|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Pranašiškas Afrikos Bažnyčios balsas Kardinolo Roberto Saros mintys apie šeimos sielovados problemas Mindaugas Buika
Laukiant popiežiaus Pranciškaus vizito Afrikoje (lapkričio 2530 dienomis jis turėtų aplankyti Keniją, Ugandą ir Centrinę Afrikos Respubliką) ir papildant jau publikuotą medžiagą apie Vyskupų Sinodo asamblėją, norisi supažindinti su afrikiečių ganytojų nuostatomis dėl šeimos sielovados aktualijų. Juk iš 272 Sinodo tėvų 54 buvo iš Afrikos. Ateityje jų įtaka neišvengiamai didės, nes vis didėja ir juodojo kontinento katalikų dalis pasaulyje. XX amžiaus pradžioje Afrikoje buvo tik 2 milijonai katalikų, o dabar jų yra 200 milijonų, o XXI amžiaus viduryje apie 40 proc. visos Katalikų Bažnyčios narių bus afrikiečiai. Tai teikia didelę viltį, kadangi Afrikos katalikai ir ypač jų ganytojai ištikimai gina tradicines Evangelijos nuostatas ir ryžtingai priešinasi kai kuriems bandymams liberalizuoti Bažnyčios mokymą, pasiduodant naujosioms moralinio reliatyvizmo tendencijoms. Kaip tik apie tai Vyskupų Sinodo asamblėjoje perspėjančiai kalbėjo šiuo metu žymiausias afrikiečių hierarchas 70-metis kardinolas Robertas Sara (Robert Sarah), kuris Vatikane vadovauja Dieviškojo kulto ir sakramentų disciplinos (liturgijos reikalų) kongregacijai. Ideologiniai pavojai Dievo planui Spalio 11 dieną kreipdamasis į Sinodo dalyvius (jo kalbos tekstas buvo paskelbtas tarptautinėje katalikų žiniasklaidoje) kardinolas R. Sara pripažino, jog dabar situacija, palyginus su 1980 metais, kai popiežius Jonas Paulius II buvo sušaukęs pirmąjį šeimai skirtą Vyskupų Sinodą, yra gerokai pasikeitusi. Anot ganytojo, dabar yra du pagrindiniai iššūkiai priešinguose ideologiniuose poliuose: stabmeldystė paviršutiniškai suprastai Vakarų laisvei ir ideologizuotas islamiškasis fundamentalizmas (ateistinis sekuliarizmas ir religinis fanatizmas). Pirmajai grėsmei dabar atstovauja ypač žiniasklaidoje skleidžiama genderizmo ir homoseksualizmo ideologija, o antrajai teroristiniais išpuoliais išgarsėjusios Islamo valstybės politinės nuostatos, kurios primetamos ir individualiam gyvenimui. Taip jau sutapo, kad šiemet birželio 26 dieną pasaulio spaudos puslapiuose paskelbti pranešimai apie suderintus islamo teroristų veiksmus Prancūzijoje, Tunise, Kuveite ir Somalyje bei pasirodžiusią žinią, kad Jungtinių Amerikos Valstijų Aukščiausiasis teismas legalizavo homoseksualų santuokas visoje šalyje. Iš šių dviejų ideologinių radikalumų iškyla ir pagrindinės grėsmės šeimai: sekuliarizuotuose Vakaruose tą krizę atspindi dažnos skyrybos, abortai, eutanazija, gėjų ir lesbiečių gyvensenos propaganda, o ideologizuotas islamas gina savas vertybes: įteisintą poligamiją, moters nelygiateisiškumą, seksualinę vergiją, vaikų santuokas ir pan. Daugelis šių ekstremalių tendencijų bruožų skatina manyti apie jų šėtonišką kilmę, nes jos abi yra priešingos Tiesos dvasiai, kuri siekia bendrystės skirtingumuose, ieško jų tarpusavio darnos. Abi tos ideologinės kryptys turi blogio institucijas, pavyzdžiui, skandalingai išgarsėjusią Planuotos tėvystės federaciją arba teroristinę al Qaeda organizaciją, skleidžiančias moralinę sumaištį, smurtą, netoleranciją, žlugdančias šeimą, visuomenę, Bažnyčią ir atvirai nepakenčiančias krikščionybės. Tai, kas fašizmas ir komunizmas buvo XX amžiuje, tas šiandien yra ekstremalios homoseksualizmo ir abortų (feminizmo) ideologijos bei islamiškasis fanatizmas, tvirtino kardinolas R. Sara. Ir Bažnyčia, kuri, skelbdama Evangeliją, gina tikrąjį humanizmą, negali minėtų ideologinių nuostatų asimiliuoti, bet turi joms ryžtingai pasipriešinti. Tų precedento neturinčių ir mirtį skleidžiančių iššūkių (homogamijos ir poligamijos) akivaizdoje katalikų ganytojai turi skelbti tikrąją Šeimos epifaniją ir ši pareiga skirta tiek Popiežiui, tiek ir visiems vyskupams. Taip kalbėdamas kardinolas R. Sara priminė apaštalo šv. Pauliaus paraginimą: Būkite rūpestingi sau ir visai kaimenei, kuriai Šventoji Dvasia jus paskyrė vyskupais, kad ganytumėte Dievo Bažnyčią, kurią Jis yra įsigijęs savo krauju (Apd 20, 28). Beje, šis Bažnyčios hierarchas nevengia ir atviros konkrečių asmenybių kritikos blogiui atremti. Kai 2010 metais tuometinis Libijos vadovas pulkininkas Muamaras Kadafis (Muammar Gaddafi), apsilankęs Italijoje, paragino visą Europą atsiversti į islamą, kardinolas R. Sara viešu žodžiu jį griežtai sukritikavo dėl nepagarbos Popiežiui ir katalikiškai Italijai. Kalbos apie Europos žemyno atsivertimą į islamą neturi prasmės, nes patys žmonės turi sąmoningai nuspręsti būti krikšionimis, musulmonais ar išpažinti kitą religiją. Kai 2012 metais Jungtinių Tautų Organizacijos generalinis sekretorius Pan Gi Munas (Ban Ki Moon) savo kalboje paragino Afrikos šalis liberalizuoti nusistatymą dėl homoseksualizmo, kardinolas R. Sara pavadino tą raginimą tiesiog kvailu. Iš tikrųjų nieko kvailesnio už tai negalima buvo pasakyti, aiškino ganytojas atsiliepdamas į žurnalisto klausimą, ar tokiu kvietimu Pan Gi Munas neperžengė savo pareigybinės atsakomybės. Jis priminė, kad vargingoms Afrikos šalims homoseksualizmo ir genderizmo ideologijos bandomos primesti už pinigus, siejant tai su finansine pagalba, ir vyskupai tam turi griežtai pasipriešinti, nes tai priešinga ne tik krikščionybei, bet ir afrikiečių kultūrai. Kalbėdamas Vyskupų Sinodo asamblėjos dalyviams kardinolas R. Sara pripažino, kad įsivyravęs sekuliarizmo mentalitetas bando paveikti ir Bažnyčios doktriną. Taip gali atsitikti ir Sinodo debatuose, jeigu pirmenybė bus teikiama negausioms, bet įtakingoms materialinės gerovės Bažnyčių ganytojų grupėms (iš Vokietijos, Šveicarijos, Belgijos, kurios dėl įvairių priežasčių gali būti palankios Evangelijai prieštaraujančiam Šv. Komunijos suteikimui tik civilinėje santuokoje esančioms poroms (įskaitant tas, kurios susituokė po ankstesnių skyrybų, nors sakramentinės santuokos nebuvo anuliuotos). Tai būtų visiškai prieštaringa toms gal materialiai neturtingoms, bet dvasiškai klestinčioms ir augančioms Afrikos ir Azijos Bažnyčioms, kurios ryžtingai priešinasi tokiam supasaulėjimui ir yra džiugus evangelinis bei pranašiškas ženklas. Perspėjęs dėl tokio Visuotinės Bažnyčios skaldymo pavojaus (negelbėtų ir vadinamoji decentralizacija), kardinolas R. Sara sakė, kad privalu be jokios baimės skelbti Dievo planą šeimai, kuri turi būti grindžiama neišardoma vyro ir moters santuoka bei atvirumu gyvybei. Šios tiesos skelbimas ypač aktualus šiuo metu, nes tik tokiu būdu tikrai geros valios išmintingi žmonės ryžtingai palaikys bekompromisinę Bažnyčios ištikimybę Evangelijai. Ganytojai, skelbdami aiškų ir tvirtą magisteriumo žodį turi misiją padėti amžininkams iš naujo atrasti krikščioniškos šeimos grožį, todėl yra svarbi nuo tikėjimo praktikos nutolusių ir suaugusių žmonių katechezė. Juk dabartinė šeimos ir santuokos krizė iš esmės yra tikėjimo krizė, Dievo buvimo pajautos krizė. Mes, ganytojai, turime neatidėliotiną pareigą pripažinti bei skatinti charizmas ir sąjūdžius, kurie iškelia šeimą, šį darnos, gyvybės, amžinybės vilties stebuklą, tikėjimo lopšį ir meilės mokyklą, sakė kardinolas R. Sara. Magisteriumas ir sielovada neatskiriami Išsamiau savo pažiūras pusiaukelėje tarp 2014 ir 2015 metų Vyskupų Sinodo asamblėjų afrikietis hierarchas išsakė šį pavasarį publikuotame didelės knygos (daugiau kaip 400 puslapių) formato interviu Dievas arba nieko. Pašnekesys apie tikėjimą (Dieu ou rien. Entretien sur la foi), kuris buvo išverstas ir į kitas kalbas bei susilaukė didelio dėmesio visame pasaulyje. Atsakydamas į žinomo prancūzų katalikų žurnalisto Nikolia Dija (Nicolas Diat) klausimus ir pasiremdamas turtinga gyvenimo bei pastoracinės tarnystės patirtimi, kardinolas R. Sara sako, kad dabartinės moralinės krizės, ypač susijusios su šeima, akivaizdoje Bažnyčia galės pateikti teisingus ir konstruktyvius sprendimus tik likdama ištikima Jėzaus mokymui ir savo ilgaamžei, istorijos patikrintai doktrinai. Vėlgi perspėdamas dėl tam tikro apsėdimo kai kuriose Vakarų Bažnyčiose, kai visa pastoracija sutelkiama į išsiskyrusių ir vėl susituokusių dalyvavimo sakramentuose sprendimą, jis aiškina, jog negalima netgi įsivaizduoti kokio nors atotrūkio tarp magisteriumo ir pastoracinės rūpybos. O kai kur keliama idėja, kad magisteriumą galima būtų sudėti į gražią dėžę ir taip atskirti nuo sielovadinės praktikos, pastarąją pritaikant prie aplinkybių, madų ar įgeidžių. Tai reikštų ne ką nors kita, bet savos rūšies ereziją, pavojingą šizofreninę patologiją. Kardinolas R. Sara ta proga dar kartą patvirtina, jog Bažnyčia Afrikoje yra pasirengusi ryžtingai pasipriešinti kiekvienam maištingam nepaklusnumui Jėzaus mokymo ir Bažnyčios magisteriumo atžvilgiu. Vystydamas šią mintį, ganytojas pastebi, jog prieštaringas kai kurių hierarchų Vakarų Europoje bandymas redukuoti Evangelijos reikalavimus iki minimumo ypač skandalingai atrodo naujųjų krikščionių kankinių heroizmo atžvilgiu. Jie šaudomi, nukryžiuojami, gyvi sudeginami dėl ištikimybės Kristui ir Jo mokymui, kuris yra pasaulio išganymo pagrindas. Ir tuo pat metu kitose vietose atsiranda tokių, kurie pasirengę Kristaus ir Bažnyčios mokymą, ypač apie šeimą ir santuoką, atiduoti kažkokiam balsavimui, tarsi Dievo Žodis ir magisteriumas gali būti priimtas ir keičiamas daugumos balsais. Iš tikrųjų, anot kardinolo, skandalingas yra ne pats nusidėjėlių buvimas, nes yra gailestingumas, atgaila ir atleidimas, bet sąmoningai daroma painiava kalbant apie gėrį ir blogį. Kritikuodamas tarpiniame 2014 metų Sinodo dokumente (Relatio post disceptationen) pasirodžiusią užuominą apie homoseksualizmą praktikuojančių asmenų dovanas bei savybes, kurias jie gali pasiūlyti krikščionių bendruomenei, kardinolas R. Sara susirūpinęs aiškino: Jeigu Dievui pasišventę žmonės nebepajėgūs suprasti radikalaus Evangelijos pagrindo arba siekia jį anestezuoti, tada mes tikrai galime prarasti savąjį kelią ir nebebus galima kalbėti apie tikrąjį gailestingumą. Juk tenka pastebėti, kad daugelis tikinčiųjų, visiškai negalvodami apie atsivertimo svarbą, džiaugiasi girdėdami apie dieviškąjį gailestingumą ir turi viltį, kad Bažnyčia bus švelni ir tiems, kurie yra nusprendę gyventi priešingai tam, už ką Jėzus iš meilės atidavė savo gyvybę ant kryžiaus. Jie galvoja, jog, kadangi Viešpats be galo gailestingas, tai viskas įmanoma, netgi nieko nekeičiant savo gyvenime, pastebi kardinolas R. Sara. Daugeliui yra normalu, kad Dievas išlies savo gailestingumą net ir liekant nuodėmėje. Jie nesupranta, kad šviesa ir tamsa negali egzistuoti kartu. Tokia painiava reikalauja skubaus atsiliepimo ypač netrukus pradėsiant švęsti jubiliejinius Gailestingumo metus. Bažnyčia negali žengti pirmyn pasitenkindama trumpalaikiu išoriniu entuziazmu tų, kurie gausiai susirenka į populiaraus Popiežiaus vadovaujamas Liturgines iškilmes, bet nedaro reikiamų išvadų dėl savo praktinio gyvenimo paklydimų. Kokia nauda, jeigu Popiežiaus mintis Tviteryje seka šimtai tūkstančių žmonių, bet nedaro konkrečių pastangų atsinaujinimui, realiam ir giliam atsivertimui. Agresyvaus subjektyvizmo puolimo akivaizdoje, kuris atrodo šiandien tiesiog užtvindęs pasaulį, Bažnyčios žmonės turi saugotis tokio tikrovės nematymo ir tuo pat metu mėgautis į paklydimą vedančia išorine garbe, perspėja žymusis afrikietis hierarchas. Jis pabrėžia, kad radikalus atsinaujinimas galimas, tik jeigu Jėzaus ir Bažnyčios mokymas palies žmogaus širdį, ir todėl šį procesą reikia pradėti nuo pačių ganytojų. Prieš du tūkstančius metų apaštalai nusekė Kristų: jie viską paliko, ir jų egzistencija niekada nebebuvo tokia, kaip iki tol. Ir šiandien ši apaštalų kelionė mums yra pavyzdys, tvirtina kardinolas R. Sara. Bažnyčia turi iš naujo atrasti savo pranašišką viziją ir jeigu jos mokymas nėra suprastas, nebijoti daugkartinio savo gebėjimų patikrinimo. Tai nereiškia Evangelijos reikalavimų švelninimo ar Jėzaus mokslo keitimo šių dienų apaštalams adaptuojantis prie besikeičiančių madų, bet radikalų susitelkimą į tai, kokiu būdu jie patys išgyvena Jėzaus Evangeliją bei pristato tikėjimo tiesas. Ganytojiškos kardinolo R. Saros tarnystės kelias Kardinolas R. Sara gimė 1945 metų birželio 15 dieną Gvinėjos Respublikoje (tuomet tai buvo Prancūzijos valdoma teritorija), Vakarų Afrikos regiono šalyje, kurios dauguma (iš 11 mln.) gyventojų yra musulmonai (80 proc.), o krikščionių tėra 10 proc. Prancūzų misionierių Šventosios Dvasios tėvų pakrikštytas, augo iš pagoniškos animistų tikybos atsivertusioje šeimoje ir būdamas 12 metų priimtas į mažąją seminariją. Tačiau 1958 metais nepriklausomybę paskelbusioje Gvinėjoje įsitvirtinęs prezidento Achmedo Seku Turės (Ahmed Sékou Touré) vadovaujamas posovietinis marksistinis režimas nacionalizavo misionierių įkurtas katalikiškas mokyklas, įskaitant Kunigų seminariją, todėl R. Sarai teologijos studijas teko tęsti svetur. Mokėsi kaimyniniame Senagale, vėliau Prancūzijoje, Romos popiežiškajame Grigaliaus universitete, Jeruzalės pranciškonų Biblijos institute. Gavęs tokį platų išsilavinimą ir 1969 metų liepos 20 dieną priėmęs kunigystės šventimus, buvo paskirtas į Gvinėjos sostinės Konakrio arkivyskupiją, tačiau dėl ilgalaikių studijų į tėvynę sugrįžo tik 1974-aisiais. Aktyviai veikęs sielovadoje sudėtingomis marksistinės diktatūros Gvinėjoje aplinkybėmis popiežiaus Jono Pauliaus II 1979 metų rugpjūčio 13 dieną buvo paskirtas Konakrio arkivyskupu. Tų pačių metų gruodžio 8 dieną konsekruotas arkivyskupas R. Sara, tuo metu būdamas 34 metų, tapo jauniausiu Bažnyčios hierarchu pasaulyje. Jis pakeitė nusilpusį savo pirmtaką arkivyskupą Raimondą Čidimbą (Raymond Marie Tchidimbo), kuris ką tik buvo išleistas iš konclagerio, kuriame išbuvo aštuonerius metus, patyrė nuolatinius kankinimus. Ne mažesnę neapykantą sovietų išgarbintas diktatorius (jam buvo įteikta net Lenino taikos premija) A. Seku Turė rodė ir jaunajam Konakrio ganytojui dėl jo ryžtingo tikėjimo ir žmogaus teisių gynimo. Po diktatoriaus mirties, 1984 metais, rastas susidorojimui numatytų asmenų sąrašas, kuriame arkivyskupas R. Sara buvo įrašytas pirmas. Gvinėjos katalikų ganytojas ir vėliau drąsiai kritikavo žemyno autoritarinius ir korumpuotus režimus, atsakingus už Afrikos atsilikimą, nepaisant išsivadavimo iš kolonijinės priespaudos. Kai popiežius Jonas Paulius II 1992 metais lankėsi Gvinėjoje, arkivyskupas R. Sara viešai kreipėsi į jį prašydamas paraginti Afrikos šalių vadovus grįžti prie teisingumo politikoje. Pasakyk Afrikos vyriausybėms, kad jų reformos bus beprasmės, jeigu bus suterštos krauju, ir tai atneš tiek žmogiškas, tiek ir ekonomines tragedijas, prašė Konakrio arkivyskupas. Jis buvo renkamas tiek savo šalies, tiek ir viso Vakarų Afrikos regiono vyskupų konferencijos pirmininku, nes broliai vyskupai pripažino jo nuopelnus ir autoritetą. Po daugiau nei dviejų dešimtmečių vadovavimo Konakrio diecezijai, popiežius Jonas Paulius II pakvietė arkivyskupą R. Sarą dirbti į Vatikaną, 2001 metais paskyrė Tautų evangelizavimo kongregacijos sekretoriumi. Vėliau, šios dikasterijos kardinolui prefektui pasiligojus, arkivyskupas R. Sara praktiškai koordinavo Propaganda Fidei, prižiūrinčią daugiau kaip tūkstančio vyskupijų misijų teritorijose veikimą. Popiežius Benediktas XVI 2010 metų lapkričio 20 dienos konsistorijoje arkivyskupą R. Sarą pakėlė kardinolu ir paskyrė vadovauti Popiežiškajai Cor Unum tarybai, atsakingai už Bažnyčios karitatyvinės veiklos koordinavimą. Tai buvo atsakinga užduotis, kadangi, reformuojant Caritas Internationalis organizacijos veikimą, reikėjo susitelkti į katalikiškojo tapatumo išsaugojimo svarbą Bažnyčios socialinėje veikloje ir nepasiduoti pavojams, kad per finansinę paramą būtų primestos tikėjimui priešingos nuostatos. Pagaliau popiežius Pranciškus 2014-ųjų rudenį kardinolą R. Sarą paskyrė vadovauti įtakingai Dieviškojo kulto ir sakramentų disciplinos kongregacijai, žinodamas, kad liturginių reikalų priežiūra atiduota į patikimas rankas, nes ir šioje srityje dabar yra nemažai prieštaravimų. Pastaruoju metu daug kalbama, kad kitas apaštalo šv. Petro įpėdinis galėtų būti afrikietiškos kilmės ir šiuo atžvilgiu kardinolo R. Saros galimybės yra tikrai didelės.
© 2015 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |