|
Gailestingumas paskata atsiversti
Paskelbta popiežiaus Pranciškaus bulė Misericordiae Vultus
Mindaugas Buika
|
Šventasis Tėvas nuodėmklausių
apsuptyje per Atgailos pamaldas
24 valandos Viešpačiui
|
Bus atidarytos Šventosios durys Popiežius Pranciškus, vadovaudamas Atvelykio sekmadienio, Dievo gailestingumo šventės, pirmiesiems mišparams Vatikano bazilikoje, paskelbė ypatingos svarbos dokumentą, bulę, pavadintą Misericordiae Vultus (Gailestingumo Veidas) apie būsimojo Gailestingumo jubiliejaus šventimą. Taigi 2016 metai įgyja liturginį ir pastoracinį neeilinių Šventųjų metų minėjimo pobūdį. Šis Šventojo Tėvo sprendimas, nors yra istorinis, tačiau savo esme neturėtų labai stebinti, kadangi nuo pat pontifikato pradžios jis pabrėžia, kad naujosios evangelizacijos siekis turi būti grindžiamas praktine nuostata, kad Bažnyčia pirmenybę turi teikti ne smerkimui ir baudimui, bet atleidimui ir gailestingosios meilės raiškai. Balandžio 11 d. paskelbtame dokumente popiežius Pranciškus dėsto savo teologinį mokymą apie krikščionišką gailestingumo supratimą ir liudijimą, pabrėžiant, jog tai padeda geriau suvokti patį Dievą ir sąlygoja artimus tikinčiųjų santykius su juo, su kitais žmonėmis ir visa aplinka. Pirmasis bulės Misericordiae Vultus, kuri padalinta į 25 skyrelius ir yra 15 puslapių apimties, sakinys patvirtina, kad Jėzus Kristus yra Tėvo gailestingumo veidas ir kad šis teiginys sumuoja visą krikščionišką tikėjimą. Priminęs, ką Šventasis Raštas teigia apie beribį Dievo gailestingumą, Šventasis Tėvas pabrėžia, jog tikintiesiems reikia nuolat kontempliuoti šį gailestingumo slėpinį, nes jis yra džiaugsmo, nuoširdumo ir taikos versmė. Būti gailestingu yra fundamentalus priesakas kiekvieno asmens, kuris su nuoširdžiu atvirumu turi žvelgti į gyvenime sutiktų brolių ir seserų akis. Gailestingumas yra nematomas tiltas, jungiantis Dievą ir žmogų, stiprinantis jo viltį dėl amžinosios meilės ir atleidimo nepaisant visų mūsų nuodėmingumo.
|
|
Jėzus esminė mano gyvenimo Figūra?
Kun. Vytenis Vaškelis
Šį sekmadienį mes vėl girdime Jėzų, mums sakantį: Ramybė jums! (Lk 24, 36). Jei Bažnyčia Velykų laikui skiria tokį Evangelijos tekstą, kuris pabrėžtinai skelbia ramybę, kaip vertybę, turinčią nežemiškos malonės potencialą, tuomet verta dar kartą ją apmąstyti, savo vidumi priimti ir dėkoti Jam už šią dovaną mūsų dvasinės gyvybės žemę, kurioje slypi tinkamiausia terpė augti neprilygstamoms dorybėms, tikėjimui bei meilei. Nesistengiame į Emanuelį panašėti išoriškai, nes, pavyzdžiui, ilgų plaukų priežiūra ir kiti panašūs dalykai pastangos kopijuoti Jo žodžius bei poelgius savo gyvenime mūsų individualybę nuasmenintų ir savaip sukarikatūrintų. Viešpaties originalumas yra nepakartojamas, ir vienintelis kelias geriausiu būdu panašėti į Jį visa esybe kreiptis į Jį ir sakyti: Dievo Sūnau, Tavo tarnas ir bendradarbis Tavęs dabar įdėmiai klausosi, todėl malonėk taip prabilti į jį, kad Jis, išgirdęs įkvėpiantį Tavo žodį, suteiktų jam pirmumą, juo užsiangažuotų ir, negailėdamas jėgų, stengtųsi jį pritaikyti net kasdienybės periferijoje.
|
|
|