Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Užduotys didžiajai demokratijai

Apie istorinę popiežiaus Pranciškaus kalbą JAV kongrese

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus apsilankęs JAV kongrese prie čia esančios jo kanonizuoto Kalifornijos apaštalo šv. Junipero Seros skulptūros. Dešinėje – viceprezidentas Džo Baidenas, kairėje – Atstovų rūmų pirmininkas Džonas Beneris

Aikštėje prie Kapitolijaus Šventąjį Tėvą pasitiko jaunų amerikiečių minia

Šventojo Tėvo kalbos Kongreso nariams akimirkos

Katalikų įtakos stiprėjimas

Jeigu popiežiaus Pranciškaus apaštalinėje kelionėje Jungtinėse Amerikos Valstijose, kuri susilaukė ir didžiulio tarptautinio dėmesio, ieškotume to, ką tikrai būtų galima vadinti istoriniu, įvykusiu pirmą kartą, būtų jo kalba sostinėje Vašingtone specialiai surengtoje Kongreso (JAV parlamento) sesijoje. Iš tikrųjų, pavyzdžiui, Šventasis Tėvas kalbėjo ir Niujorke vykstančioje Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinėje asamblėjoje, tačiau taip yra darę visi keturi JAV aplankę popiežiai (Jonas Paulius II net du kartus), kaip Vatikano valstybės vadovai. Garbė daryti pranešimą galingiausios pasaulio valstybės įstatymų leidėjams Romos vyskupui dabar buvo suteikta pirmą kartą. Ir tai ženklina tiek išskirtinį moralinį popiežiaus Pranciškaus autoritetą politinėje bendruomenėje, tiek ir Katalikų Bažnyčios visuomeninės įtakos Jungtinėse Valstijose išaugimą. Juk dar ne taip seniai, tik prieš pusę šimtmečio, JAV prezidentu tapusiam pirmajam katalikui Džonui Kenedžiui (John Kennedy) teko atkakliai ginti savo tikėjimą prieš protestantiškojo elektorato daugumos reikštas abejones, kad jis pernelyg „žvalgosi į Romą“. Kad dabar ši nepasitikėjimo siena nugriauta, patvirtina ir tas faktas, kad nors katalikai sudaro tik 23 proc. JAV gyventojų, tarp Kongreso narių jų yra daugiau nei 30 proc. Net ir abu parlamento rūmų vadovai – Senato pirmininkas JAV viceprezidentas demokratas Džo Baidenas (Joe Biden) ir Atstovų pirmininkas respublikonas Džonas Beneris (John Boehner) yra katalikai. Nemažai Katalikų Bažnyčios narių yra ir tarp žymių politikų (senatorių, valstijų gubernatorių), kurie iškėlė savo kandidatūras būsimuose 2016 metų JAV prezidento rinkimuose.

Toks posėdis, kuriame dalyvauja Senato ir Atstovų rūmų nariai, Kongrese rengiamas tik išskirtiniais atvejais, kai svarstomas šaliai ypatingos svarbos klausimas arba priimamas ypač garbingas svečias. Šį kartą rugsėjo 24 dieną toks jungtinis posėdis pirmą kartą surengtas Popiežiaus vizito proga, dalyvaujant JAV valstybės sekretoriui Džonui Keriui (John Kerry), beje, irgi katalikui, kitiems vyriausybės nariams, diplomatams, Aukščiausiojo teismo teisėjams. Iškilmingai Kongreso vadovų pasitiktas ir pristatytas popiežius Pranciškus išsamų pranešimą anglų kalba pradėjo priminimu, kad jis yra didžiojo Amerikos kontinento sūnus, pirmą kartą iš Naujojo pasaulio išrinktas apaštalo šv. Petro įpėdinis. Iškėlęs įstatymų leidėjų asmeninės ir visuomeninės atsakomybės svarbą ginant ir saugant piliečių orumą ir bendrąjį gėrį, Šventasis Tėvas sakė, kad iš šios aukščiausios politinės tribūnos jis nori kreiptis į visus 320 milijonų JAV gyventojus – į tuos vyrus ir moteris, kurie sąžiningu triūsu parūpina kasdienę duoną savo namams, kuria geresnį gyvenimą savo šeimoms, stengiasi ne tik dorai mokėti mokesčius, bet ir solidariu veikimu palaikyti visuomenės, ypač neturtingos jos dalies, gyvenimą. Buvo paminėti seneliai, kaip tautos ir šeimos išminties saugyklos, ir jauni žmonės, kurie studijomis ir darbais stengiasi realizuoti savo siekius dažnai nelengvų išbandymų akivaizdoje.

Girdėti tikėjimo balsą

Istoriniame pranešime analizuodamas Jungtinių Valstijų ir pasaulio socialinio, politinio ir religinio gyvenimo sąsajas popiežius Pranciškus rėmėsi keturių didžiųjų amerikiečių – vergiją panaikinusio prezidento Abraomo Linkolno (Abraham Linkoln, 1809–1865), kovotojo už pilietines teises juodaodžio baptistų pastoriaus Martyno Liuterio Kingo (Martin Luther King, 1929–1968), Katalikų darbininkų sąjūdžio pirmininkės Dorotėjos Dei (Dorothy Day, 1897–1980) ir žymaus mąstytojo, dialogo skatintojo cistersų vienuolio Tomo Mertono (Thomas Merton, 1915–1968), kurių įvairios sukaktys šiemet plačiai minimos, – nuopelnų vertinimais. Jis sakė, kad šios iškilios asmenybės, nepaisant jų išgyventų laikotarpių sudėtingumo ir žmogiško ribotumo, gebėjo atkakliu kūrybiniu darbu ir atsidavimu (kai kurie netgi gyvybės auka) kurti geresnę ateitį savo tautai lemtingų išbandymų akimirkomis, suteikdami realų pavidalą pamatinėms vertybėms. Šiuo savuoju paveldu jie ir dabar mums siūlo tikrovės suvokimo ir interpretavimo būdą, tapdami ta giliąja kultūrinės sankaupos versme, iš kurios galime semtis dvasinių bei intelektualinių jėgų dabartinės epochos prieštaringumų ir konfliktų sprendimams, sakė Šventasis Tėvas. Šiemet minėdami legendinio prezidento A. Linkolno, to laisvės gynėjo, kuris nepaliaujamai darbavosi „dėl Dievui ištikimos tautos atgimimo“, 150-ąsias pasikėsinimo į gyvybę metines, geriau suprantame, kad tikrai laisvos ateities kūrimas reikalauja susitelkimo į bendrąjį gėrį, kuris kuriamas tik solidaraus ir subsidiaraus bendradarbiavimo dvasioje. Dabartinėje socialinėje ir politinėje pasaulio situacijoje yra reikalingas budrus tokios pusiausvyros siekis, kad būtų išvengta kokios nors ekonominės, ideologinės ar religinės sistemos primetimo, užtikrinant įvairiopos veiklos laisvę demokratinių įstatymų ir etinių nuostatų rėmuose.

Perspėdamas dėl ideologinio ekstremizmo, visokių fundamentalizmo formų, o kartais fatališku tampančio individualaus paklydimo pavojingų pasekmių, popiežius Pranciškus pabrėžė, kad ypač reikia vengti supaprastintos redukcijos, kai matomas tik gėris ar blogis, kai vieni laikomi tobulais teisuoliais, o kiti beviltiškais nusidėjėliais. „Šiuolaikiniame pasaulyje su jo atviromis žaizdomis, kurios daro poveikį daugybei mūsų brolių ir seserų, reikia priešintis kiekvienai poliarizacijos formai, kuri mus dalija į dvi stovyklas, – kalbėjo Šventasis Tėvas. – Mes juk žinome, kad bandydami išsilaisvinti iš išorinio priešo, galime pasiduoti pagundai maitinti vidinį priešą. Tironų ir žudikų neapykantos imitavimas yra geriausias būdas užimti jų vietą“.

Todėl šiandienos geopolitinių ir ekonominių krizių sprendimui reikalingas atsakas, kuris skatintų viltį ir gailestingumą, taiką ir teisingumą, nes užtikrintam žengimui į priekį būtina atnaujinta solidarumo ir broliškumo dvasia, dosnus bendradarbiavimas dėl bendrojo gėrio. Priminęs, kad religinės denominacijos daug prisidėjo prie JAV visuomeninio gyvenimo stiprinimo, popiežius Pranciškus akcentavo, jog, turi būti girdimas religijos balsas valstybinių reikalų tvarkyme, nes tai yra meilės ir broliškumo balsas, kuris stengiasi sakyti tai, kas geriausia kiekvienam asmeniui ir visai bendruomenei. Toks sąlytis su tikėjimu, žinoma, atsižvelgiant į visus skirtumus ir sąžinės laisvę, yra galinga versmė kovoje už naujų vergijos formų eliminavimą, žinant, kad jos atsiranda iš didelio neteisingumo, kuriam įveikti reikia dvasingumu paremto socialinio konsensuso. Juk ir 1776 metais paskelbta JAV Nepriklausomybės deklaracija patvirtina kiekvienam asmeniui Dievo suteiktas lygias teises į gyvenimą, laisvę ir laimės siekimą. Vadovaujantis šiais principais, politika negali vergauti ekonomikai ir finansams, ji turi būti bendrojo gėrio kūrėja, įtvirtinant taiką ir teisingumą sutelktose drąsos ir ryžto reikalaujančiose pastangose, aiškino Šventasis Tėvas, ir jo kalba daug kartų buvo pertraukta pritariančiais plojimais, tiesa, nevienodai gausiais kairėje ir dešinėje pusėje: „partinė pozicija“, nieko nepadarysi.

Žvelgimas į migrantų veidus

Priminęs šiemetinę 50 metų sukaktį, kai žmogaus teisių gynėjas M. L. Kingas pradėjo didžiąją kampaniją už savosios svajonės („dream“) įgyvendinimą, kad juodaodžiai amerikiečiai turėtų pilnas pilietines teises (toje kovoje jis 1968-aisiais buvo nužudytas per pasikėsinimą), popiežius Pranciškus palietė ne tik Europoje, bet ir Jungtinėse Valstijose aktualų migrantų klausimą. Ir šioje šalyje yra dešimtys milijonų užsienyje gimusių žmonių, daugiausia atvykusių iš Lotynų Amerikos, vadinamosios ispaniškosios („hispanic“) kultūros atstovų. Kadangi dauguma jų yra katalikai (skirtingai nuo Europos, kur tarp migrantų vyrauja musulmonai), tai šiuo metu jie jau sudaro 40 proc. iš 75 milijonų JAV Katalikų Bažnyčios narių ir turi nuolatinio augimo perspektyvą. Todėl visi pagrindiniai nacionalinės vyskupų konferencijos dokumentai pateikiami ne tik anglų, bet ir ispanų kalba, kurią kone privalomai turi mokėti ir vietos hierarchai. Štai ir Šventasis Tėvas, šioje kelionėje susitikęs su Jungtinių Valstijų vyskupais, drąsiai kalbėjo savo gimtąja ispanų kalba (jis kilęs iš Argentinos), sakydamas, jog žino, kad jie tą kalbą supranta. Teigiama, kad netolimoje ateityje ir JAV prezidentas turės būti dvikalbis, nors dalyje amerikiečių visuomenės ir politiniame elite yra nusistatymas prieš ispaniškai kalbančių migrantų, ypač nelegalų, gausėjimą. Štai kai kurie kandidatai 2016 metų rinkimuose į prezidentus grasina deportuoti visus 11 milijonų nelegalų (neturinčių dokumentų migrantų), vadindami juos nusikaltėliais ir smurtautojais. Tam griežtai prieštarauja Bažnyčia. Kalbėdamas Kongreso nariams popiežius Pranciškus vėlgi priminė, kad Jungtinės Valstijos, kaip visas Amerikos kontinentas, istoriškai yra migrantų žemė, todėl negali bijoti svetimšalių tie, kurie patys yra jų atžalos. Praeityje visada vyko tautų kraustymasis dėl vienokių ar kitokių priežasčių, ir dabar tūkstančiai žmonių keliauja iš Pietų į Šiaurę ieškodami geresnio gyvenimo, geresnių galimybių sau ir tiems, kuriuos myli. „Bet ar tai ne tas pats, ko mes norime savo pačių vaikams?“ – uždavė klasikinį klausimą Šventasis Tėvas, kurį neįmanoma atremti. Jis ragino į migrantus žvelgti ne kaip į „skaičius“, bet kaip į konkrečius asmenis, žvelgti į jų veidus, išklausyti gyvenimo istorijas ir atsiliepti į poreikius kiekvienoje konkrečioje situacijoje.

Atsiliepimas turi būti žmoniškas, teisingas ir broliškas, vengiant šiems laikams būdingos išmetimo kultūros nusistatymo: atskirti, sunaikinti, nusišalinti nuo visko, kas kelia rūpesčius. Anot popiežiaus Pranciškaus, čia labiausiai tinka Evangelijoje minima Auksinė taisyklė: „Daryk kitam tai, ką norėtum, kad kiti tau darytų“ (Mt 7, 12). O tai reiškia užuojautą, meilę, pagalbą, suteikimą galimybių, kurių mums reikia, Taigi, jei mes norime saugumo, tai jį turime garantuoti ir kitiems, ir jų atžvilgiu taikyti tokius pat gyvenimo standartus, kokių norime mes patys. Aiškindamas šią Auksinę taisyklę Šventasis Tėvas priminė atsakomybę saugoti ir ginti žmogiškąją gyvybę kiekviename jos vystymosi tarpsnyje, tai yra nuo jos prasidėjimo iki natūralios pabaigos. Taigi šiuo atveju nėra leistinas nei motinos įsčiose bręstančio kūdikio žudymas atliekant abortą, nei papiktinantys eksperimentai su žmogaus embrionais, nei sunkaus ligonio ar senelio „gailestingas“ numarinimas taikant eutanaziją. Ta proga popiežius Pranciškus griežtai pasisakė ir prieš Jungtinėse Valstijose tebegaliojantį teisinį principą „akis už akį“ – mirties bausmės taikymą nusikaltėliams – primindamas kiekvienos gyvybės sakralumą bei reabilituojantį bausmės pobūdį. Kaip beveik kiekvienoje apaštalinėje kelionėje, taip ir Jungtinėse Valstijose, Popiežius aplankė kalėjimą, susilaukdamas entuziastingo priėmimo ir dėmesingo kalinių išklausymo. Šventasis Tėvas kalbėjo ir apie čiabuvių indėnų patirtos istorinės tragedijos, kai įsisavinant Ameriką toli gražu ne visada buvo gerbiamos jų teisės. Žinoma, senosios praeities kontaktų ir papročių vertinimams negalima taikyti šiandienos kriterijų, nors ir būtų nuodėmių ir klaidų. To negalima kartoti santykiuose su kitų tautybių ir tikybų žmonėmis. Kaip jau buvo rašyta „XXI amžiuje“, pastarojo vizito metu popiežius Pranciškus kanonizavo Kalifornijos apaštalu vadinamą pranciškoną kunigą Juniperą Serą, kartu paneigdamas nepagrįstus kaltinimus dėl tų laikų misionierių dalyvavimo kolonizatorių vykdomo genocido žiaurumuose.

Solidarumas, dialogas, šeima

Šventasis Tėvas pristatė nuopelnus prieš 35 metus mirusios Dievo tarnaitės Dorotėjos Dei, kuri savo žurnalistinėje karjeroje XX amžiaus pirmos pusės didžiosios ekonominės krizės metu, 1933-aisiais, įkūrė kenčiančių interesus gynusį laikraštį „The Cathalic Worker“ („Katalikas darbininkas“) ir kartu su juo prasidėjusį Katalikų darbininkų sąjūdį (Catholic Worker Movement), kovai prieš socialinį neteisingumą besivadovavusį ne komunistiniais, bet religiniais principais. Šios, Niujorke gyvenusios katalikų veikėjos iniciatyva tuo laikotarpiu, kai dėl pramoninės gamybos nuosmukio susikūrė milijoninės vargšų bedarbių minios, skubiai buvo sukurtas karitatyvinės paramos tinklas, dosniai aprūpinęs nuskurdusius būstais, maistu ir drabužiais. Toks D. Dei, kuriai šiuo metu yra užvesta kanonizacijos byla, socialinį aktyvumą, karštai išgyventą teisingumo jausmą, Evangelijos įkvėptą atsidavią prislėgtųjų reikalams, tikėjimo ir švento gyvenimo pavyzdį, popiežiaus Pranciškaus įsitikinimu, būtina pripažinti ir socialiai prieštaringoje šiandienoje. Juk nepaisant technologinės pažangos trečiojo tūkstantmečio pradžioje, vis dar daug žmonių gyvena ekstremaliomis ir netgi bado sąlygomis, todėl reikia viską daryti, kad nebūtų prarasta globalinio solidarumo dvasia. Todėl reikia galvoti ne tik apie kuo gausesnį gėrybių kūrimą, bet ir teisingesnį jų paskirstymą, korektiškai išnaudojant gamtos išteklius, tinkamą naujausių technologijų taikymą bei verslo iniciatyvas, kad ekonomika tikrai būtų moderni ir stabili. Ne kartą pranešime cituodamas savo socialinę encikliką „Laudato Si“ Šventasis Tėvas sakė, jog verslas yra kilnus pašaukimas, ypač jeigu jis stengiasi kurti darbo vietas ir yra nukreiptas į tarnavimą bendrajam gėriui. Priminęs dabartinės ekologinės krizės kontekstą, jis sakė, kad būtina peržiūrėti ekonominės veiklos modelius, kad būtų sustabdytas tolesnis gamtos aplinkos degradavimas, kurį sukėlė žmonių veikla ir šioje srityje įstatymų leidėjams skirtas svarbus vaidmuo. „Dabar atėjo laikas drąsiems veiksmams, naujoms strategijoms, kurios skirtos įgyvendinti rūpinimąsi kultūra“, – kalbėjo popiežius Pranciškus. Jis nurodė pastangų aktualumą, stengiantis išnaikinti ekstremalų skurdą, atstatyti į pašalį nustumtą žmogiškąjį orumą, išsaugant gamtos aplinką, nelaukiant dar fatališkesnių klimato kaitos pasekmių. Tada trokštama pažanga bus sveikesnė, žmogiškesnė, sociali ir integrali, efektyviai panaudojant mokslo ir tyrimo institucijų indėlį.

Prasminga, kad dabar, švenčiant Pašvęstojo gyvenimo metus, savo istoriniame pranešime į didžiųjų JAV asmenybių gretas popiežius Pranciškus iškėlė ir prieš 100 metų gimusio cistersų (trapistų) ordino vienuolio Tomo Mertono, žymaus mąstytojo, rašytojo, poeto, taikos ir tarpreliginio dialogo skatintojo pavyzdį. Tai – iš tikrųjų nepaprasto likimo vienuolis ir kunigas, kuris užaugo sekuliarizuotų dailininkų šeimoje ir pasikrikštijo jau baigęs universitetą, būdamas 23 metų. Jausdamas stiprėjantį pašaukimą pašvęstajam gyvenimui nutraukė literatūros dėstytojo karjerą ir tapo vienuoliu, vėliau gavo ir kunigystės šventimus. Uždarą vienuolišką būtį derino su labai produktyvia kūrybine veikla, parašė daugiau nei 50 knygų, apie 2000 eilėraščių ir poemų. Šiais raštais jis tapo visuotinai pripažintu autoritetu audringo 7-ojo dešimtmečio laikotarpiu Šiaurės Amerikoje susiformavusiame jaunimo taikos ir pilietinių teisių sąjūdyje. Pripažinęs šio pirmiausia maldos vyro nuopelnus, Šventasis Tėvas atkreipė dėmesį T. Mertono pastangas stiprinti Vakarų ir Rytų krikščionių dvasinius ryšius, skatinti dialogą su Azijos religijomis. Paliesdamas šią dialogo temą popiežius Pranciškus sakė, kad ir jo pareiga – „statyti tiltus“ bei skatinti tai daryti ir kitus žmones, politinius veikėjus bei vyriausybes. „Geras politinis lyderis tas, kuris turi mintyse visų interesus ir reikiamu momentu veikia atvirumo bei pragmatizmo dvasioje“, – kalbėjo Šventasis Tėvas. Taip tiesiogiai užsimindamas apie daug žadančią pradžią Jungtinių Valstijų ir Kubos santykiuose. Pabrėžęs, kad dialogu reikia stengtis mažinti ir ilgainiui nutraukti išsiplėtojusius karinius konfliktus, jis ragino užduoti klausimą: kodėl mirtį nešantys ginklai parduodami tiems, kurie planuoja sukelti didesnes kančias individams ir visuomenei?“. Deja, atsakymas čia labai paprastas, nes prekyba ginklais atneša daug pinigų: „Tų pinigų, kurie permirkę krauju ir dažnai nekaltųjų krauju“. Kreipdamasis į parlamentarus Jungtinių Valstijų, šalies, kuri neabejotinai pirmauja prekyba ginklais tiek šalies viduje, tiek ir užsienyje, popiežius Pranciškus ragino nutraukti gėdingą ir kaltą tylą bei ryžtingai užsiimti šia problema iki visiško tokių sandėrių nutraukimo.

Baigiamosiose, bet ne mažiau svarbiose pastabose Šventasis Tėvas priminė, kad buvo atvykęs į JAV dalyvauti Pasaulio šeimų susitikime ir kad pati šeimos tema buvo viena reikšmingiausių šio vizito metu vykusiuose kituose susitikimuose. Jis pabrėžė, kad šeimos gerovė yra svarbiausia Jungtinių Valstijų ir kiekvienos kitos šalies vystymui, todėl jos rėmimas ir skatinimas turi būti svarbus ir įstatymų leidėjams, nes šiai pamatinei visuomenės ląstelei dabar iškilusi didesnė nei bet kada grėsmė tiek iš vidaus, tiek ir iš išorės. Pradėtos kelti viešos abejonės dėl fundamentalios šeimos santykių reikšmės (anksčiau tai darė tik marksistinė ideologija), dėl santuokos ir šeimos (kaip vyro ir moters sąjungos) pamato. Popiežius Pranciškus išreiškė akivaizdų susirūpinimą, kad JAV ir dvidešimtyje kitų pasaulio valstybių šiemet Aukščiausiojo Teismo sprendimu įteisinta homoseksualų „santuoka“, o tradicinė šeima išgyvena sunkią krizę dėl skyrybų gausos ir vadinamosios nesantuokinės „partnerystės“ paplitimo (apie visa tai dabar kalbama Romoje vykstančioje Vyskupų Sinodo asamblėjoje, apie ją bus rašoma plačiau kituose „XXI amžiaus“ numeriuose). Patvirtinęs su niekuo nesulyginamo šeimyninio gyvenimo turtingumą ir grožį, Šventasis Tėvas ypač kvietė Kongreso narius kreipti dėmesį į labiausiai pažeidžiamų šeimos narių, būtent vaikų ir jaunų žmonių būklę dėl jų nebrandumo, vyraujančios moralinės painiavos, neviltį skatinančio smurto, seksualinio ir kitokio išnaudojimo apraiškų. „Jų problemos yra ir mūsų problemos, – sakė popiežius Pranciškus, – todėl reikia kartu svarstyti ir siekti veiksmingų sprendimų, o ne įsitraukimo į bevaises diskusijas“. Jo įsitikinimu dabar ypač svarbu įveikti dabartinę ideologiją, kai jaunimas tiesiog atgrasomas nuo šeimos kūrimo dėl įsipareigojimo „visam laikui“ nepopuliarumo ir ateities perspektyvų stokos. Ta pati moraliai prieštaringa kultūra pateikia daugelį kitų siūlymų, kurie irgi neskatina šeimos kūrimo.

© 2015 „XXI amžius“