|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Atsisveikinome su Algirdu Patacku
Saulėtą balandžio 8-osios popietę šimtai žmonių į paskutinę kelionę išlydėjo Nepriklausomybės atkūrimo akto signatarą Algirdą Vaclovą Patacką. Po sunkios kovos su liga Seimo nario gyvybė užgeso Didįjį penktadienį. Velionio bičiuliai, valstybės politikai ir bendražygiai žinomą visuomenės veikėją į amžinybę išlydėjo iš Karininkų ramovės, kur jis buvo pašarvotas. Signataras palaidotas Petrašiūnų kapinėse. Algirdas Patackas tai didelė plačiašakė asmenybė. Jo mintys ir darbai visada buvo susiję su mūsų dvasinės kultūros, jos svarbiausio elemento kalbos išsaugojimu, Tautos bei Valstybės giliosios prasmės atskleidimu. Dabar tardami paskutinius atsisveikinimo žodžius, vis ryškiau matome jo pasiaukojamo gyvenimo paliktus pėdsakus, visa širdimi jaučiame tą didelę netektį, prisimename jo paskutinę knygą Litua, kurią jis skyrė mums visiems tai didžiajai savo gyvenimo meilei Lietuvai tėvynei, jos amžinybei, atsisveikindamas su nepriklausomybės signataru Petrašiūnų kapinėse kalbėjo kadenciją baigiantis Kauno miesto meras Andrius Kupčinskas. Šiandien į paskutinę kelionę palydime ypatingą žmogų, Lietuvos patriotą, Laisvės karį, žymų politiką, nepriklausomybės akto signatarą. Netekome tvirtų pažiūrų žmogaus, puikaus kolegos, politikos profesionalo, sakė Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė. Prie kapo duobės žodį taręs velionio brolis poetas Gintaras Patackas perskaitė atsisveikinimo eilėraštį, kurį prieš mirtį jam įteikė Algirdas ir paprašė jį perskaityti per laidotuves: (...) Su brangiausiais neatsisveikinu... / Mes, gyvieji, niekad nemirsime, / Mėnulveidžiai ir saulaveidžiai, / Į tikėjimą tyrą pavirsime, / Į tikėjimą, į tekėjimą, / Į gaivaus dieviškumo srovenimą, / Nes mes einame, kaip ir ėjome / Ne į mirtį, o į gyvenimą. Brolį Gintaras palydėjo ir tokiais savo žodžiais: Aš uždegsiu širdy žvakutę, / Pastatysiu ant tavo kapo, / Parašysiu vieną eilutę: / Tapo. Dar kalbėjo Kovo 11-osios Akto signataras, Europos parlamento narys Algirdas Saudargas (jo kalbą spausdiname atskirai). Laidotuvių apeigas atliko Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius.
Turėjęs Dievo dovaną įžvelgti giluminius dalykus Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius Homilija laidotuvių šv. Mišiose Kaune, Kristaus Prisikėlimo Bazilikoje balandžio 8-ąją, atsisveikinant su a. a. Algirdu Patacku Dievo žodis ketvirtąją Velykų dieną mums primena, kad žmogus be Kristaus yra luošys, tačiau, kai jį paliečia Dievo malonė, jis labai tvirtai atsistoja ant kojų. Šiandien laidojame vyrą, kurį buvo palietusi Dievo malonė, padėjusi jam visuomet išlikti labai tvirtam. Labai simboliškos Algirdo Patacko mirties ir laidojimo datos Didysis penktadienis ir Šv. Velykos. Kristaus Prisikėlimo iškilmę švenčiame per visą oktavą. Visą Algirdo Patacko gyvenimą galima prilyginti Didįjį penktadienį švenčiamai Kristaus kryžiaus paslapčiai. Kryžius buvo jo pogrindinė veikla ir KGB kalėjimas; ne mažesnis kryžius buvo Sausio 13-oji ir laisvos Lietuvos kūrimas matant, kad ne viskas vyksta taip, ko buvo siekta. Šv. Velykos primena, kad šioje žemėje nereikia baidytis kryžiaus paslapties, nes, teisingai išgyvenama, ji visuomet veda į Prisikėlimą. Žemėje niekuomet nesukursime tobulos visuomenės, nors ir labai jos norėtume. Laisva visuomenė paprastai kuriama ant demokratinių pagrindų, tačiau pati demokratija tik tuomet neša palaimingų vaisių, jeigu ją kuria moralūs žmonės. Tačiau visos bėdos prasideda tuomet, kai žmogus nori švęsti Velykas be kryžiaus. 1988 metais Lietuvos Sąjūdžio mitinge Algirdas kalbėjo: Mes norime laisvės, bet ar nuo to pradedame. Iš Sąjūdžio programos dingsta etinės vertybės, vis labiau įsigali ekonominiai ir politiniai šūkiai. Yra pavojus nematyti pagrindinio priešo mūsų dvasinio skurdo. Pirmiausia reikia vaduotis iš savo nuodėmių. Nėra laisvės be doros. Tik dora suteikia moralinę teisę būti laisviems. Jei patys sugesime, tuomet galas. Pirmiausia reikia susitvarkyti su savimi, o tuomet kariauti su išorės priešais. Iš savęs reikia reikalauti dešimt kartų daugiau, kaip iš kitų. Tai buvo ne kunigo, bet pasauliečio, per pogrindį ir KGB kalėjimą atėjusio į Kauno Sąjūdžio gretas, žodžiai. Jis jau buvo pažinęs, ką reiškia nelaisvė, ir gerai suprato, kaip reikia iš jos vaduotis ir kaip vaduoti Lietuvą. Algirdas mokėsi mylėti Lietuvą, kai ji buvo labai skriaudžiama, o laisva mintis slopinama. Anuomet buvo nedidelis pasirinkimas: prisitaikyti prie okupacijos sąlygų arba, rizikuojant laisve, kažką daryti. Apie tą metą Algirdas taip kalbėjo: Buvo dilema: ar tu žmogus, ar skuduras? O juk pokario metais vyrai gyvybę padėjo, į miškus ėjo tai kuo aš rizikuoju? Kad disertacijos neparašysiu? Į užsienį neišleis? Jei aš eičiau į dugną, ar tada gerai jausčiausi? Buvo tokia sovietinė gerovė, buvo galima gauti paskyrą žiguliukui, ir butą duodavo. Neužkabink jų, tai net į bažnyčią gali nueiti. Bet tada kas tu toks? Matai, kaip iš visų pusių varo blogį, kaip tyčiojasi iš tavo Tėvynės. Kaip Algirdas mąstė, taip ir elgėsi. Pogrindyje redagavo Pastogę, talkino leidiniui Lietuvos ateitis. Na, ir kaip buvo galima tikėtis, atsidūrė KGB kalėjime, apie kurį pasakė sparnuotą frazę: Geriau tenai nepatekti. Tačiau sugrįžo iš tenai nepalūžęs. Tokie kaip Algirdas buvo labai reikalingi ne tik pogrindžio veikloje, bet ir Sąjūdyje, nes be jų, tikriausiai, būtume išsikovoję tik Trispalvę ir himną ir likę Sovietų Sąjungos sudėtyje. Kauniečiai sąjūdininkai pasižymėjo kaip radikali srovė, reikalavusi Lietuvai tik nepriklausomybės. Pagaliau atėjo ilgai svajota laisvė. Velionis Algirdas negalėjo priimti vartotojiškos, vakarietiško liberalizmo idėjomis persisunkusios Lietuvos. Jis nusivylė Lietuvos politiniu elitu: Mes kovojome už tai, kad valdžia tarnautų žmonėms, kad tiesiog, būtų žmonių valdžia. O ją užgrobė vagys ir veidmainiai. Įsigalėjo sovietinė žiguliukų karta, prisitaikėliai šie labai skaudūs Algirdo žodžiai, be jokios abejonės, buvo taikomi ne visiems, bet daugeliui. Algirdo tvirtas įsitikinimas savo tiesa, jo tiesus būdas daugelį glumino, dažnai net erzino. Bet nebuvo galima jo negerbti, nes net darydamas klaidų jis buvo iki kraštutinumo sąžiningas. Jis tiesiog spinduliavo padorumu. Galima buvo suabejoti ar nepritarti kai kuriems velionio Algirdo sprendimams, bet dalykai, kurių jis siekė, buvo esminiai. Jis turėjo Dievo dovaną įžvelgti valstybei, tautai ir paskiram žmogui būtinus giluminius dalykus. Apie tokius žmones sakoma, kad jie yra žemės druska, nes jei jos nebūtų, daug kas pradėtų pūti. Algirdo idealizmą charakterizuoja kad ir tokios detalės: jis buvo atsisakęs signataro rentos, žemės sklypo ir kitų privilegijų. Kai vieną kartą Algirdui buvo paskirtas aukštas valstybinis apdovanojimas, pamatęs, kad panašiai apdovanojamas ir buvęs jo tardytojas, pareiškė: Šiuo atveju tik vienas yra teisus. Jei teisus jis buvęs mano tardytojas tada neteisus aš ir visas mano gyvenimas. Ir apdovanojimo atsisakė. Algirdas labai skaudžiai išgyveno, matydamas, kaip dabartinėje Lietuvoje atkakliai kelią skinasi su žmogaus prigimtimi nesuderinamos ideologijos, tokios, kaip antai, genderizmas. Jis pritarė rusų disidento Bukovskio minčiai, kad genderizmas yra blogiau už komunizmą, kai žmogus jau nebe žmogus, o kažkoks socialinis konstruktas, kai vieną dieną jis gali save laikyti vyru, kitą moterimi. Algirdas buvo karys, stovėjęs ne tik Lietuvos laisvės, bet ir dvasinių dalykų sargyboje. Toks tapo giliai tikėdamas į Dievą, būdamas Eucharistijos bičiulių sąjūdžio nariu ir be išlygų mylėdamas Lietuvą. Panašių į Algirdą visais laikais būna mažuma, bet jų būna. Dievas juos siunčia tarsi pranašus, kad kitiems rodytų kelią. Todėl neabejoju, kad Dievas ir naujajai Lietuvos kartai pašauks panašių krikščionių, koks buvo velionis Algirdas. Kas tiki į Prisikėlusįjį Kristų, tas yra ir visuomet išliks vilties ir veiksmo žmogumi, tas niekuomet tiesos ir laisvės neiškeis į lėkštę lęšienės. Prie a. a. Algirdo karsto melskime prisikėlusįjį Kristų, kad Lietuva visuomet turėtų sūnų bei dukrų, kurie būtų drąsūs priimti Kristaus kryžiaus slėpinį ir vestų tautą į naują atgimimą.
Algi, Tu amžinas Lietuvos skolininke Algirdas Saudargas Kalba balandžio 8-ąją Petrašiūnų kapinėse laidojant A. Patacką Šiandien prie Tavo kapo, Algi, noriu dar kartą pasikalbėti su Tavimi apie Lietuvą, kurią Tu pakeitei. Per tuos dešimtmečius, nuo mūsų pirmojo susitikimo daug kas pasikeitė, labai daug kas. Lietuva tapo laisvesnė, gražesnė, saugesnė. Tu prisidėjai prie tų pokyčių, bet ne apie juos noriu kalbėti. Noriu pakalbėti apie Lietuvą, kurią Tu pakeitei mumyse. Užsibuvę svečioje šalyje, pajuntame skausmingą namų ilgesį. Prancūzai jį vadina graikišku žodžiu nostalgija. Sugrįžę malšiname tą ilgesį Tėviškės vaizdais, gimtosios kalbos garsais, artimųjų prisilietimu. Tu neleidai mums apsibūti namie ir privertei ieškoti Lietuvos savo viduje, gelmėje prie būties šaknų. Tu vedei mus vidun, gilyn Vidijos takais į sielos gelmėse slypinčią protėvių sengirę ir palikai mus ten tamsoje ir tyloje. Taip, ten tylu ir tamsu, bet netuščia. Ten verd?nė būties šaknį gaivina, paparčio žiedas glūdi. Kaip sakė poetas: Ir žodžiai žydėdami gieda, ir mintys verdenėmis alda. Tu kvietei mus Oskaro Milašiaus žodžiais: Ateikit! Mintimis nuvesiu jus į keistą, ūkanotą, dulsvą, šnarantį kraštą... Tai Lietuva, kuri nepažino ištaigingo brandos liūdesio. Kurie išgirdo, paklausė ir sėmė iš to nesibaigiančio kūrybos šaltinio, tapo amžinais Lietuvos skolininkais. Tu pakeitei Lietuvą mumyse. Nebegana vaizdų ir dainų, skausmingas ilgesys traukia gelmėn. Algi, Tu amžinasis Lietuvos skolininke. Kiek kartų Tave susitikdavau, visuomet susirūpinęs skubėjai kokią nors skolą Lietuvai grąžinti. Ieškojai jos ir sielos gelmėse, ir tolimose galindijose, o skola tik augo. Mes pasilenksime prie žemės ir pakelsime Tavo skolą kartu su tuo žemės grumstu prie Tavo kapo. O Tu dabar pailsėk ramumoje.
© 2015 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |