Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Iki šiol laisvės kovotojų gretose...

Minint penktąsias antikomunisto ir antiglobalisto Viliaus Bražėno (1913–2010) mirties metines

Prof. Ona Voverienė

Vilius Bražėnas

Greitai bėga laikas. Jau penkeri metai, kai netekome antikomunisto, antiglobalisto ir publicisto Viliaus Bražėno (1913 04 06–2010 10 03). Savo laiku etnologas Norbertas Vėlius pagal žemaičių paprotį sakytų: „Vėlės išsivedė“. Ir jis pats mirtį suvokė „ne kaip tragišką neišvengiamybę, o kaip natūralų ciklišką perėjimą iš gyvybės į mirtį ir iš mirties vėl į gyvybę“.

Taigi Vilius Bražėnas pakviestas sugrįžta, lanko mus, jo buvusius draugus ir bendražygius, savo knygomis, savo mintimis ir politine išmintimi. Tačiau jaunosios kartos, pribrendusios politiniam mąstymui tik dabar, kažin ar jau yra susipažinusios su Viliaus Bražėno knygomis: „Sąmokslas pries žmoniją“ (Čikaga, 1975, 1978, Kaunas, 1997), „Nauja pasaulio santvarka?“ (K., 2000), „Po dvylika vėliavų. Tarp tironijos ir laisvės“ (Klaipėda, 2005), „Priminimai bendražygiams“ (V., 2009) ir „Kova dar nebaigta...“ (V., 2013, sud. O. Voverienė). Knyga išleista jau po Viliaus Bražėno mirties. Derėtų išsamiau susipažinti su Onos Voverienės knygų „Antikomunizmas“ (V., 2010) ir „Kova dar nebaigta...“ (V., 2013) skyriais, skirtais Viliui Bražėnui. Pastarojoje knygoje, pateikta ir Viliaus Bražėno knygų ir straipsnių bei literatūros apie jį rodyklė, po kurio laiko jau lauksianti jos papildymo.

Jau vėlėms išsivedus V. Bražėną, Lietuvos moterų lyga organizavo 12 jam atminti skirtų seminarų, kurie vyko gražioje, daugybe degančių žvakių nuskaidrintoje aplinkoje. Seminaruose dalyvavo V. Bražėno kūrybos gerbėjai iš Vilniaus ir Kauno, pasiryžę savo kūrybinį potencialą skirti jo įdėjų įgyvendinimui ir ateities vizijai – Lietuvos tautinės valstybės, ne deklaruojamos, o realios, tikros tautinės valstybės, atkūrimui. Kiekviena visuomeninė patriotinė organizacija, kurią išeidamas į Amžinybę apdovanojo V. Bražėnas, padalindamas savo santaupas, savaip paminėjo jo atminimą ir vaidmenį tų organizacijų veikloje. Rodos, daug kalbėta, daug rašyta, ką jau čia daugiau ir beatrasi. Bet, pasirodo, V. Bražėno idėjų, minčių ir jo nuostatų aruodas, sukauptas knygose ir publicistikoje, yra neišsemiamas ir aktualus, ypač dabar, vykstant nuožmiai Rusijos agresijai pries Ukrainą, žūstant tūkstančiams ukrainiečių, o Vakarams begėdiškai žudikui nuolaidžiaujant.

Per anksti šokti ant komunizmo kapo

Dar gyvendamas Amerikoje V. Bražėnas rašė: „Nežiūrint to, kad Vakarų liberalai ir net kai kurie konservatoriai bando įtikinti visus, kad komunizmas miręs, yra pakankamai duomenų, įrodančių, jog toli gražu dar per anksti mums šokti ant jo kapo ar dėti gėles tiems, kuriems komunizmas buvo artimas ir mielas“ (Vilius Bražėnas. Per anksti šokti ant komunizmo kapo // Laisvoji Lietuva. – 1990, birž. 7). Savo tezei patvirtinti jis pateikė tokius faktus: Rytų Europoje dar tebėra 600000 Rusijos karių, o išsivadavusiose iš komunistinės „globos“ Rytų Europos valstybėse vyksta keisti dalykai. Bulgarijoje „opozicija“ „neaiškiom sąlygom susijungė su komunistais, kurie dabar vadinasi socialistais; Vengrijos „nekomunistai“ gan kritiškai nusiteikę prieš komunizmą ir prieš kapitalizmą apskritai“; Čekoslovakija suskilo į Čekiją ir Slovakiją: abiejų valstybių vyriausybės „nežino“, kaip demokratizuoti slaptąsias policijas, Prezidentas Vaclavas Havelas praranda autoritetą; Rumunija, pakorusi komunistų partijos vadus, grįžo „į senus laikus“. Galingoji jos „Securitate“, rumuniška KGB, vėl darbuojasi kaip ir komunistiniais laikais; Rytų Vokietija, besijungdama su Vakarų Vokietija, vis dar aktyviai šnipinėja Vakarų Vokietijoje, o „nekomunistinė“ Rytų Vokietija atsisako tenkinti Vakarų Vokietijos reikalavimą „paviešinti ir likviduoti šnipų tinklą“ (Vilius Bražėnas. Ten pat). Savo straipsnyje aptardamas JAV katalikų dienraščio „The Wanderer“ (1990 05 24) publikaciją, patvirtinančią jo tezę, V. Bražėnas padarė išvadą: „Marksizmas dar sveikas ir gyvas ir klesti didžiuosiuose JAV universitetuose, pradedant Harvardu; yra palaikomas mokesčių mokėtojų pinigais. Tad lietuvių išeivių šeimos, besidžiaugdamos komunizmo mirtimi, turėtų susirūpinti, kad siunčiami į marksistinius universitetus mūsų vaikai iš jų išėję neprisidėtų prie komunizmo atgaivinimo“ (Vilius Bražėnas. Ten pat, p. 223).

Komunistinis vilkas socialistinės avies kailyje

Lietuvoje mūsų tautiečiai akivaizdžiai mato, kad „komunizmas tebėra gyvas... Ne visi tikri, jog komunistų partijai pakeitus vardą neliks komunistinis vilkas socialistinės avies kailyje“ (Vilius Bražėnas. Ten pat).

Jau tada patyręs politologas Lietuvą iš Amerikos perspėjo dėl galimo Rumunijos scenarijaus pasikartojimo Lietuvoje: „Iš džiūgavimo atsikvošėję rumunai pamatė, jog klastojimų ekspertai komunistai panaudojo net laisvus rinkimus savo valiai Rumunijos žmonėms primesti“ (Vilius Bražėnas. Ten pat). Deja, tą patį scenarijų pritaikius Lietuvoje, lietuviai dar „nemato“, kas vyksta Lietuvoje. „Elgiasi, kaip tos legendinės trys beždžionės: viena užsidengusi akis nieko nemato; kita užsikimšusi ausis – negirdi; trečia – užsidengusi burną, nieko nesako“ (Vilius Bražėnas. Kova dar nebaigta... – V., 2013).

„Nematė“ ir „negirdėjo“, ir „nieko nesakė“, kai buvo išvagiami bankai, „prichvatizuojamas“ vergišku visų Lietuvos žmonių darbu įgytas Lietuvos turtas, ir vis rinko į valdžią tuos pačius prichvatizatorius, staigiai praturtėjusius, iki žemiausio Europos lygmens nuskurdinusius šimtus tūkstančių Lietuvos žmonių, kitus šimtus tūkstančių, jauniausių ir darbingiausių, išvariusius į pasaulio pasvietes duoneliauti. Laimė, kad dar turime viltį – mūsų prezidentę Dalią Grybauskaitę, kuri, jos pačios reitingų sąskaita dar prilaiko „komunistinių vilkų socialistinės avies kailyje“ ėjimą į galutinę komunizmo pergalę Lietuvoje. Tik ar suspės ir pajėgs atlaikyti Prezidentė tų vilkų ėjimą į jų pergales, naikinant Lietuvos švenčiausią vertybę – lietuvių kalbą, šį kartą parduodamą neva draugiškai Lenkijai už jos pardavėjų gerovę, „už trupinį aukso, už gardžios sriubos šaukštą“.

Ar galima visiškai pasitikėti Vakarais?

Rusijos karas Ukrainoje, Krymo aneksija ir Rusijos karių dalyvavimas kruviname Sirijos pilietiniame kare, išvarančiame iš savo Tėvynės šimtus tūkstančių žmonių, dabar plūstančių į Europą, parodė visišką Vakarų neįgalumą, tramdant didžiausią pasaulyje teroristą, jau išžudžiusį beveik septynis tūkstančius ukrainiečių ir iki šiol žudynes Ukrainoje tebetęsiantį.

Realią geopolitinę situaciją dar 1994 metais giliai išanalizavo V. Bražėnas straipsnyje „Vakarų politika – žiūrint iš Vakarų“. Jame pirmiausia į akis krinta V. Bražėno cituojama Lietuvoje leistos pogrindinės „Aušros“ (1979) mintis: „Vakarai ir rusų komunistai prekiauja tautomis“. Šitą fenomeną V. Bražėnas paaiškino taip: „Tokia Vakarų politika yra todėl, kad įtakingi ir dažnai turtingi globalistai jau seniai sąmoningai stumia Vakarų ir Rytų tautas į „naujos pasaulio tvarkos“ gardą, kontroliuojamą „vieno pasaulio valdžios“. Tuo atveju Vakarų globalistų kalbos apie tautų ir individų „teises“ būtų tiktai priedanga politikai, kuri yra visiškai priešinga asmeninės laisvės, tautinių valstybių bei tautinės kultūros siekiams. Išeitų, kad tokie nacionalistai, kaip mes, tik painiojasi po kojomis tiems, kurie ištroškę valdžios ar kilniais tikslais siekia visiškos galios, kad sukurtų universalią utopiją – Pasaulinę socialistinę sovietų sąjungą. Norėdami tai pasiekti, jie, matote, turėtų tautas sugrupuoti į rajoninius konglomeratus, kuriuose tvarką palaikytų tokių konglomeratų „didieji broliai“. Deja, tokią prielaidą patvirtina istorinė ir šiandieninė tikrovė“ (Vilius Bražėnas. Vakarų politika – žiūrint iš Vakarų // Dienovidis. – 1994 07 08, p. 4).

O istorinė ir šiandieninė tikrovė yra tokia, kad Vakarai turi savo konglomeratus: Jungtines Amerikos Valstijas ir Europos Sąjungą, o Rytams V. Putino iniciatyva pavyko sukurti naują Rytų konglomeratą BRIKSA (Brazilija, Rusija, Indija, Kinija, Pietų Afrika). Kokia jo ateitis, vadovaujant V. Putinui, kol kas sunku prognozuoti. Taigi šiandieninė tikrovė „naujos pasaulio tvarkos“ kūrimą atideda mažiausiai šimtmečiui ir sugrąžina Vakarų ir Rytų konglomeratus į pavojingos priešpriešos laikus, kuriuos, kaip matome, užpildo aršus ideologinis informacinis karas prieš Baltijos šalis ir fizinis žiaurus ir žudantis karas, kuris jau vyksta Ukrainoje ir Sirijoje. Deja, tai skatina Vakarų galios bejėgiškumas.

Kitas šiandieninės globalios politikos ypatumas, V. Bražėno nuomone, yra tai, kad vis daugiau pasaulio valstybių yra tvarkomos pagal vis labiau mūsų dienomis populiarėjantį modelį: „Šio modelio centras yra tai, jog politiką nustato elitas, o ne masės... Apie vieną stambiausių ir žymiausių pasaulio bankininką Deividą Rokfelerį, pasaulio globalistų smegenų centro vadovą, V. Bražėnas, remdamasis Amerikos politologo, buvusių prezidentų patarėjo užsienio politikos klausimais Tomo R. Dye mintimis, rašė: „Vienintelis žmogus, kuriam tapti Jungtinių Valstijų prezidentu būtų pažeminimas“ (Vilius Bražėnas. Ten pat).

„Viešąja politika yra lengvai manipuliuojama per elito valdomą masinę informaciją, dėl to apsikeitimas idėjomis tarp elito ir masių plaukia iš viršaus žemyn“ (Vilius Bražėnas. Ten pat). Prezidento Dž. Kenedžio užsienio politikos formuotojas Georgas W. Ball į JAV valstybinį užsienio politikos lygmenį buvo pakėlęs nuostatą: „Jungtinės Valstijos jokiomis aplinkybėmis neturėtų vadinti komunistinės taktikos „brutalia“ ar vartoti žodį „vergija“, kalbėdamos apie komunistų užimtus kraštus“. Tai aiškiai parodo, jog naivūs Amerikos vadovai Kremlių laikė potencialiu globalistų partneriu, kuriant naująją pasaulio santvarką, todėl stengėsi Maskvos režimą visokeriopai stiprinti stambiomis paskolomis, naujausiomis technologijomis, remti maisto produktais. Dž. Kenedžio politiką Rusijos atžvilgiu tęsė JAV prezidentas Džordžas Bušas vyresnysis, bet sulaikyti bolševikinės imperijos žlugimo jau niekas nebegalėjo, nors Vakarai labai stengėsi, pridengdami savo pastangas šydu: „Ar prisipažinsime, ar ne, mes be galo daug laimime iš sovietinės sistemos sugebėjimo palaikyti tvarką ir ramybę maždaug tarp 200 milijonų rusų ir kitų milijonų satelitų kraštuose“ (Vilius Bražėnas. Ten pat).

Lietuva dviejų globalizmų – Rytų ir Vakarų – kryžkelėje

Atvykęs į Lietuvą ir čia 2002 metais apsigyvenęs V. Bražėnas pamatė ir suprato, kad Lietuvoje tuo metu buvo dar dvi apylygės Lietuvos – viena jų, dar vis kurianti komunistinį „šviesų rytojų“, ir kita, siekianti po daugelio metų nebūties grįžti į Europą. Tarp tų Lietuvų buvo iškastas gilus griovys, pilnas neapykantos. To meto politinę padėtį Prezidentas Valdas Adamkus apibūdino kaip „karą visų su visais“, o Justinas Marcinkevičius rašė taip:

Neapykantos ir pykčio sodai žydi,

Nuoskaudų lyg piktžolių pilni laukai...

Žmoniškume, avinėli, tu mažyti,

Kurgi tu ganysiesi... ir kaip?

Patyręs politologas ir publicistas V. Bražėnas savo taiklia ir galinga plunksna Lietuvos spaudoje dėl visų tautos bėdų – jos politinio neraštingumo ir parsidavinėjimo rinkimuose be gėdos ir sąžinės už alaus bambalį ir jau išbrokuotos sriubos pakelį, už svetimtaučio klajūno, nuolat šmeižiančio Lietuvą ne tik po Kremliaus kurantais, bet ir iš aukštos Europos Parlamento tribūnos, organizuojamas prieš rinkimus „skanios mėsytės degustacijas“, net už suremontuotos bažnyčios stogą – labiausiai kaltino inteligentus, tūnančius „po klevu“ ir masiškai sergančius jau minėtų trijų beždžionių sindromu: vieni nemato, kiti – negirdi, treti – nekalba. Jis nuolat spaudoje aiškino, kad demokratinėje valstybėje tauta visą laiką turi būti pasiruošusi kovai už savo teises, nes kai tauta ir net atskiras žmogus nustoja veikti ir kovoti, miršta. Iš čia ir visuomenės dėsnis, išreikštas populiariai: „Mirė 30 metų, palaidotas 70-ies“. Intelektualų pareiga savo tautai – ją šviesti, aiškinti, skatinti veiksmui ir vesti. Kai intelektualai tos pareigos neatlieka, tauta skęsta politinėje tamsoje ir patys intelektualai tampa tamsuoliais (Vilius Bražėnas. Inteligentai ar  tamsuoliai? // Laisvoji Lietuva. – 1977 02 17).

Lietuvai įstojus į NATO ir Europos Sąjungą, V. Bražėnas akino tautą džiaugtis tuo, kad „virš Lietuvos nebekabo surūdijęs maskvinis Damoklo kardas“, ir skatino užimti aktyvią poziciją: „Kaip besiorganizuotume viduje, turėtume dalyvauti naujų ES struktūrų įtaigojime: ES politinės struktūros formavime ir tobulinime, kad ES būtų laisvai apsisprendusių valstybių bendrija, o ne kokių nors „didžiųjų brolių“ valdoma supervalstybė, kaip vienas globalinės formuotės padalinys“ (Vilius Bražėnas. NATO, ES ir globalizmas // Lietuvos aidas. – 2004 06 08).

Straipsnyje „Lietuva ties dvejais globalizmo vartais“, susipažinęs su politine padėtimi Lietuvoje, kai pusė Lietuvos dar tebekuria „šviesų komunizmo rytojų“, o kita pusė nori europietiškos Lietuvos, su nerimu kalbėjo, kad Lietuva, dėl savo geografinės padėties dabar stovi prie dviejų – Rytų ir Vakarų – globalizmų vartų; tarp jų, deja, neutralumui nėra erdvės... Koks yra Rytų globalizmas, tie, kurie gyveno pokariu ir patyrė lietuvių tautinį genocidą, tremčių kančias ir artimųjų netektis, ir tie, kurie norėjo žinoti, gerai žino. Pasirinkę Vakarus, „mes ilgiau turėsime galimybę būti laisvi ir prisidėti prie tų vakariečių, kurie priešinasi „pasaulio naujosios tvarkos“ kūrimui. Tie iš mūsų, kurie vengdami komunizmo gardžiuojasi utopiniu globalizmo „tvarkos pasaulyje“ idealu, turėtų suprasti, kad globalizmas neįmanomas be komunizmo, nes komunizmas yra moderniosios tironijos esencija“ (Vilius Bražėnas. Lietuva ties dvejais globalizmo vartais // Tremtinys. – 2002 08 08).

V. Bražėno testamentas Lietuvai – knyga „Priminimai bendražygiams“

Knyga „Priminimai bendražygiams“ sudaryta dar paties V. Bražėno, jam jau sirguliuojant. Nemažai testamentinių jo priminimų jau įgyvendinta (Voverienė Ona. Viliaus Bražėno žvilgsnis į Lietuvos ateitį. Minint publicisto, antikomunisto ir antiglobalisto Viliaus Bražėno 100-ąsias gimimo metines // Karštas komentaras. – 2013 03 29, p. 19, 21). Tačiau dar daug priminimų, kurie šiandien, informacinio karo su Rytų globalistais sąlygomis yra ypač aktualūs. Pirmuosiuose knygos puslapiuose V. Bražėnas kreipiasi į Lietuvos inteligentiją, prašydamas „dekolonizuoti nuo socialistinės kolonizacijos likučių Tautos dvasią. Tai pagerintų ir kitų problemų sprendimą. Tai būtų pareiga ypač tų, kurie savanoriškai ar priverstinai buvo prisidėję prie dvasinės kolonizacijos vykdymo“ (Vilius Bražėnas. Priminimai bendražygiams. – V., 2009. – p. 12). Jo nuomone, „intelektualų atsiribojimas nuo visuomenės pilietinio švietimo ir nuo Europai tradicinės krikščioniškos dvasios gynimo leido įsišaknyti įvairios kilmės materializmui ir kosmopolitizmui“ (Vilius Bražėnas. Ten pat, p. 84).

Iki šiol valstybiniu lygmeniu nepasmerktas komunistinis okupacinis režimas ir jo padaryti nusikaltimai lietuvių tautai, nepasmerkta ir komunistinė ideologija, kuri kaip Ebolos virusas dabar plinta pasaulyje, ypač stiprėjanti V. Putino komandos iniciatyva visose BRIKSA šalyse bei informaciniame kare Lietuvoje, kuriame aktyviai dalyvauja ir mūsų tautiečiai, kariaujantys žiniasklaidoje prieš Lietuvą... Lietuvoje. Nepakankamai aktyviai gesinamos Europos federalistų užmačios Lietuvoje, padedančios tokiems pat federalistams Europoje kurti naują „Europos imperiją“ kaip regioninį „naujosios pasaulio santvarkos ir globalios vyriausybės padalinį, kuriame Lietuva gali būti nustumta į „imperijos politikos pakraščius“. Nepateisinamai apleistas darbas su tautinėmis bendrijomis Lietuvoje, ypač su lenkais, jų daliai tapus politine partija, kurios veikla „dvelkia nacizmu“ (Vilius Bražėnas. Lenkų reikalavimai dvelkia nacizmu // Tremtinys. – 2009 06 12). Jo nuomone, apie nacistines tos partijos vadų nuostatas liudija „juokingas reikalavimas lietuviams pakeisti savo rašybą, kai kurių lenkų tautinio išskirtinumo ir virš visų kitų Lietuvos tautinių mažumų pasiaukštinimo jausmui patenkinti, deja, ne visus prajuokina“ (Vilius Bražėnas. Ten pat). Taigi dabartinė Lietuvos vyriausybė nacizmu dvelkiančią LLRA priėmė į koaliciją, lenkų mokykloms skiriamą mokinio krepšelį padidino nuo 20 iki 40 proc., palyginus su lietuvių mokinio krepšeliu, valdžios rūpesčiu išlaiko vos ne 100 lenkiškų mokyklų, o Seimo nariai, per 25 Lietuvos nepriklausomybės metus dar neišsivadavę iš komunistinės ideologijos išugdyto proto vergijos (jau įvardinti, kaip tautos išdavikai – Alfa.lt) yra pasiruošę šią lenkų ekstremistų užmačią, dvelkiančią nacizmu, tenkinti.

Iki šiol nerealizuotas V. Bražėno priminimas atsisakyti Lietuvoje „daugiasėdynės valdžios“, kai to paties seimūno sėdynė suauga su ministro sėdyne. Tokia lietuviška valdžios negalia – „pats groja, pats šoka“ – „padeda paaiškinti, kodėl yra sunku sustabdyti valdžios malimą tuščiomis girnomis ir Seimo komisijų tyrimuose pagauti siūlų galus aukštojo pilotažo korupcijos kamuolyje“ (Vilius Bražėnas. Ten pat, p. 89). Kita vertus, tokia „daugiasėdynė“ valdžios praktika jau pradeda dvokti veidmainyste ir dvigubų standartų taikymu, kai Seimo narys negali gauti atlyginimo už kitokius darbus, „išskyrus už kūrybinę veiklą“... Ir staiga paaiškėja staigmena, kad „Seimo narys gali būti skiriamas tik Ministru pirmininku ar ministru... Nieko sau „TIK“ (Vilius Bražėnas. Ten pat).

Nerealizuotas ir svarbiausias V. Bražėno priminimas – „Lietuva per ilgai užsigulėjo ant kairio šono. Jau metas atsukti ją ant kito šono ir, gal netrukus, prikelti iš ligos patalo“ (Vilius Bražėnas. Ten pat, p. 83). Tuo požiūriu Lietuva jau gerokai atsilieka nuo visos Europos, kurioje jau keleri metai, net pačiame Europos Parlamente, vyksta „varžybos ne tarp kairės ir dešinės, o tarp globalizmo ir nacionalizmo“ (Vilius Bražėnas. Tautiškumo naikinimas ir mūsų pasipriešinimas. Ten pat, p. 84–87). Akivaizdžiai matome, kad nacionalizmas ne slūgsta, o kyla. Rusijos karas su Ukraina rodo, kad ši naujoji geopolitikos paradigma jau kelią skinasi, nors ir per kraują kovoje su Rytų globalizmu. Tačiau visuomenės moksle per amžius gyvuoja dėsnis: laisvės daigai, palaistyti krauju, visuomet sudygsta ir į Istorijos šiukšlyną nusviedžia pavergėjus.

Šiandien Lietuva jau kitokia negu A. M. Brazausko epochoje

Galime tuo tik pasidžiaugti. Nors ir vyksta Rusijos karas prieš Ukrainą, nors dabar Rusija siunčia savo kariuomenės dalinius į Siriją, siekdama sustiprinti Rytų globalistinį konglomeratą ir į jį įtraukti Siriją, o Lietuvoje vyksta aršus informacinis karas prieš Lietuvą ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus, vykdomas V. Putino simpatikų ir kolaborantų, dalies kurių uodegos įšalusios KGB nusikaltimų liūne, vis tiek jau šiandien gyvename kitoje Lietuvoje negu A. M. Brazausko laikais. Lietuvoje jau nebeliko totalinės neapykantos žmogui ir ją skatinančios „visų prieš visus ir kiekvieną“ kovos, kai nežinojai, su kuo kalbi – draugu ar priešu. Tačiau vis dėlto liko negausūs, nors ir labai aršūs Rusijos kolaborantų ir nepagydomų simpatikų būreliai. Nemanau, kad visi jie parsidavinėja už pinigus, už medalius iš Rusijos ir Lenkijos. Tą lūžį Lietuvos politikoje pajutome Lietuvos prezidentei Daliai Grybauskaitei laimėjus rinkimus antrajai kadencijai ir reaguojant į jos žodžius: „Ačiū, kad manim pasitikėjote. Tikiu savo Tauta. Ir žinau, kad aš viena, kuriant naują Lietuvą, nieko nepadarysiu, jeigu visi jūs neįsijungsite į Lietuvos ateities kūrimą“. Tuos žodžius išgirdo tūkstančiai Lietuvos vaikinukų ir mergaičių, savanoriškai stojančių į Lietuvos kariuomenės gretas ir pasiryžusių kaip ir jų seneliai bei protėviai ginti Lietuvą, aukosiančių, jeigu prireiks, ir gyvybę. Neabejoju, kad jie ir taikos sąlygomis Lietuvos neapvils. O tie nuodingi vaisiukai, kurie dabar kariauja prieš Lietuvą, jos saugumą ir valstybingumą, pačioje Lietuvoje, pabus ir supus jų vaikų ir anūkų smerkiami kaip tautos išdavikai, dabartiniai Lietuvos stribai.

Manau, kad didelį įnašą į tos naujos Lietuvos kūrimą įnešė šviesaus atminimo Vilius Bražėnas ir jo nepakartojamai aštri plunksna.

© 2015 „XXI amžius“