Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Mums rašo
Parodos

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Kauno „Aušros“ gimnazijai – 100 metų

Pogrindinės jaunimo organizacijos narys Augustinas Laurynaitis, žuvęs po traukinio ratais

Mokinės Dalios Puidokaitės laidotuvių eisena

Prie Nežinomo Kareivio kapo. Priekyje – prof. Vytautas Landsbergis, Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė ir Zigmas Tamakauskas

Neseniai Lietuva minėjo pirmosios lietuviškos gimnazijos įkūrimo Vilniuje šimto metų sukaktį. Tais pačiais (1915) metais, po mėnesio, būsimo Vasario 16-osios Akto signataro spaustuvininko Saliamono Banaičio pastangomis pradėjo savo darbą pirmoji lietuviška Kauno gimnazija. Jos direktoriumi tapo kunigas, teologijos mokslų daktaras Klemensas Šova*, dažniausiai įvardijamas kaip Klemensas Šovys (jo antkapiniame paminkle Šiaulių senosiose kapinėse taip pat įrašyta: Kunigas dr. Klemensas Šovys), sąmoningas ir aktyvus lietuvių tautinio judėjimo dalyvis. Be daugybės visuomeninių darbų, gimnazijoje dar dėstė tikybą ir vokiečių kalbą, vėliau aktyviai dalyvavo Lietuvos kariuomenės veikloje – 1939 metais jam buvo suteiktas ginkluotųjų pajėgų prelato titulas, vokiečių okupacijos metais buvo vienas iš didelio pulko dvasininkų, gelbėjusių žydų tautybės žmones. Antrasis gimnazijos direktorius buvo Pranas Dovydaitis, žinomas kaip Ateitininkijos ideologas, Vasario 16-osios Akto signataras, profesorius, daugybės kultūros, religijos, filosofijos mokslo darbų autorius ir redaktorius, sovietinės okupacinės valdžios suimtas ir 1942 metais Severouralsko lageryje sušaudytas. Septynerius metus – nuo 1923 iki 1930 metų gimnazijai vadovavo Vasario 16-osios Akto signataras profesorius Mykolas Biržiška. Ir vėliau keitėsi direktoriai, bet gimnazijos kryptis iki sovietinės okupacijos išliko ta pati – išsilavinusio lietuvio auginimas, tautinio sąmoningumo brandinimas. Dabartinė gimnazijos direktorė Nerija Baltrėnienė yra aštuoniolikta šios mokymo įstaigos vadovė.

1923 metais, minint dr. Jono Basanavičiaus redaguoto laikraščio „Aušra“ 40 metų sukaktį, gimnazijai buvo suteiktas įpareigojantis „Aušros“ vardas. Gimnazijos mokiniai aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, kūrė savo mokyklos tradicijas, kurias neretai perimdavo ir kitos mokyklos. Pavyzdžiui, 1919 metais gimnazija, tapusi valstybine, pirmoji įvedė uniformas. Gimnazijos mokiniai pirmieji 1926 metais, likus 100 dienų iki mokslo metų pabaigos, pasikvietę garbingų svečių, surengė šimtadienio vakarėlį su pritaikyta menine programa. Nuo 1927 metų vadinamą šimtadienį pradėjo švęsti ir kitos Lietuvos mokyklos. Gimnazijos mokiniai garsėjo ir savo sportiniais pasiekimais, ypač krepšinio komanda. Įvairiuose gimnazijos leistuose periodiniuose laikraštėliuose reiškėsi mokinių kūrybinė mintis. Šios gimnazijos suole pirmosios literatūrinės patirties sėmėsi rašytojas, aktorius ir režisierius, vienas pirmųjų lietuvių modernistinės dramos kūrėjų Antanas Škėma. Čia pasirodė bene pirmieji Jono Aisčio ir Antano Miškinio eilėraščių posmai. Okupavus Lietuvą, Jonas Aistis atsidūrė JAV, ten rengė okupuotos Lietuvos periodikos ir knygų apžvalgas, dirbo Kongreso bibliotekoje, o Antanas Miškinis, įsitraukęs į Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos veiklą, patyrė sovietinio gulago baisybes. Okupantas ištrynė ir turėtą gimnazijos pavadinimą, pakeisdamas jį savos ideologijos ženklu. Paskirti sovietinės valdžios partokratai stengėsi užgniaužti bet kokį ryškesnės tautinės minties pasireiškimą, stengėsi didinti pionierių ir komjaunuolių mokykloje skaičių, nesidrovėdami taikyti įvairias spaudimo priemones ne tik mokiniams, bet ir klasių auklėtojams, tėvams. Šlubuojančiam komsorgui Kavaliauskui kartais pavykdavo užverbuoti vieną kitą vyresnių klasių mokinį, kad šis jėga atitemptų jaunesnių klasių mokinį į pirmame aukšte įrengtą vadinamą „raudonąjį kampelį“ agitaciniam pokalbiui stoti į sovietų primestas komunistines organizacijas. Taip bandė „suagituoti“ ir mane stoti į pionierius: po pamokų leidžiantis laiptais žemyn link pagridinio išėjimo, du mokiniai stvėrė mane už rankų bandydami nusitempti pas minėtą komsorgą, bet man pavyko išsisukti – tik liko tokios „agitacijos“ žymė – suplėšytas drabužis... Maniau, kad už tai nuo tėvų gausiu barti, tačiau paaiškinus, kas nutiko, tėvai tik pagyrė už mano pasipriešinimą komsorgo užmačioms. Vėliau mano mamą, kad būčiau pionieriumi, agitavo pati klasės auklėtoja I. P., sakydama, kad jai reikalingas tik pionierių skaičius klasėje, o ne idėja, net žadėjo nekreipti dėmesio į mano patarnavimą šv. Mišioms Šaričių bažnyčioje. Sakė, kad daug lankančių bažnyčią vaikų yra pionieriai, tik klasėje per sovietines šventes užsiriša tuos pionieriškus kaklaraiščius (mokinių vadinamus „silkėmis“). Tačiau ir ši agitacija nepadėjo. Mokykloje nebuvau nei pionierius, nei komjaunuolis. Čia pat prisimenu Algirdo Brazausko, buvusio kompartijos sekretoriaus, tapusio Lietuvos Prezidentu, žodžius – įsitikinusių komunistų toje partijoje buvo tik mažytis procentas... Dauguma tik vaidino komunistinį spektaklį... Man pačiam, jau būnant vyresnėse klasėse, teko matyti, kaip mūsų fizikos mokytojas – kompartijos narys M., kartais per pamokas darydavęs ateistines užuominas, – slapta Kauno Arkikatedros Bazilikos zakristijos koplytėlėje priėmė bažnytinę santuoką. Vėliau, jis siekdamas karjeros, klusniai vykdė čekistinius nurodymus. Rusų kalbos mokytojas komunistas R. būdavo siunčiamas Kūčių vakarą į mokyklos mokinių namus tikrinti, ar namuose nešvenčiamos Kūčios. Tik tas šnipinėjimas jo šeimininkams maža duodavo naudos: mokinių tėvai ir mokiniai žinojo mokytojo silpnybę alkoholiui – pirmuose jo apsilankymo namuose būdavo gerokai pavaišinamas tuo gėrimu, į kitus eidavo jau gerokai įkaušęs, o dar toliau jo svirduliuojančio niekas neįsileisdavo... Prieš sovietines šventes mokytojui Ilgūnui būdavo nurodyta mokinius repetuoti, kaip reikės eiti tose priverstinėse šventinėse demonstracijose – vietoje kūno kultūros pamokų kelis kartus žygiuodavome gatvėmis. Einant pro įrengtą tribūną greta Karo muziejaus K. Donelaičio gatvėje turėjome į šūkius atsakyti – valio. Tačiau jau vadinamos šventinės eisenos metu vietoje valio sušukdavome – namo, namo... Dažnai pabėgdavome pro užpakalines duris ir nuo tų įkyrių ideologinių minėjimų. Pagrindines duris saugodavo mokytojai su budinčiais mokiniais. Vienais metais mūsų klasė buvo pirmame aukšte, jos langai buvo I. Kanto gatvės pusėje. Tuo mes puikiai pasinaudodavome iššokdami pro langus.

„Aušros“ gimnazijos gelmėje visada ruseno patriotinės nuotaikos, kurios ryškesne aukos liepsna sušvisdavo įvairiais jos gyvavimo laikotarpiais. Ryškiomis raidėmis gimnazijos istorijos puslapiuose švyti jos buvusių mokinių Vinco Dovydaičio, žuvusio 1919 metų spalį Vilniaus fronte, Algirdo Jasaičio, 1923 metais žuvusio dalyvaujant Klaipėdos sukilime, ir žuvusio šaulio Stasio Staniulio pavardės. Daugelis su šia gimnazija susijusių žmonių dalyvavo ir 1941 metų Birželio sukilime prieš sovietinį okupantą. Tai – jau mūsų minėtas rašytojas Antanas Škėma, daug kam žinimas maratono bėgikas, buvęs ir mano kūno kultūros mokytojas Alfonsas Vietrinas ir kiti. Gimnazijoje mokėsi ir legendinis partizaninio karo dalyvis Juozas Lukša bei jo broliai Jurgis ir Antanas – tos pačios partizaninės kovos dalyviai. Vėliau čia reiškėsi ir neginkluota rezistencinė veikla. Mūsų įkurtoje pogrindinėje antisovietinėje jaunimo organizacijoje aktyviai dalyvavo gimnazijos administracijos sekretorė Pranutė Bajarūnaitė. Šaunus gimnazijos auklėtinis Augustinas Laurynaitis panašiai kaip kunigas Bronius Laurinavičius ar poetas Mindaugas Tomonis žuvo po važiuojančio transporto ratais. Čekistai, norėdami užtušuoti savo veiksmus, paskleidė ir per savo sėbrus platino įvairius gandus apie Augustino Laurynaičio žūties priežastį. 1955 metais per nelaimingą atsitikimą žuvus Adomo Mickevičiaus vidurinės mokyklos mokinei, Kauno Arkikatedros Bazilikos choro dalyvei ir veikliai adoruotojai Daliai Puidokaitei, panikuojant miesto partokratams, „Aušros“ gimnazijos mokiniai aktyviai dalyvavo ir jos iškilmingoje su bažnytinėmis vėliavomis ir religinėmis apeigomis vykusioje laidotuvių procesijoje, nusidriekusioje miesto centrinėmis gatvėmis. Didelės paskatos domėtis Lietuvos istorija turėjo tuometinio mokyklos inspektoriaus, istorijos mokytojo Bulotos pamokos, jo drąsus, o kartais diplomatiškai ištartas pedagoginis žodis. Mokytojas net rekomenduodavo namuose pasiskaityti Adolfo Šapokos Lietuvos istoriją perspėdamas, kad jos nesineštume į mokyklą. Mokytojas Bulota labai nemėgdavo tinginių ir triukšmadarių. Tokiems iš jo išsprūsdavo žodžiai: Kai tėkšiu į sieną, tai motina su šaukštu tris dienas gramdys... Tačiau jis nieko netėkšdavo – visi jautėme jo geranoriškumą. Malonu prisiminti, kad mano mokyklinės istorijos, geografijos ir gamtos mokslų žinios būdavo visada įvertinamos tik labai geru pažymiu. Kartais net buvau paliekamas po pamokų pamokyti istorijos keletą bendraklasių. Geru žodžiu prisimintinos gamtos mokslų mokytojos Vyšniauskaitė ir Strazdienė, lietuvių kalbą ir literatūrą dėsčiusios mokytojos Dragūnaitė, Vaitkevičiūtė ir Rūkaitė, prisimintinas ir geografiją dėstęs mokytojas Pikčilingis, ir matematikos mokytojas Grinius už jo geraširdiškumą pramintas Tėtušiu. Fizikos mokytojas Karlonas buvo didelis futbolo mėgėjas. Kai žaidė mūsiškių „Inkaro“ komanda su tuometinio Leningrado „Zenitu“, mūsų klasės mokinių būrys su pačiu mokytoju į stadioną pateko nelegaliai peršokę tuometinės raitosios milicijos saugomą tvorą. Prisimintina ir tai, kad mokykla, be abejo, žinojusi mano neslepiamą tikėjimo nuostatą ir tarnystę prie altoriaus, parašė gerą charakteristiką su rekomendacija studijuoti lituanistikos mokslus Vilniaus universitete. Už tai pirmučiausiai esu dėkingas klasės auklėtojai mokytojai Rūkaitei.

Baigiau mokyklą 1955 metais su paskutine berniukų laida. 1954 metais mokykla tapo mišri, ji buvo „sujungta“ su antra mergaičių vidurine mokykla. 1988 metais mokyklą įsiūbavo Sąjūdžio banga – joje pradėjo veikti šio visuomeninio judėjimo rėmimo grupė. Nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse, 1989 metais, mokyklai grąžintas garbingas „Aušros“ vardas, o 1998 metais mokyklai vėl suteiktas gimnazijos statusas.

Garsūs įvairių sričių menininkai – Vytautas Kasiulis, V. Valius, R. Antinis, V. Stauskas, J. Mačiūnas, R. Verba, V. Žalakevičius, L. Zelčius, G. Padegimas, jaunystėje buvęs ministrantu Mokinių bažnyčioje kompozitorius M. Tamošiūnas, K. Kaveckas, R. Geniušas, mokslo darbuotojai A. Butkus, Limas Kupčinskas, Seimo narys Rytas Kupčinskas, krepšininkas Stepas Butautas ir daugelis kitų – „Aušros“ gimnazijos auklėtiniai. Mano bendraklasis, jaunystės laikų draugas Algimantas Cimbolaitis irgi garsėjo savo literatūriniais sugebėjimais, išleido keletą poezijos knygų. Buvusiam gimnazijos kapelionui prel. Stanislovui Jokūbauskiui už žydų vaikų gelbėjimą suteiktas Pasaulio teisuolio vardas. Gimnaziją baigė ir trys Kovo 11-osios Akto signatarai. Vienas iš jų – buvęs Lietuvos Sąjūdžio vedlys, Atkuriamojo Seimo pirmininkas profesorius Vytautas Landsbergis.

Kauno „Aušros“ gimnazija savo veiklos 100 metų jubiliejų švęsti pradėjo šv. Mišiomis Kauno Arkikatedroje Bazilikoje. Čia buvo prisiminti visų kartų gimnazijos mokytojai ir mokiniai. Iš Katedros didžiulė aušrokų ir jų artimųjų eisena, stabtelėjusi prie pasipuošusios gimnazijos, nužygiavo Laisvės alėja link Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelio. Čia jautrias kalbas pasakė gimnazijos direktorės pavaduotoja ir buvęs aušrokas prof. Vytautas Landsbergis. Pagerbus žuvusius dėl Lietuvos laisvės, gėlės padėtos prie Nežinomo Kareivio kapo ir prie Laisvės paminklo. Tolimesnis jubiliejaus renginys „Aušros spindulių apšviesti“ vyko VDU didžiojoje salėje. Šventinį susirinkimą savo sveikinimo žodžiu pradėjo gimnazijos direktorė N. Baltrėnienė. Ji išsamiai nušvietė gimnazijos nueito kelio istoriją, pabrėžė jos gilias lietuviškumo tradicijas, garbingiems svečiams įteikė Gimnazijos 100-mečio medalius. Dideliam gimnazijos mokytojų būriui buvo įteikti Švietimo ir mokslo ministerijos, miesto savivaldybės bei Švietimo ir ugdymo skyriaus Padėkos raštai.

Prisiminimais iš gimnazijos laikų pasidalijo pirmasis atkurtos Nepriklausomos Lietuvos vadovas prof. Vytautas Landsbergis, prezidentas Valdas Adamkus ir kiti. Sveikinimo žodį tarė Kauno meras Visvaldas Matijošaitis. Meninę programą atliko gimnazijos mokiniai. Malonų siurprizą padarė prof. V. Landsbergis, paskambindamas keletą M. K. Čiurlionio fortepijoninių etiudų.

Tolimesnis prisiminimų bei bendravimo vakaras vyko gimnazijoje. Prasmingai praėjo diena. Labai įsimintini liko prezidento V. Adamkaus pasakyti žodžiai: Ši mokykla man davė ne tik matematikos, istorijos ar geografijos žinių, čia aš gavau vertingus gyvenimo pagrindus – žmogiškumą, patriotizmą, tautinį orumą...

Palinkėsime gimnazijai, jos vadovybei, mokytojams bei mokiniams visada siekti šių nekintamų dvasinių vertybių, prisikėlusios Tėvynės aušros spindulių, geresnio savo tautinių šaknų pažinimo ir stiprinimo.

Zigmas Tamakauskas,
miesto savivaldybės Švietimo tarybos narys, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio štabo viršininko pavaduotojas

* Kun. dr. Klemensas Šova-Šovys gimė 1886 m. Maldenių k., Kavarsko parapijoje, Anykščių r.  Kunigu įšventintas 1912 m., 1913 m. jam suteiktas teologijos daktaro laipsnis. 1916-1917 m. buvo Žemaičių kunigų seminarijos Kaune profesorius, dvasios tėvas. 1922 m. ėjo ir Kauno kalėjimo kapeliono pareigas. Jo iniciatyva atstatyti per Pirmąjį pasaulinį karą  nugriauti Seredžiaus bažnyčios bokštai. 1944-1948 m. buvo Radviliškio parapijos administratorius, vietoj per karą nugriautos bažnyčios įrengė laikinuosius maldos namus, rūpinosi naujos bažnyčios statyba. Nuo 1948 m. buvo Šiaulių dekanas bei Šv. Petro ir Povilo bažnyčios klebonas. Jo rūpesčiu atstatyta ir restauruota per karą nuniokota dabartinė Šiaulių Katedra. Mirė 1955 m., palaidotas Šiaulių senosiose kapinėse prie kitų kunigų kapų.  

© 2015 „XXI amžius“