|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Jėzus esminė mano gyvenimo Figūra? Kun. Vytenis Vaškelis
Šį sekmadienį mes vėl girdime Jėzų, mums sakantį: Ramybė jums! (Lk 24, 36). Jei Bažnyčia Velykų laikui skiria tokį Evangelijos tekstą, kuris pabrėžtinai skelbia ramybę, kaip vertybę, turinčią nežemiškos malonės potencialą, tuomet verta dar kartą ją apmąstyti, savo vidumi priimti ir dėkoti Jam už šią dovaną mūsų dvasinės gyvybės žemę, kurioje slypi tinkamiausia terpė augti neprilygstamoms dorybėms, tikėjimui bei meilei. Nesistengiame į Emanuelį panašėti išoriškai, nes, pavyzdžiui, ilgų plaukų priežiūra ir kiti panašūs dalykai pastangos kopijuoti Jo žodžius bei poelgius savo gyvenime mūsų individualybę nuasmenintų ir savaip sukarikatūrintų. Viešpaties originalumas yra nepakartojamas, ir vienintelis kelias geriausiu būdu panašėti į Jį visa esybe kreiptis į Jį ir sakyti: Dievo Sūnau, Tavo tarnas ir bendradarbis Tavęs dabar įdėmiai klausosi, todėl malonėk taip prabilti į jį, kad Jis, išgirdęs įkvėpiantį Tavo žodį, suteiktų jam pirmumą, juo užsiangažuotų ir, negailėdamas jėgų, stengtųsi jį pritaikyti net kasdienybės periferijoje. Mūsų pastangos, priimant Šventosios Dvasios vėjo dvelkimą, kaskart savo sąžinės jautrumu atsiliepti į Jo nuolatinį kvietimą Sek Manimi ir nepailsk tai daryti esti apvainikuojamos, nes pakanka vien tikro širdies noro taip priimti Jo Evangelijos žodžius į savo vidų, kad jie taptų kūnu, išsipildytų šv. Augustino ištarmė: Kas trokšta mylėti, tas myli. Taigi viską lemia vidinė žmogaus būsena, kai joje vyrauja neblėstantis troškimas pažinti tiesą ir gyventi ja, tuomet asmuo dažniausiai spontaniškai stengiasi vadovautis tuo vidiniu imperatyvu, kuris yra jo kristocentriško klusnumo pažintai tiesai ašis. Šių metų balandžio 14 dieną į Pivašiūnų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų šventovę susirinkome paminėti Kunigystės šventimų 30 metų sukaktį. Vadovaujant vysk. Jonui Ivanauskui, 1985 metais drauge su mūsų kunigų kursu baigusiam Kauno kunigų seminariją, šventėme Eucharistiją, dėkojome Dievui bei Motinai Marijai už kunigo pašaukimo dovanos kelią ir klausėmės turiningos mūsų kurso draugo kun. dr. Virginijaus Veilento, Lietuvos karinių oro pajėgų kapeliono, homilijos. Iškilmių pabaigoje vysk. Jonas Ivanauskas visiems pamaldų dalyviams (be abejo, ypač Aukščiausiajam) iš širdies dėkojo už šį šventinį susibūrimą... Atslūgus šviežiems šios šventės įspūdžiams, gyvenimo realybė skatina susimąstyti dėl mūsų kunigiškos tarnystės rytojaus. Kai kunigystę vertiname iš tam tikros laiko retrospektyvos, galime tarti, kad mes, dvasininkai, kiekvienas savaip stengėmės gyventi bei daryti tuos darbus, kurie tiesiogiai siejasi su kunigo pašaukimu, asmeniškai augti Kristuje ir liudyti bei skelbti Jį bei Bažnyčios mokymą aplinkiniams. Vienintelis Viešpats įžvalgiausiai žino kiekvieno kunigo triūsą, gebėjimus ir, metams bėgant, įvertina pastangas ne tik nepasiduoti netikėtai aplankančiai gyvenimo monotonijai ir dvasinės sausros sąstingių pavojams, bet mato mūsų slaptą troškimo koeficientą panašėti į Jį savuoju charakteriu. Prisiminkime Dievo žodį, kuris yra tikrasis viso mūsų gyvenimo vertinimo indikatorius. Nepakanka krikščioniui, ypač kunigui, dėl Jėzaus vardo ištverti įvairius išbandymų dyglius, bet tiesiog būtina nuolat žvelgti į savo pirmosios meilės žibintą (plg. Apr 2, 35), kad pernelyg nenutoltų nuo jo. Didžioji pasitenkinimo savimi priežastis slypi bent nežymioje savęs sureikšminimo srityje, kai, užuot visur ir visada atidavęs pirmenybę malonės veikimui, žmogus ima ir savuoju gyvenimo būdu Dievui tarytum sako: Esu nepakeičiamas, ką Tu, Viešpatie, be manęs veiktum... Juk esu Tavo liežuvis, rankos ir kojos. Tačiau Jis tinkamiausiai mus naudoja tik tada, kai savęs klausiame: Ar tikrai mano širdis panašėja į Jo Širdį? Ar iš tiesų mano mintys, žodžiai ir veiksmai kaskart vis labiau atitinka Tavo skelbiamo žodžio tiesą? Ar dažnai kviečiu Dievo Dvasią, kad Ji iš naujo atvertų man protą (plg. Lk 24, 45), ir Jos šviežias patepimas laisvai tekėtų manyje ir į kitus? Prisikėlusysis mums dovanoja savąją ramybę su vienintele sąlyga ar tikrai norime įsišaknyti Jo ramybėje? Jei kartais tikinčiųjų ir net kunigo gyvenime pasitaiko dvasinių spragų, dar uoliau grįžkime prie įvairių Dievo žodžio apmąstymų, kurie veda į tokį asmeninių dvasinių pojūčių atgaivinimą, kuris yra atviro Viešpatyje prisipažinimo sąlyga ir unikali galimybė: Esu nuostabiausias Jo kūrinys, pirmiausia pašauktas kaip rožė išskleisti savo dorybių žiedlapius Jo rytmečio spindulių atokaitoje. Esu sukurtas skleisti Jo garbę žemėje iki paskutinio atodūsio... Tegul Jo vardo skelbimas teiks Jam dar didesnį džiaugsmą, o mane panardins į Jo ramybės tikrumą. Anot vieno rašytojo, mes esame tam, kad per Jėzų Kristų skleistume aistringą norą, kad visur visų tautų džiaugsmui viešpatautų Dievas.
© 2015 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |