Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Mums rašo
Parodos

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Ypatingi ženklai vertybių perkainojimui

Kun. Vytenis Vaškelis

Neseniai įvykdytos barbariškos teroristų atakos Paryžiuje dar kartą patvirtino skaudų faktą: žmogus – tobulo Dievo minčių bei Jo veikimo atspindys, – pasinaudodamas savivale, gali taip žemai morališkai pulti, kad, prieš pradėdamas beatodairiškai šaudyti į aplinkinius, nesavu balsu sušunka: „Šlovė Alachui!“, ir bematant iš jo automato pasipila mirtį sėjančios salvės... Tai – kraštutinis fanatizmas, kai asmuo, tiesiogiai veikiamas piktųjų dvasių, tampa jų žiauriausio negailestingumo marionete. Jėzus yra mus įspėjęs, jog mūsų priešai, įsitikinę savuoju teisumu, Dievo vardu net žudys tuos, kurių nekenčia. Jis kalbėjo mokiniams: (...) „Ateis valanda, kada jūsų žudikai tarsis atlieką šventą pareigą Dievui. Jie tai darys, nes nei Tėvo, nei manęs nepažįsta“ (Jn 16, 2–3).

Kai 2015 metų sausį prancūzų satyrinis leidinys „Charlie Hebdo“ publikavo karikatūras su popiežiumi Pranciškumi, Šventasis Tėvas pabrėžė, kad net ir nejaučiantys ribų žmonės neturėtų būti dėl to žudomi. „Negalima kariauti, žudyti savo religijos vardu, Dievo vardu. Žudyti Dievo vardu yra nenormalu“, – sakė jis. O po neseniai įvykusių teroristinių išpuolių Paryžiuje popiežius Pranciškus, pasmerkdamas terorą, sakė, kad Dievo vardo naudojimas siekiant pateisinti terorizmą yra piktžodžiavimas.

Kas nors paklaus: „Kodėl Dievas leido įvykti šio nežmoniško smurto proveržiui Prancūzijoje?“ Atsakymo prasmę reikėtų susieti su kitu klausimu: „O kodėl Dievas Tėvas leido savo nekalčiausiajam Sūnui – tikrajam Visatos tvarkos Palaikytojui – būti visiškai paniekintam kančioje bei mirties agonijoje, kai Jis bejėgiškai kybojo ant kryžiaus?“ Jei tik būtų buvęs kitoks, tai yra „lankstesnis“ Dievo išganymo plano scenarijus, tada Pats Jėzus savo budelių gėdai būtų šlovingai nužengęs nuo kryžiaus ir viešai paliudijęs, kad Aukščiausiojo Sūnus visada buvo ir bus toks nenugalimas Dievas, kurio akivaizdoje mirtis baukščiai stovi tarsi mokinys klasėje prie lentos, nudelbęs žemyn akis, nes neišmoko pamokos... Bet viskas yra kitaip. Nemarusis Viešpats, trokšdamas, kad mes būtume laimingi bei nemirtingi Jame, laisvai atsisako dieviško nemirtingumo tapatybės – vieno iš svarbiausių savosios būties dėmenų – ir, tapęs neišvaizdžiu kviečio grūdu, krinta ir įsiskverbia į žmonijos egzistencijos dirvožemį – į mūsų vidinį pasaulį, – idant per Jo kenozę mes taptume Jo amžinai kuriančio gailestingumo šedevru. Vienydamiesi maldoje ne tik su Paryžiuje įvykdytų teroro išpuolių aukų – savo artimųjų – gedinčiaisiais, bet ir kitur gyvenančiais žmonėmis, liūdinčiais dėl įvairiose nelaimėse žuvusių savųjų namiškių, pastebime, kad ypač tie asmenys, kurie tapo agresorių, smurtininkų, kankintojų ir kitų užpuolikų aukomis, turi savitą kankinystės dalį didžiojoje Kristaus atpirkimo kančioje ir Jo šlovingiausiame prisikėlime iš numirusių. Visiems, kurie po savo mirties anapusybėje susitiko su Viešpačiu Dievu, dabar ne tiek svarbu, kokiu būdu išėjo iš šio laikinojo gyvenimo, bet svarbiausia, ar jie jau yra pasiruošę „pasinerti“ į Jo dieviškos Karalystės – Švč. Trejybės Širdies – gelmę?

Jėzus mus moko stebėti gyvenimo ženklus ir daryti atitinkamas išvadas. Jis sako, kad nepakanka natūraliai aiškinti gamtos reiškinius, bet labai svarbu gilintis į šio laiko prasmę ir nuspręsti, kas yra teisinga, o kas – ne (Lk 12, 56–57). Svarbu neskubėti vertinti skubotai bei paviršutiniškai. Kartą Jėzus kalbėjo apie Piloto įsakymu nužudytus galilėjiečius, kurie tikrai nebuvo didesni nusidėjėliai už kitus tėvynainius, kurie liko gyvi. Jis atvirai sakė, kad visiems būtinoji sąlyga išsigelbėti yra atsivertimas – vidinė mąstymo bei širdies transformacija (Lk 13, 13, 3).

Taigi Paryžiuje žuvusieji, Ukrainoje nuo okupantų kulkų kritusieji, lėktuvų katastrofose tragiškai mirusieji, per žemės drebėjimus mirtinai nukentėję ir panašiomis skausmingomis gyvenimo aplinkybėmis iš šio gyvenimo į kitą išėjusieji nėra daugiau nusidėję už tuos, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo padoriai, bet kai kurių vidus yra toks apgailėtinai skurdus ir sujauktas, kad turime dėkoti Dievui, kad nesame tokie aiškiaregiai, koks yra Jis. Kodėl? Paprasčiausiai, dėl savo žmogiško ribotumo kai kurie pradėtume jais piktintis daugiau negu derėtų... Be abejonės, paskutinieji įvykiai Paryžiuje – švelnus ir juntamas Dievo Dvasios niuksas į pašonę, kviečiantis mus giliau išsiaiškinti šio meto ženklus, kad, iš naujo perkainoję vertybes, ryžtumės nuosekliai pirmenybę teikti Jėzaus nurodytiems neregimiems dalykams, nes jei taip darysime, tada medžiaginių vertybių, be kurių žemėje neįmanoma išsiversti, nestokosime (Mt 6, 33). Nenustumkime į gyvenimo padugnių paribius ir tų teroristų, kurie yra atsakingi už padarytą smurtą Paryžiuje, kuris besąlygiškai susilaukia pasmerkimo. Mums gali būti iššūkis tuos smurtininkus „pastatyti“ prie sienos, kad jie atsidurtų mūsų maldų taikiklyje. Be Jėzaus jie tikrai yra verti tik pasmerkimo ir pelnytų bausmių. Bet žvelgiant kitu žvilgsniu, Kristau, mūsų Valdove, padėk mums numarinti savo proto puikybės maištavimą ir paklusti Tau, kuris tikrai neprašai nešti tokių naštų, kurios neatitiktų mūsų pečių ir ypač širdžių galimybių.

© 2015 „XXI amžius“