume dalyvaus ir Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Tai tikrai nemenkas pasiekimas, nes iki šiol tik nedaugelis valstybės vadovų gaudavo kvietimus skaityti pranešimą. Aršiausi prezidentės kritikai turi pripažinti faktą, kad mūsų valstybės vadovė tarptautinėje arenoje yra traktuojama kaip stipri lyderė. Tikrai yra nemažai skystablauzdžių ir už kolektyvinės atsakomybės nuostatų besislapstančių pasaulio politikų minioje. Tačiau šis teiginys turi ir kitą pusę: rinkimai į savivaldą bus puikus lakmuso popierėlis, parodysiantis dešiniųjų galimybes laimėti rinkimuose į Seimą. Visai tikėtina, kad konservatoriai ir toliau tęs savo nesėkmių seriją ir D. Grybauskaitei bei ją palaikantiems konservatoriams šaus į galvą mintis bent čia laimėti revanšą: ruošti D. Grybauskaitės įpėdinį 2019 metų prezidento rinkimuose. Tai būtų pačių prasčiausių bizantiškųjų tradicijų tąsa vis labiau europėjančioje Lietuvoje. Reikia ne įpėdinį ruošti, bet ugdyti lyderius.
Dar viena intriguojanti žinia besidomintiems valstybės aktualijomis metinė D. Grybauskaitės spaudos konferencija. Jos metu šalies vadovė apžvelgė praėjusius metus, vidaus ir užsienio politiką, ekonomiką. Prezidentė išskyrė svarbiausias veiklos kryptis 2015-aisiais. Viskas itin įdomu, nes šie metai intriguoja ne tik savivaldos rinkimais, bet ir globaliais iššūkiais, su kuriais Lietuva neišvengiamai susidurs. Vienas iš esminių klausimų yra sietinas su Ukrainos įvykiais: ar Lietuva šiemet taps Kremliaus agresijos ar provokacijų taikiniu?
Prognozės čia labai paprastos: jei Rusijai ir toliau sankcijos nebus nutrauktos ir naftos kaina nekils, tai tikimybė žymiai padidės. Putinas privalės dar labiau dramatizuoti, aštrinti tarptautinę padėtį, nes tai vienintelis kelias likti valdžioje. Mes esame provokacijoms tinkamų vietų sąrašo viršuje; tai faktas. Kita vertus, tiek Vokietijos, tiek Prancūzijos lyderiai šią savaitę it susitarę prabilo apie būtinybę Rusijai sankcijas atšaukti, jei ši nutrauks paramą separatistams. Mums tai dvejopas signalas: viena vertus, Putinas, tikėtina, turės sutvarkyti vidaus situaciją, todėl pagrindinis dėmesys bus nukreiptas į vidaus politiką, tačiau, kita vertus, visai galima spėti, kad didžiosios valstybės jau pasiekė kokių nors slaptų susitarimų su Rusija, ir tai mums vėlgi nieko gero nežada. Ateitis parodys, tačiau ruoštis reikia jau dabar.
Apie tai rašoma ilgai lauktoje ir tik šią savaitę Krašto apsaugos ministerijoje pristatytoje 100 puslapių knygelėje Ką turime žinoti apie pasirengimą ekstremaliosioms situacijoms ir karo metui. Nors būtų nekuklu girtis, kad šių eilučių autorius taip pat šiek tiek prisidėjo prie jos turinio, tačiau tokio leidinio pasirodymas yra geras ženklas. Penki tūkstančiai egzempliorių yra niekingas skaičius kalbant apie tokio pobūdžio leidinį, bet geriau tiek, nei visai nieko. Norintys paskaityti šį leidinį jį be vargo ras Krašto apsaugos ministerijos internetinėje svetainėje. Nuoširdžiai patariu susipažinti su knyga, nes ten netrūksta teorinių ir praktinių patarimų, kaip elgtis ekstremalių situacijų ar karo metu. Lieka tikėtis, kad tai pirmoji kregždė gaivinant realią civilinę gynybą, kad procesas nesustos tik leidybos lygmenyje.
© 2015 XXI amžius
|