Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Jubiliejinių bažnyčios iškilmių kulminacija

Šv. Mišių koncelebracijai vadovauja Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ

Vyskupai ir kunigai eina aukoti šv. Mišių

Šv. Mišių koncelebracijai vadovauja Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ

Paminklinėje Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje nuo lapkričio 1 dienos prasidėjo renginiai, skirti šios bažnyčios kertinio akmens pašventinimo 80-mečio jubiliejui ir bažnyčios konsekracijos 10-mečiui paminėti.

Gruodžio 26-ąją, antrąją Šv. Kalėdų dieną, pagal tradiciją tą dieną, kai buvo iškilmingai konsekruota atstatytoji Tautos šventovė, vyko šių jubiliejinių iškilmių kulminacija. Iškilmės, kurias transliavo Lietuvos televizija, prasidėjo šv. Mišiomis. Joms vadovavo Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius SJ, koncelebravo vyskupas augziliaras Kęstutis Kėvalas, Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas, vyskupas emeritas Juozas Preikšas, Kauno arkivyskupijos kurijos kancleris, Kauno Šv. Mikalojaus bažnyčios rektorius ir Benediktinių vienuolyno kapelionas mons. Adolfas Grušas, prel. prof. habil. dr. Vytautas Steponas Vaičiūnas, mons. dr. Andres Lavin (Šventojo Kryžiaus ir Opus Dei prelatūra), Kristaus Prisikėlimo parapijos klebonas mons. Vytautas Grigaravičius, parapijos ir Kauno arkivyskupijos kunigai.

Į iškilmes atvyko ir Paminklinės Prisikėlimo bažnyčios atstatymo tarybos komiteto nariai, keli Seimo nariai, Kauno miesto savivaldybės atstovai, bažnyčią padėję statyti bei jos aplinką tvarkyti įmonių atstovai ir visi tie, kuriems brangi yra ši šventovė.

Šv. Mišių pradžioje arkivyskupas S. Tamkevičius SJ pasveikino visus susirinkusius į iškilmes, o šv. Mišiose pasakė homiliją (arkivyskupo homilija spausdinama šalia).

Šv. Mišiose giedojo Kauno valstybinis choras, vadovaujamas prof. Petro Bingelio.

Po palaiminimo už nuopelnus Kristaus Prisikėlimo parapijai ženklu „Paminklinė Kristaus Prisikėlimo bažnyčia“ buvo apdovanoti Kauno miesto meras Andrius Kupčinskas, Seimo narė Rasa Juknevičienė, Pastoracinės tarybos nariai Diana ir Germanas Balkai. Po to arkivyskupas palaimino atminimo ženklą „Kristaus Prisikėlimo bažnyčia 1934–2004–2014“, kuris yra pritvirtintas prie bažnyčios sienos.

Po iškilmingų šv. Mišių į konferencijų salę susirinkę kviestiniai svečiai dalijosi mintimis, kaip buvo renkamos lėšos bažnyčios statybai, kaip vyko jos atstatymas ir kaip visi nekantriai laukė, kada nušvis šios bažnyčios prisikėlimo šviesa. Apie prabėgusius metus ir atliktus darbus svečiams priminė parodytas Juozo Ruzgo filmas.

Šios iškilmės buvo graži proga su džiaugsmu prisiminti apie nuveiktus darbus, pabendrauti ir padėkoti tiems pasišventusiems žmonėms, kurie negailėdami laiko, žinių, jėgų, statė šią bažnyčią, naujoms savo laisvos tautos kartoms kūrė prasmingą būtį su Dievu.

Pagal prisikelimas.lt
Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

Betliejaus Kūdikio kelias

Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius SJ

Dar tebeskamba džiaugsmingas angelų „Gloria“, skelbiantis apie Jėzaus užgimimą, o antroji Kalėdų diena jau atneša skausmingą žinią apie akmenimis užmėtytą diakoną Steponą – vieną iš pirmųjų Jėzaus sekėjų. Pažinęs Kristų, Steponas tapo ištikimu Evangelijos skelbėju ir už tai užsitraukė tautos vadų neapykantą. Nepajėgdami atsispirti išminčiai ir Dvasiai, kuri kalbėjo Stepono lūpomis, jie išsitempė jį už miesto ir užmušė akmenimis. Mirtinai užmėtomas akmenimis Steponas meldėsi: „Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!“ (Apd 7, 60).

Iš tikrųjų neatsitiko kažkas visiškai netikėto. Jėzus buvo perspėjęs savo mokinius, kad jie dėl savo tikėjimo turės pakelti didelių išbandymų: „Sergėkitės žmonių: nes jie įskųs jus teismams ir plaks sinagogose (...). Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo. Bet kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas“ (Mt 10, 17–22). Kitą kartą Jėzus kalbėjo: „Atsiminkite mano žodžius, kuriuos esu jums pasakęs: „Tarnas ne didesnis už šeimininką! Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios“ (Jn 15, 20).

Kai šiandien Jėzaus vardu bandome ginti gyvybę, krikščionišką šeimą ar tėvų teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus, kai sakome, kad ratifikuojant Stambulo konvenciją būtų paminta Lietuvos Konstitucijos garantuota tėvų teisė nevaržomai auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus, kai primename, kad reikia ginti ir negimusio vaiko teises, mus taip pat apmėto akmenimis. Ačiū Dievui, kad tai tik žodžių akmenys, – mes esame vadinami tamsybininkais, atsilikėliais, politikuojančiais klerikalais, bandančiais nurodinėti Seimo nariams, kokius įstatymus galima, o kurių negalima priimti. Kai kas norėtų, kad Bažnyčia, o ypač vyskupai, tylėtų panašiai, kaip buvo prievartaujami tylėti komunistinės diktatūros laikais.

Kol Betliejaus Kūdikis guli gyvulių ėdžiose, jis visiems yra priimtinas, – kaipgi galima nemylėti mažo nekalto Kūdikėlio. Tačiau kai tas pats Jėzus paskelbia, kad nuodėmė yra blogis, kurio reikia saugotis, kai primena, kad tai, ką padarome mažiausiam jo broliui, -– jei jo nemylime arba jį nuskriaudžiame, – tai padarome pačiam Dievui, tuomet šį Kūdikį skubama pašalinti. Jis paskelbiamas mitu, pasaka ar religingų žmonių kliedesiu. Sutinkama būti, kuo nori – pagonimi, ateistu ar tik savo tiesą išpažįstančiu liberalu, tik ne krikščioniu. Kadangi Betliejaus Kūdikis ir nuodėmė negali gyventi po vienu stogu, tuomet pradingsta visos tolerancijos, ir mes, sekantieji Jėzumi, esame apšaukiami homofobais, beveik savos valstybės interesų priešininkais. Dar gerai, kad gyvename prie Baltijos jūros, o ne kur nors Artimuose Rytuose. Tenai už krikščionišką tikėjimą žmonės tiesiogiai žudomi.

Antrąją Kalėdų dieną mes minime dvi Paminklinės Kristaus Prisikėlimo šventovės sukaktis: aštuoniasdešimt metų, kai buvo pašventintas jos kertinis akmuo ir pradėtas statyti tautos dėkingumo Dievui už Nepriklausomą Lietuvą paminklas. Antroji sukaktis – prieš dešimt metų ši šventovė užgimė naujam gyvenimui – buvo konsekruota.

Arkivyskupui Juozapui Skvireckui šventinant statomos Prisikėlimo šventovės pamatus, prezidentas Antanas Smetona kalbėjo: „Prisikėlimo bažnyčia – mūsų tautos laisvės paminklas. Jis ženklina Kryžiaus kelius, kuriais teko eiti tautai ir Bažnyčiai. Lietuvių priespaudos ir nelaisvės neregėjusi jaunoji karta teatsimena, jog laisvėje augti – tai nuolat budėti jos sargyboje“.

Sovietinė valdžia su Kristaus Prisikėlimo bažnyčia pasielgė panašiai kaip Erodas su Betliejaus kūdikiais. Stalino potvarkiu jau pastatyta, tik neįrengta bažnyčia buvo paversta radijo gamykla, o vietoj kryžiaus iškabintas komunistų partiją liaupsinantis šūkis: „Šlovė Sovietų sąjungos komunistų partijai“.

Tačiau tironai ateina ir nueina, o Dievas pasilieka. Sugriuvo sovietinė imperija, Lietuva atgavo laisvę, Bažnyčia nusimetė prievartos pančius ir žmonės išniekintą Prisikėlimo bažnyčią prikėlė naujam gyvenimui. Prikėlė kaip laisvei atgimusios tautos paminklą, kaip mūsų visų dėkingumo Dievui už laisvę ženklą. Prieš dešimtį metų gruodžio 26 dieną Paminklinė Kristaus Prisikėlimo bažnyčia buvo konsekruota.

Nelengva pasverti, ar prieš karą sunkiau buvo pastatyti Prisikėlimo šventovę, ar po Nepriklausomybės atkūrimo ją atstatyti. Tikriausiai atstatyti buvo sunkiau, nes reikėjo užgydyti Bažnyčiai padarytas žaizdas ir tik po to imtis sunkaus ir kruopštaus atstatymo darbo. Gerų ir sumanių žmonių pastangomis tas darbas buvo atliktas iki galo, sutvarkant net šventovės aplinką. Pagarba ir dėkingumas visiems, kuo nors prisidėjusiems prie šios šventovės atgimimo.

Ačiū Dievui, kad Kristaus Prisikėlimo šventovė šviečia ne tik Kaunui, bet ir visai Lietuvai. Tačiau šioje vietoje per anksti dėti tašką. Graži šventovė yra tik žmogaus proto ir rankų darbas. Šventovė pateisina savo egzistenciją tik tuomet, kai padeda statyti Dievo šventovę žmonių širdyse. Ar statome ją savo širdyse? Šį klausimą keliu visiems: sau, kunigams, tikintiesiems, o ypač politikams, tautos vadams ir visiems įtakingiems asmenims. Ar ne per mažai mylime ir esame atlaidūs, juk Steponas meldėsi ir už savo žudytojus! Ar ne per daug susikoncentruojame tik į ekonomiką ir finansus? Ar ne per daug įsijaučiame į globalizacijos procesus ir ar ne per mažai mąstome, kaip išsaugoti sveiką tautos dvasią?

Šitai sugebėsime padaryti tik tuomet, jei kasdien savo širdyse statysime šventovę Betliejuje gimusiam ir nuodėmę bei mirtį nugalėjusiam Kristui.

Homilija švenčiant Paminklinės Kristaus Prisikėlimo bažnyčios jubiliejų gruodžio 26-ąją

© 2015 „XXI amžius“