Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Nuomonės
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Pašaukimo keliu

Prisimenant kolegą Vladą Voverį

Dr. Antanas Kiveris,

Lietuvos edukologijos universiteto profesorius emeritas

Kiekvieno žmogaus prisiminimuose surasime teigiamų, gerų dalykų, įvykių, kuriuos prisiminus, atsiskleidžia būtis ar suvirpa širdis, slypi didelė pozityvi žmogų palaikanti jėga. Manau, kad tokie būtų prisiminimai apie ilgametį Lietuvos edukologijos universiteto darbuotoją, kolegą, edukologijos mokslininką Vladą Voverį. Su juo man teko nemažai bendrauti, todėl galiu pasidalinti pamąstymais, prisiminimais, nušviesti ryškesnius ir prasmingus jo gyvenimo ir kūrybinės veiklos epizodus.

Ankstyvoji Vlado jaunystė

Vladas Voveris gimė 1922 m. balandžio 1 d. vidutiniokų ūkininkų Simo ir Stanislavos Voverių šeimoje Onuškio valsčiuje (dabar Trakų r.), Vieštartonių kaime. Tėvai turėjo 24 ha ūkį. Šeimoje dar augo du broliai Viktoras (žuvęs 1948 metais) ir Mykolas (gyveno Kaune, dirbo prekybos srityje) bei sesuo Marija (Augulienė, medicinos darbuotoja).

Onuškio apylinkėse žemės ne kokio derlingumo, sunku buvo verstis, bet užtat kokie vaizdai atsiverdavo, kai mažasis Vladukas žengdavo į Alaburdiškio pradžios mokyklą arba jau kiek vėliau į Aukštadvario progimnaziją. Gimtoji pirkia Vieštartonyse turėjo raižiniais išpuoštą prieangį su pakraščiuose įtaisytais suolais, ant kurių susėdusi visa Voverių šeimyna vakarais uždainuodavo apie karužėn išjojusį brolužėlį ar kraitelį kraunančią mergužėlę. Į pietvakarius, link Gražiškių, Smetoniškių ir Svirnelių kaimų, tvyrojo Ilgio ežeras ir Pivašiūnų miestelis. Į pietus, už 8 km, – Dusmenų bažnytkaimis prie Dusmeno (Didžiulio) ežero, kur jau prieš Pirmąjį pasaulinį karą stipriai reiškėsi lietuvių tautinis atgimimas. Štai tokiose apylinkėse ir tokioje aplinkoje prabėgo Vlado Voverio vaikystė.

Pirmasis mokytojas, mokslas Aukštadvario progimnazijoje

Vladas šiltai prisimindavo pirmąjį savo mokytoją Alaburdiškių pradžios mokykloje Valentiną Laurinaitį, gėrio ir grožio puoselėtoją, kurio lėšomis nupirkto mokyklai pianino garsai visam laikui įstrigo tuometinio mokinuko Vlado atmintyje. Jo pavyzdžiu pasekė ir V. Voveris. Jis po 70 metų kaip ir jo buvęs mokytojas 1999 metais už jam valstybės atstatytas lėšas nupirko VPU pianiną ir paskyrė jį choro „Ave Musica“, kuriame jis dainavo nuo 1994 iki 2007 metų, reikmėms. V. Voveris mokėsi Aukštadvario progimnazijoje (dabar Aukštadvario vidurinė mokykla). Vokiečių ir lietuvių kalbas čia 1934–1936 metais jam dėstė Antanas Gustaitis. Kartu su Vladu mokėsi ir būsimoji profesorė Domicelė Mikalauskaitė.

Prienų „Žiburio“ gimnazijoje

1938–1940 metais Vladas Voveris mokėsi Prienų „Žiburio“ gimnazijoje, kuriai vadovavo direktorius, vikaras kun. Feliksas Martišius (iš Mintaujos gimnazijos pašalintas už atsisakymą rusiškai melstis). Kun. F. Martišius Prienuose įkūrė didelį 5 ha medelyną – sodą, kuriame dirbo kartu su mokiniais, dėstė sodininkystę kaip fakultatyvą, laiškais keitėsi patyrimu su kitais Lietuvos sodininkais. Be įprastinių pamokų gimnazijoje, šeštadienį ir sekmadienį vykdavo trumpos pamokėlės-koncertai, po to vykdavo loterijos. Pinigai už juos būdavo skiriami sumokėti už mokslą to neišgalintiems, neturtingų gimnazistų šelpimui. Buvo rengiami vakarai su vaidinimais, kuriuos paruošdavo mokytojai. Ypač išradingas mokytojas Juozas Eidukevičius. Apie jį, dar matematiką Igną Saudargą, prancūzų kalbos mokytoją Benediktą Bučinskį V. Voveris šiltai atsiliepė 1990 metais „Šviesos“ leidyklos išleistoje knygoje „Pedagogas – mūsų viltis ir nerimas“.

Trakų mokytojų seminarijoje

Baigęs „Žiburio“ gimnaziją, 1940 metais, V. Voveris įstojo mokytis į Trakų mokytojų seminariją, kuri pasižymėjo kaip kultūros ir švietimo židinys. Nuo 1920 iki 1939 metų veikusioje Trakų mokytojų seminarijoje visas mokymas ir auklėjimas pagal pilsudskininkų direktyvas bei nurodymus buvo vykdomas tik lenkų kalba. Ir tik kaip atskiros disciplinos tuo metu buvo dėstomos lietuvių ir baltarusių kalbos, nes seminarija rengė mokytojus pradinėms Vilniaus krašto mokykloms, kur absoliuti vaikų dauguma buvo lietuviai. 1940 metų liepą atkurtoje lietuviškoje Trakų mokytojų seminarijoje jau lietuviškai pradėti ruošti pradinių klasių mokytojai, nes buvo didžiulis jų poreikis ilgai lenkintame Vilniaus krašte, tad mokyklos įkūrėjas ir jos pirmasis direktorius Juozas Mičiulis neturėjo kada nei atsikvėpti, komplektuojant reikiamus pedagoginius kadrus, nes dirbo sudėtingiausiu Lietuvai istoriniu laikotarpiu. Kaip savo knygoje „Trakų mokytojų seminarija“ prisimena Ona Bražiūnienė, stojantieji į seminariją turėjo dalyvauti konkurse. Buvo tikrinama sveikata ir ypač klausa, reikėjo padainuoti pasirinktą dainą, padeklamuoti eilėraštį. Neturintys muzikinės klausos į seminariją nebuvo priimami. Įveikusiems konkursą buvo pranešama, kokiu muzikos instrumentu turės mokytis groti, nes tai buvo privalomas dalykas. Trakų seminarijos aplinka žavėjo sistemingai ir skoningai tvarkomais gėlynais, takais. Seminaristus visada vertė pasitempti mokyklos drausmė, auditorijų švara ir tvarka, nors senasis dviejų aukštų seminarijos pastatas ir buvo statytas caro laikais kaip realinė mokykla. Pirmoji seminarijos laida, kurioje buvo ir V. Voveris, išleista 1942 metais. Joje buvo 16 absolventų.

Pirmieji mokytojo žingsniai ir darbas laikraščio redakcijoje

Po mokslų Trakų seminarijoje 1942 metais V. Voveris paskirtas mokytojauti į Vilniaus rajono Šventininkų pradžios mokyklą, įstojo į Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą. Tačiau vokiečiai 1943 metų kovą uždarė visas Lietuvos aukštąsias mokyklas. Nutrūkus studijoms ir gavus „atitinkamą paskyrimą“ į Reichą, Vladas skubiai pasitraukė iš Vilniaus ir nelegaliai apsigyveno Žiežmarių rajone ir iki 1946 metų dirbo mokytoju Antakalnio pradinėje mokykloje. Čia jis greitai pagarsėjo kaip puikus pedagogas. 1946–1947 metais mokytojavo Trakų mokytojų seminarijoje, 1947–1949 metais dirbo literatūros ir kalbos redaguotoju Kaišiadorių rajono laikraščio redakcijoje, o nuo 1949 metų įsidarbino ir Kaišiadorių Darbininkų jaunimo vidurinės mokyklos mokytoju. 1949–1961 metais kartu dirba mokytoju ir Kaišiadorių gimnazijoje. 1946–1950 metais Kaišiadorių rajono laikraščiui „Bolševikiniu keliu“ nuolat trūkdavo raštingesnių žmonių, todėl 1947 metais V. Voveris priimtas šio apskrities laikraščio korektoriumi, kartu rašė žinutes, straipsnelius, pasirašinėdamas įvairiausiais slapyvardžiais. Į laikraštį rašydavo ir būsimasis prof. Bronislovas Genzelis, Kovo 11-sios Nepriklausomybės akto signataras, tuometinis Kaišiadorių gimnazijos moksleivis. Jo žinutes tekdavo V. Voveriui, kaip laikraščio korektoriui, suredaguoti.

Asmeninio gyvenimo bruožai

Iš pirmos santuokos V. Voveris turėjo du sūnus ir dukrą, o jau būdamas brandaus amžiaus savo gyvenimą susiejo su bendraminte, įžymia visuomenės veikėja, mokslotyros prof. Ona Brazauskaite-Voveriene, kuri yra per 50 knygų autorė. Ji iki pat Vlado mirties 2010 metais rūpinosi jo sveikata, namų židiniu, puoselėjo ir skleidė jo edukacines idėjas. Jie kartu dažnai lankydavosi įvairiuose svarbiuose Lietuvai, įvairiems jubiliejams ar atminimo datoms paminėti skirtuose renginiuose bei koncertuose.

Studijos Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute

Kaišiadorių vidurinės mokyklos mokytoją V. Voverį Švietimo skyrius 1953 metais siuntė studijuoti į VVPI. Čia jis pradėjo studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą. Susiklosčius nepalankioms finansinėms aplinkybėms, V. Voveris prašo neakivaizdinių reikalų prorektorių atleisti jį nuo būtinumo sumokėti už mokslą 1955–1956 mokslo metų pirmąjį pusmetį, tačiau šis jo prašymas buvo atmestas.

Daugelis jaunesniųjų dabartinės kartos mokslininkų edukologų ir jų kuruojamų magistrantų (sunku juos čia būtų visus ir išvardinti) savo skelbiamuose darbuose ir tyrimų apibendrinimuose teigia ir įrodinėja, kad tarybiniais metais studentai už mokslą nemokėjo. Bet būtina prisiminti, kad taip buvo ne visą tarybinį laikotarpį. Dar 1940 metų vasarą visuose mitinguose Lietuvoje buvo skelbiama, o paskui spaudoje rašoma, kad buržuazinėje Lietuvoje darbo žmonėms mokyklos buvo neprieinamos, tegalėję mokytis tik turtingųjų vaikai, o nuo 1940 metų įvedus tarybų valdžią, mokslas tapo nemokamas, mokyklos durys atviros visiems. Norėdama tai patvirtinti, tuometinė Lietuvos Liaudies Komisarų Taryba 1940 m. rugpjūčio 29 d. paskelbė nutarimą, kad mokslas visose mokyklose nemokamas, kaip garantavo Stalino konstitucija. Tačiau realybėje viskas greitai pasikeitė. Nors 1940 mokslo metų pradžioje mokyklose buvo ruošiami mitingai, siunčiamos padėkos Stalinui už nemokamą mokslą, bet joms dar nespėjus pasiekti Stalino, Maskvoje Liaudies Komisarų Taryba, atsižvelgdama į Tarybų šalies darbo žmonių būklės „pagerėjimą“, 1940 m. spalio 2 d. nutarė įvesti mokestį už mokslą vidurinių mokyklų 8–10 klasių mokiniams, visų specialiųjų ir aukštųjų mokyklų studentams. Kaip prisimena dr. A. Kučinskas (Tarybiniai metai gimnazijose. Lietuvių archyvas. Bolševizmo metai, III, Studijų biuro leidinys, Kaunas, 1942), „šitas nutarimas Lietuvos tarybinei vyriausybei ir partijai atėmė žadą ir ilgai nebuvo Lietuvoje skelbiamas. Ėjo su Maskva derybos: teleidžia naujoms respublikoms nors šiemet dar nemokėti; nemokamas mokslas – toks dėkingas arkliukas agitacijai. Bet Kremlius nesukalbamas. Tik pusmečiui praslinkus Lietuvos komisarų tarybai buvo leista nutarti, kad Lietuvoje įvedamas mokestis už mokslą ne darbo elemento vaikams. Mokestį reikėjo mokėti už visus metus. Universitete – 400 rb., Kauno ir Vilniaus vidurinėse mokyklose po 200 rb., o kitose vietose – 150 rb. Tik kilo neaiškumų, kas reikia laikyti ne darbo elementu. Todėl tuo reikalu buvo paskelbta Lietuvos TSR liaudies komisarų tarybos pirmininko M. Gedvilo pasirašyta instrukcija, kad ne darbo elementu vadinami tie, kurių tėvai iki 1940 m. birželio 17 d. turėjo daugiau kaip 30 ha žemės, buvo pramonininkai, prekybininkai, rangovai, kurių įmonės yra nacionalizuotos, nacionalizuotų namų savininkai, bankininkai, vertybinių popierių turėtojai, ūkininkai, kurie naudojasi samdomu darbu, dvasininkai. Kas mokėsi pokaryje, gerai žino ir net gali dabartinei jaunajai kartai priminti apie tai, kad tik 1956 m. birželio 6 d. buvo priimtas tuometinės TSRS Ministrų Tarybos nutarimas apie mokesčio už mokslą atšaukimą TSRS vidurinių mokyklų vyresnėse klasėse, spec. vidurinėse ir aukštosiose mokyklose“.

Lietuvių kalbos ir literatūros fakultete

Studijuojant V. Voveriui VVPI Lietuvių kalbos ir literatūros fakultete, jo vadovai buvo labai dažnai atleidinėjami ir keičiami dėl įvairių „sunkinančių“ aplinkybių ar „netinkamos socialinės kilmės“. Fakultetui tuomet vadovavo: doc. Alfonsas Gučas (1951–1953), doc. Ričardas Mironas (1953–1954), kalbininkai Bronius Kalinauskas (1954–1958), Vincentas Drotvinas (1958–1959), literatas Vytautas Svetulaitis (1959–1961). Fakultetas dirbo nelengvomis sąlygomis, nes iki 1960 metų glaudėsi patalpomis prie Vilniaus 16-osios vidurinės mokyklos, todėl paskaitos ir pratybos vyko tik po pietų. Apskritai, tuometiniame VVPI 1950–1951 mokslo metų pradžioje dirbo 92 etatiniai dėstytojai, tačiau tarp jų tebuvo tik 6 mokslo kandidatai ir 8 docentai, kadangi prieškario metais įgyti laipsniai ir vardai buvo anuliuoti. Į institutą nuolatiniam darbui atsiųsti ir septyni dėstytojai iš Maskvos. 1950 m. rugsėjo 27 d. buvo priimtas LKP(b) biuro nutarimas „Dėl Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto“, kuriame buvo suformuoti uždaviniai toliau ideologizuoti instituto gyvenimą. Tokio nutarimo vaisiai tuoj pat pasirodė, nes buvo reikalaujama „savikritikos ir atgailos“, dėl aršios ideologų kritikos buvo atleisti iš dekanų pareigų įvairių fakultetų vadovai, kiti suimti ir ištremti. Tokioje nestabilioje ir ideologinio teroro sukaustytoje instituto atmosferoje ir teko studijuoti V. Voveriui. Tačiau nepaisant labai aktyviai ir sparčiai kuriamos naujos, prievarta ir diktatu bolševikų grindžiamos stalininės tvarkos, kai kurie darbuotojai ir studentai, tam pasyviai priešinosi. Ypač dėstytojai iš Lietuvių kalbos ir literatūros fakulteto gynė lietuvių kalbos teises ir padėtį, iš rusakalbių dėstytojų reikalavo mokytis lietuvių kalbos ir dėstyti lietuviškai.

Metodinis darbas ir Būsimojo pedagogo fakulteto veikla

V. Voveris 1960 metais gavo aukštojo mokslo diplomą ir įgijo vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo kvalifikaciją, pradėjo dirbti Aukštojo ir spec. vidurinio mokslo ministerijos metodiniame kabinete, o nuo 1971 metų perėjo dirbti į VVPI (vėliau VPU) vyr. metodininku Psichologijos katedroje, kuriai vadovavo docentas (vėliau profesorius) Sigitas Kregždė. Kartu V. Voveris dirbo ir VVPI Profesinio orientavimo instituto moksliniu sekretoriumi bei Lietuvių kalbos katedroje dėstytoju-valandininku. Nuo 1982 metų perkeltas vyr. metodininko darbui VVPI Neakivaizdiniame skyriuje. Per šį laikotarpį V. Voveris paskelbė per 80 mokslo ir metodinių straipsnių bei straipsnių periodikoje, išleido 6 leidinius, buvo kai kurių iš jų sudarytojas ir bendraautorius. 1980 metais jis visuomeniniais pagrindais inicijuoja Būsimojo pedagogo fakulteto (BPF) įkūrimą tuometiniame VVPI ir yra paskiriamas jo dekano pareigoms. Būsimojo pedagogo fakultetas, bendradarbiaudamas su bendrojo lavinimo mokyklomis, padėjo baigiamųjų klasių mokiniams ruoštis pedagoginių specialybių studijoms ir dar prieš jas pasirenkant, patiems atsirinkti, kas yra kas. Į šį fakultetą savanoriškai, tačiau rekomenduoti savo tėvų ir pedagogų, stojo XI klasės mokiniai iš visų Lietuvos vidurinių mokyklų. Jų kasmet būdavo priimama po kelis šimtus. Pageidaujantiems stoti į BPF per rajonų švietimo skyrius ir mokyklos vadovus V. Voveris nusiųsdavo ir pateikdavo atitinkamą informaciją atmenoje, gaudavo kas metai per 500 laiškų iš moksleivių, jų mokytojų ir mokyklų vadovų. Į jį taip pat kreipdavosi rajonų ar miestų švietimo skyrių vedėjai ar kiti tokio skyriaus įgalioti darbuotojai. Nė vienas laiškas ar kreipimasis nelikdavo be atsakymo. Tokio pavydėtino kruopštumo neturėjo kiti, vadovavę BPF, jau V. Voveriui išėjus į pensiją. Fakultete moksleivis ne tik išklausydavo atitinkamą skaičių pasirinktos specialybės paskaitų ir pratybų, bet gaudavo vykdyti atitinkamas užduotis ir privalėjo iš savo mokyklos pateikti atitinkamą pažymą apie įvykdytus darbus bei savo mokymosi metų pasiekimus. Paprastai 75–80 proc. baigusiųjų BPF moksleivių rinkdavosi pedagogines specialybes tuometinėse aukštosiose ir aukštesniosiose mokyklose. Fakultete klausytojai buvo anketuojami, vykdavo kryptingi pokalbiai, siekiant išsiaiškinti specialybės rinkimosi motyvus. Šių ir kitų tyrimų pagrindu kartu su bendraautoriais buvo paskelbti ir apibendrinti tyrimo rezultatai mokslinėse publikacijose (S. Kregždė, V. Voveris. Profesinio orientavimo problemų tyrimai Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute. Pedagogika, T. 23, 1988; A. Šulcas, V. Voveris. Orientavimo į pedagogo profesiją sistemos klausimu// Kn. Moksleivių ir studentų profesinis orientavimas, –K., 1985, p. 15–20; ir kt.).

1990 m. gegužės 10 d. V. Voveris buvo išrinktas VPI Pedagogikos katedros docento pareigoms. Kiek vėliau tokie panašaus modelio fakultetai (klubai) buvo pradėti kurti ir kitose aukštosiose mokyklose. Taigi, V. Voverio plėtojamos idėjos leido kiekvienam to panorusiam jaunuoliui turėti galimybę mokytis atpažinti būsimąjį savo profesinį kelią ir pabandyti atsakyti sau į klausimą, ar jis tinka, ar gali tapti mokytoju. V. Voverio atliktų ir apibendrintų tyrimų pagrindu 1985–1988 metais buvo parengti jo kandidatinės disertacijos metmenys, bet darbo aprobavimas dėl nelabai aiškių priežasčių buvo vis atidėliojamas. Šiandien iš įvairių tuometinių pareigūnų elgsenos ar puse lūpų ištartų frazių tik galima numanyti, kad disertacijos tekstas, joje keliamos ir apibendrinamos idėjos buvo nepakankamai ideologiškai pagrįstos, neturėjo tuo metu praktikuojamos „atitinkamos ideologinės aureolės“. Atrodo, ne paskutinę vietą lėmė ir tas faktas, kad „Aušroje“ 1979 metais buvo paskelbtas sąrašas asmenų (tarp jų buvo ir V. Voveris), kurie pabandė organizuoti Vilniuje 1979 m. rugsėjo 8 d. blaivininkų klube „Šaltinis“ pirmąjį oficialų blaivininkų susitikimą-konferenciją. Todėl V. Voveris galutinį savo disertacijos variantą galėjo pateikti gynimui tik atkūrus Nepriklausomybę, kai 1992 metais, aprobavus VPI Pedagogikos katedroje ir Mokslo taryboje, jis pateikė Pedagogikos mokslų specializuotai tarybai prie Vilniaus universiteto savo disertaciją–mokslinį pranešimą „Būsimųjų pedagogų atranka, rengimas studijoms“, pedagogikos kandidato moksliniam laipsniui įgyti už darbų visumą. Pridėtoje prie prašymo leisti ginti disertaciją anketoje V. Voveris į klausimą apie partiškumą nurodė, kad jis – „nepartinis visą amžių“. Gerai prisimenu jo disertacijos svarstymą tuometinėje LMKI Taryboje, kuri pritarė disertacijos aktualumui, problematikai, atliktų tyrimų reikšmingumui pedagogikos mokslui ir pateikto gynimui darbo išvadoms bei rekomendacijoms. 1992 m. vasario 19 d. disertacija buvo sėkmingai apginta ir specializuota taryba tą dieną suteikė V. Voveriui pedagogikos mokslų kandidato laipsnį. Tai buvo pirmoji apginta disertacija Vilniaus pedagoginiame institute, atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę. 1992 metų balandį VPI Senatas patvirtino V. Voverio atestaciją docento pareigoms, kur jis dirbo iki 1994 m. liepos 1 d., iki išėjimo į pensiją. Tačiau iki 2002 m. gruodžio 31 d. jis dar dirbo BPF dekanu, arba koordinatoriumi, ir tik nuo 2003 m. sausio 1 d. šalių susitarimu paliko šias pareigas.

Chore „Ave Musica“

Kaip minėta, 1999 metų rudenį, V. Voveris VPU kameriniam chorui nupirko pianiną. Jis pakvietė instrumentų derintoją, kuris atvežtą ir viename iš universiteto amfiteatrų pastatytą pianiną suderino, kad visi garsai derėtų ir skambėtų kaip pridera. Šis, V. Voverio dovanotas instrumentas iki šiol yra naudojamas universiteto reikmėms. Chore „Ave Musica“ V. Voveris ne tik dainavo, bet kurdavo tekstus, kuriais anonsuojami atliekami kūriniai, kurdavo ištisą koncerto scenarijų. Apie koncertinę kamerinio choro veiklą Vladas parašydavo spaudoje.

Organizuojant choro koncertinę veiklą, visada būdavo įsiklausoma ir į Vlado nuomonę. Jis siūlydavo vykti į mažesnes, atokesnėse kaimo vietovėse esančias mokyklas, kur retai koks meninis kolektyvas užklysta, į lietuviškas ir lenkiškas Pietryčių Lietuvos mokyklas, atokesnes parapijas. Koncertuojant vienoje iš rajono mokyklų padainavus Maironio „Kur lygūs laukai“, „Už Raseinių, ant Dubysos“, „Kur bakūžė samanota“ ir kitus kūrinius, mokytojai tada kalbėjo, kad net 20 ar 30 metų jų mokykloje nėra buvęs joks meno kolektyvas ir kad apskritai mokyklose mažai kas iš menininkų lankosi.

Visada malonu prisiminti Vladą bažnyčioje giedojusį Viešpaties garbei, karštai mylintį Dievą, Tėvynę, namiškius, tėviškę – nekenčiantį jokių okupantų, kas jie bebūtų. Jis nekentė brukamų naujų pažiūrų, diegiamų kitokių papročių, negu turėjo tauta, pamažėle prievartinio kalbos naikinimo, tikėjimo išstūmimo, kai buvo vežami Sibiran nekalti, darbštūs Lietuvos žmonės, mokytojai. Atėjus Atgimimui, Vladas džiaugėsi Nepriklausomybės atstatymu, daug mąstė, reiškėsi spaudoje, rašydamas apie tikrąsias gyvenimo vertybes. Iš jo, švelnaus būdo žmogaus, neišgirsdavai blogo ar skaudaus žodžio, pykčio, pakelto tono. Buvo nuolaidus, nuolankus, nuoširdus draugas šeimoje, kur reikėjo, tiesė pagalbos ranką, visiems padėjo. Grožis, taurumas, tautinė dvasia – jo gyvenimo nuostata buvo iki pat jo mirties 2010 metų lapkritį, kai prie jo kapo suskambo ir jo ankščiau dainuota kameriniame chore ir labai mėgiama Juliaus Gaidelio „Malda už Tėvynę“: Praskaidrink, o Dieve, mūs Lietuvai niūrias dienas, atsiųsk Saulės jai spindulių...

Telieka šviesus Vlado atminimas visų jį pažinojusių širdyse.

© 2016 „XXI amžius“