|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Gyvenimą keičia malonė Kun. Vytenis Vaškelis
Tik žvelgdami per dieviškosios Karalystės perspektyvos prizmę, kai šio sekmadienio Evangelija į pirmą vietą iškelia nenuilstamą amžinojo gyvenimo siekiamybę (Mk 10, 17), galime Kristaus mokymo šviesoje vertinti net kartais iškilusius skandalingus įvykius. Štai neseniai Tikėjimo mokymo kongregacijoje dirbusio mons. Kžyštofo Charamsos (Krzysztof Charamsa) paskelbtas prisipažinimas, kad jis esąs gėjus, laimingai gyvenantis su savo partneriu, sukėlė ne tik dviprasmiškų minčių, bet jo mesti nepagrįsti kaltinimai Bažnyčiai bei Šventajam Sostui dėl homofobijos ir homoseksualų laisvės varžymo paliudijo, kaip net dvasininkas gali taip skaudžiai susipainioti savo mintyse, kad, užuot skelbęs ir liudijęs Tiesą, tampa melo ruporu. Besąlygiškai pritardami oficialiam Vatikano spaudos salės pareiškimui, kad į minėto kunigo asmeninį gyvenimą reikia žvelgti su atitinkama pagarba (turime tolerantiškai atskirti jo privatų gyvenimo būdą nuo jo Sinodo išvakarėse viešai pareikštų sveikam protui prieštaraujančių kaltinimų), tenka pripažinti, kad Dievas, norėdamas atvesti mons. K. Charamsą į atgailą, leido jam vadovautis savo suklaidintu išmanymu (Rom 1, 28). Pasaulyje milijonai krikščionių, sužinoję šio dvasininko nuopuolį, meldžiasi už jo atsivertimą, todėl tikėtina, kad jau dabar malonės kibirkštis braunasi į jo vidų ir tikrai anksčiau ar vėliau jį paskatins naujoje šviesoje įvertinti visą savo gyvenimą ir ypač padės suvokti savos atsakomybės mastą dėl mestų beprecedentinių kaltinimų... Nors Bažnyčia, krikščioniškai motyvuodama nepritaria ir niekada nepritars homoseksualioms praktikoms, bet ji visiems aiškiausiai kalba apie būtinybę pagarbiai ir su artimo meile elgtis su homoseksualios orientacijos žmonėmis, nes Viešpats, nepaisydamas kiekvieno žmogaus nuodėmingumo, myli ir gerbia juos tokius, kokie jie yra. Dievas, trokšdamas padėti ypač tiems, kurie klysta bei klaidina kitus, yra be galo kantrus ir išradingas. Jo gailestingumo arsenalas iš tiesų neišsenkantis, ir Jis, pasinaudodamas mūsų maldomis ir savų skausmingų išbandymų jungimu su atperkamąja Jėzaus auka ant Kryžiaus, ras tinkamą momentą ir būdą labai aiškiai pasibelsti į žmogaus sąžinę. Svarbiausia, kad pats asmuo pagaliau pasiryžtų atverti savo vidines akis. Tik tada galės užsidegti žalia šviesa ir viskas kardinaliai keisis. O dabar pažvelkime į save. Mokiniai klausė Jėzų: Kas galės išsigelbėti? Jis tarė: Tai neįmanoma žmonėms, bet ne Dievui: Dievui viskas įmanoma (Mk 10, 27). Viešpats dėl mūsų veikia gailestingumu ir mažumu: Jis suserga nepagydoma amnezijos liga, kad mes, sekdami Jo pavyzdžiu, nebijotume užsikrėsti tomis atlaidumo bakterijomis, kurios pirmiausia gydo ir visai išgydo mūsų pačių praeities dvasines žaizdas ir jų likučius, o paskui per mus Jis skatina keistis aplinkinius. Todėl tenelieka jokio neatleidimo lašo sau bei artimui, kai Visagalis (ypač priėmus Atgailos sakramento malones) žmogui taria: Nuo šiol esi visiškai LAISVAS ir gyvenk taip, kad išliktum visada vertas šios laisvės! Rašytojo ir teologo C. S. Lewio knygoje Kipšo laiškai vienas kipšas kitam apie žmones štai ką porijo: Dievas nori juos išmokyti vaikščioti, todėl atitraukia savo ranką, ir jeigu jie tikrai trokšta išmokti eiti patys, Jis džiaugiasi net jų suklupimu. Nesileisk apgaunamas, Nelabuk! Didžiausias pavojus mūsų reikalui iškyla tada, kai žmogus, kad ir nenoromis vis dar siekdamas įvykdyti Jo valią, žvalgydamasis po visatą, kurioje, regis, pranyko visi Jo pėdsakai, klausia, kodėl jis yra apleistas, ir vis tiek paklūsta Jam. C. S. Lewis net pragaro veikėją priverčia blyksteli krikščioniška išmintimi, kuri iš pamatų griauna visą mūsų priešo strategiją, jei tik mes net sunkių išbandymų valandėlėmis ryžtamės atmesti visas pražūtingas savojo ego ir piktojo pagundų viliones, idant (tiesa, kartais ir prisiversdami) paklustume Dievui. Vienąsyk Viešpats į ses. Faustiną šitaip kreipėsi: Mano mokine, labai mylėk tuos, kurie tau suteikia kančios, daryk gera tiems, kurie tavęs nekenčia. Kai Faustina atsiliepė sakydama, jog ji nejaučianti jiems meilės, tada Jėzus ją pamokė: Jausmas ne visada nuo tavęs priklauso; ar myli, pažinsi iš to, jei po patirtų nemalonumų ir sielvartų neprarandi ramybės, bet meldiesi už tuos, kurie tave įskaudino, ir linki jiems gėrio. Kaip Viešpats šv. Faustiną vis mokė maldas ir įvairius kentėjimus aukoti už paklydėlių atsivertimą, taip ir Jis mus vis kviečia panašiai nenuilstamai elgtis. O kai su tikėjimu ir pasitikėjimu drauge keliame savo širdis į Dievą, tuomet Jo pažadas, duotas per Faustiną, tikrai mūsų gyvenime pildosi: Greičiau Žemė ir Dangus pavirstų niekuo, negu pasitikinčios sielos neapgaubtų mano gailestingumas. Kaip srauni upė tegul liejasi Viešpaties gailestingumas ant mūsų ir ypač ant tų, kuriems jo labiausiai reikia.
© 2015 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |