Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Nuomonės
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Reklamos kaina - tik 0,30 € + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Viešpaties kančia ir gailestingumas

Didžiojo penktadienio apeigoms skirtos meditacijos ir iniciatyvos

Kardinolas Galtjeras Basetis

Šis „XXI amžiaus“ numeris išleidžiamas dramatiškiausią Gailestingumo jubiliejaus metų Bažnyčios liturgijos dieną, Didįjį Penktadienį, kai maldingu susikaupimu menama Viešpaties kančia ir mirtis, viltingai laukiant Prisikėlimo šventės, Šv. Velykų. Ta proga aptariamos šį vakarą Romos Koliziejuje popiežiaus Pranciškaus vadovaujamai Kryžiaus Kelio procesijai meditacijas parengusio Perudžos (Umbrijos regionas Italijoje) arkivyskupo kardinolo Galtjero Basečio (Gualtiero Bassetti) mintys, kuriose pabrėžiama Dievo gailestingumo ir kančios sąsaja. Jėzus iš begalinio gailestingumo prisiėmė mūsų nuodėmes savojoje mirtyje ant kryžiaus, kad mus išgelbėtų nuo amžinosios pražūties. Kita vertus, Jis visada yra šalia mūsų kasdienybėje, kiekvienam nešant savąjį gyvenimo kryžių, šią kančią betarpiškai regint vargšuose, migrantuose, ligoniuose, apleistuosiuose.

Iškilmės Pilaitėje

Iš Jeruzalės parvežto kertinio akmens pašventinimu Vilniuje prasidėjo Šv. Juozapo bažnyčios statyba

Jonas ČESNAVIČIUS

Renginio dalyviai

Kovo 19-ąją, minint Šv. Juozapo iškilmę, Pilaitėje pašventintas kertinis naujos bažnyčios akmuo. Parapijos klebono kun. Ričardo Doveikos iš Jeruzalės parvežtą kertinį akmenį pašventino Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas. Taip simboliškai prasidėjo Šv. Juozapo bažnyčios statyba.

Šventė prasidėjo 16 val. šv. Mišiomis Šv. Juozapo koplyčioje (Tolminkiemio g. 4). Jas aukojo Vilniaus arkivyskupas G. Grušas, Vilniaus arkivyskupijos augziliaras vyskupas Arūnas Poniškaitis ir kunigai. Po šv. Mišių, dalyvaujant Lietuvos bei Vilniaus miesto valdžios atstovams, Vilniaus arkivyskupijos ganytojams, dvasininkams bei tikinčiųjų bendruomenei, iškilmingai pašventintas kertinis akmuo bei būsimos bažnyčios altoriaus vietoje įkasta kapsulė su aktu ateities kartoms.

Jis prisikėlė. O mes?

Kun. Vytenis Vaškelis

Iki Kristaus Prisikėlimo iš numirusių Jį matėme iškankintą ant kryžiaus, pasruvusį kraujyje, numirusį ir palaidotą kapo rūsyje. Po Jo Prisikėlimo viskas pasikeitė – buvusi akivaizdi Jo nukryžiavimo regimybė užleido vietą tikėjimui, nes tik tikėdami ir pasitikėdami mes galime džiaugtis tuščiu kapu ir Jo kūno pradingimu.

Kodėl ir kaip šis kapas pasidarė tuščias? Jei Jėzaus kūno pagrobimo versija būtų turėjusi kažkokį logiškai pagrįstą faktą, ateistai nuo seniausių laikų būtų garsiai skelbę, kad jokio Jo Prisikėlimo nebuvo, nes, pavogus Jo kūną, Jo palaikus vis tiek kažkas kažkur palaidojo... Nazarete buvo rasta marmurinė plokštė (dabar saugoma Luvre, Paryžiuje), kurioje iškaltas Romos įstatymas, skelbiantis, kad jei kas nors išplėšia kapą ar jį perkelia, yra smerkiamas didžiausiai bausmei. Manoma, kad tai yra imperatoriaus Klaudijaus dekretas. Todėl bet koks pasaulietinis tuščio Jėzaus kapo aiškinimas yra bergždžias dalykas. Drauge su vienu publicistu klauskime: „Jei mokiniai pavogė Jėzaus kūną, vadinasi, šie dvylika vyrų drąsiai sutiko mirti tam, kad skleistų mokslą, kuriuo patys abejojo?“

Ir chameleonu tapęs kunigas žmonėms turi padėti susivokti

Kun. jubil. Antanas Dilys Helenos Ostrovskos nuotrauka

Kovo 19 dieną 93 metų sulaukęs, o birželio 16-ąją kunigystės 70-metį švęsiantis Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios rezidentas kun. Antanas DILYS prieš Šv. Kalėdas „XXI amžiui“ pasakojo apie Kristaus Gimimo šventę, savo gyvenimo kelią ir kalėjime patirtus prisiminimus. Tada dar daug kas nesutilpo į ilgokai trukusį „XXI amžiaus“ redaktoriaus pasikalbėjimą su šiuo kunigu. Prieš Šv. Velykas dar kartą apsilankėme pas kunigą Antaną ir abiejų pokalbių atpasakojimą pratęsiame šiandien, priešvelykiniame laikraščio numeryje.

Velykos – Kristaus Prisikėlimas, yra mūsų, krikščionių, tikėjimo esmė. Ar žmonės ją supranta?

Daugelis žmonių turbūt žino, kad Bažnyčia švenčia Kristaus Prisikėlimą, kuris mums primena apie sielos nemirtingumą ir žmogaus prisikėlimą po mirties. Jei Šv. Kalėdas daug žmonių suvokia kaip šeimos šventę, tai Šv. Velykos jau ir jiems atrodo labiau religinė šventė, Jėzaus Kristaus, Dievo sūnaus, Prisikėlimas. Per Šv. Velykas tikrai daugiau žmonių apsilanko bažnyčioje, dalyvauja pamaldose, taigi, žvelgiant į tą vieną dieną, atrodo, kad sąmoningų tikinčiųjų dar esama nemažai.

Verbų sekmadienį pradėta kelionė per Didžiąją savaitę

Vysk. Linas Vodopjanovas OFM Marijos, Taikos Karalienės, bažnyčioje atlieka Verbų sekmadienio apeigas

„Kristau, Tu garbės Karalius, Tu Aukščiausiojo Sūnus! Tau – verbų šakelės žalios! Tau – Osana, Dieve mūs!“ – skamba džiaugsmingoje Verbų sekmadienio procesijoje. Viešpaties Kančios, Verbų, Sekmadienį minėjo ir Klaipėdos Marijos, Taikos Karalienės, parapijiečiai, gausiai susirinkę į iškilmingas Sumos šv. Mišias, kurioms vadovavo vysk. Linas Vodopjanovas OFM. Išskirtinė Verbų sekmadienio liturgija, kurios metu skaitoma Viešpaties Jėzaus kančios istorija, atveria duris į Didžiąją savaitę, vedančią į Prisikėlimo slėpinį. Homilijoje vyskupas kalbėjo apie Didžiosios savaitės kelionę, Jėzaus kančios kelionę, kurią turėtume ryžtys keliauti drauge su Juo, pasirinkdami Viešpaties pramintą kelią, o ne tuščią, laikiną ir skurdų pasaulio siūlomą kelią. Vyskupas sakė, kad ši Jėzaus kančios kelionė yra didžiausia nuolankumo mokykla, o mokytojas – pats Kristus: „Jis apiplėšė pats save. Šis savęs apiplėšimas prasideda nuo Viešpaties, Amžinojo Žodžio įsikūnijimo, kuomet Viešpats nusižemina, tampa Žmogumi ir gyvena tarp mūsų, ir tęsiasi iki pat Golgotos kalno. Pasaulio Kūrėjas – apspjaudytas, išniekintas, sumuštas ir nukryžiuotas – miršta. Toks yra Kristaus kelias, toks yra mūsų kelias, kuris, nors ir vedantis per kančią, kryžių į mirtį, galiausiai atveria mums amžinybės duris, nes Kristus – prisikėlė“, – kalbėjo vyskupas.

Labiausiai šaliai nusipelniusiųjų šventė

Prezidentė Dalia Grybauskaitė su „Metų globėja“ Regina Zabieliene

Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną džiaugiamės laisve ir nepriklausomybe, reiškiame meilę Tėvynei. Tačiau to nebūtų be tų žmonių, kurie anksčiau ir dabar daro Lietuvą šalimi, kurioje gera gyventi. Šiemet jau 11-ąjį kartą „Lietuvos garbė“ apdovanojami žmonės, kurie savo kilniais ir tyliais darbais, didvyriškais poelgiais, drąsa ir begaliniu pasiaukojimu keičia mūsų gyvenimą, mūsų šalį ir net pasaulį. Jų istorijos – ypatingos ir išskirtinės visos Lietuvos manymu.

„Sveikinu tuos, kurie beveik 10 metų yra gavę tokį vardą ir gyvena garbingai. (...) Gerai, kad tokią dieną sveikiname visus Lietuvos žmones, kuriems Lietuva yra širdyje kasdien. (...) Kalbėti daug nereikia. Juos reikia pasveikinti. Jie labai kuklūs (...) Jie mažiau išlepinti gyvenimo nei mes. Tai tie, kurie sudaro Lietuvos esmę. (...) Būtent jų dėka Lietuva visuomet išliks tokia – suprantanti, nesivystanti, ori“, – pradėdama renginį pabrėžė Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Dvasios stiprybė ir drąsa laimi

Naujosios Akmenės gimnazistų muzikinis spektaklis parodė, kad dvasios stiprybė ir drąsa laimi

Lietuva, Kovo 11-osios aktu deklaruodama Nepriklausomybės atkūrimą 1990 metais, tautų apsisprendimo teisę pakėlė į naują erdvę. Prasidėjo grandininė reakcija, sugriovusi Sovietų imperiją. Okupuotoje Lietuvoje visą laiką buvo gaji laisvės viltis. Tai liudija aktyvus partizaninis judėjimas, tremtys, represijos, patyčios net ir mokyklose. Dabartinėje tarptautinėje politinėje situacijoje Kovo 11-oji mums yra dar priminimas, kad apginti laisvę yra taip pat svarbu ir sunku, kaip ir ją iškovoti.

Gargždiškiai Kovo 11-ąją, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną, pradėjo 12 val. šv. Mišiomis Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje. Mišias koncelebravo visi keturi parapijos kunigai, asistuojant diakonui. Tai šventei pritaikytą pamokslą pasakė kun. Donatas Žukauskas. Parapijos klebonas kan. Jonas Paulauskas pasveikino pamaldų dalyvius, informavo, kad šv. Mišios aukotos kaip padėka Dievui už iškovotą laisvę, už tuos, kurie toje kovoje žuvo Lietuvoje bei tremtyje. Po šv. Mišių sugiedotas Lietuvos himnas. Paskui susirinkusius pasveikino rajono meras Vaclovas Dačkauskas, Seimo narys Petras Gražulis, Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos Klaipėdos rajono skyriaus pirmininkė Rasa Petrauskienė, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Klaipėdos rajono filialo pirmininkas Jonas Šatkus.

Istorinis apaštališkasis būsimojo Popiežiaus vizitas Lietuvoje

Irena Petraitienė

Popiežiaus nuncijus Varšuvoje arkivyskupas Achilė Ratis

Rengiantis paminėti 90-ąsias Lietuvos Katalikų Bažnyčios Provincijos įkūrimo metines (1926), prasminga prisiminti, kad apaštališkąją konstituciją ,,Lituanorum gente“ paskelbęs popiežius Pijus XI (Ambrodžijus Damianas Achilė Ratis (Ambrogio Damiano Achille Ratti)), būdamas Šventojo Sosto nuncijumi Varšuvoje ir apašataliniu vizitatoriumi Rytų Europos kraštams, 1920 metais vizitavo Lietuvą, lankydamasis Kaune buvo apsistojęs istoriniuose Žemaičių vyskupų rūmuose (M. Valančiaus g. 6, dabar – Kauno arkivyskupijos muziejus).

Ilga kelionė susitikti su lietuviais

Vatikano archyvo ir bibliotekos prefektui, Šv. Petro patriarchalinės bazilikos kanauninkui, trijų daktaratų, 100 mokslinių darbų autoriui mons. Achilei Račiui 1918 metų kovą atėjo labai netikėtas popiežiaus Benedikto XV pranešimas – jis skiriamas ne tik Lenkijos, bet ir kitų Rusijos jungą nusimetusių Rytų Europos kraštų apaštališkuoju vizitatoriumi. Niekada savęs nelaikęs tinkamu diplomato pareigoms, Šventąjį Tėvą prašė nuo tos misijos jį atleisti. ,,Kada, monsinjore, manai išvažiuoti?“ – taip atsakė Benediktas XV. Norėdamas savo misijai geriau pasiruošti, mons. A. Ratis kelis mėnesius diena po dienos Vatikano valstybės sekretoriato archyve studijavo vizituotinų kraštų – Lietuvos, Latvijos, Suomijos, Rusijos – Katalikų Bažnyčios gyvenimo problematiką.

Vyskupo Motiejaus Valančiaus tiltai iš praeities į ateitį

Paminklas vyskupui Motiejui Valančiui Kaune Ričardo Šaknio nuotrauka

Nejučia praėjo vyskupo Motiejaus Valančiaus (1801–1875) 215 metų gimimo sukaktis. Ją minėjome be didelių pompastikų, tačiau pagarbiai ir dvasingai. Kuo šis žmogus, iškilus Katalikų Bažnyčios dvasininkas, taip nusipelnė Lietuvai ir kuo jis reikšmingas šiandien, kalbamės su gerbiamais mūsų pašnekovais: akademiku Romualdu Grigu, profesoriumi Libertu Klimka ir skulptoriumi Gediminu Radzevičiumi.

Jūs esate žymus mokslininkas, žinomas senovės Lietuvių kultūros tyrinėtojas, rašytojas, poetas, aktyvus visuomenininkas, be abejo, domėjotės ir vysk. M. Valančiaus kūryba, idėjomis. Kokias M. Valančiaus veiklos sritis galite paminėti kaip reikšmingiausias jo gyvenime?

Akademikas Romualdas GRIGAS: Vyskupas Motiejus Valančius gimė prieš 215 metų. Jis priklauso tiems lietuvių tautos švyturiams, kurių spinduliuotė, bėgant dešimtmečiams ir net šimtmečiams, neblėsta. Netgi stiprėja jau vien dėl to, kad pats gyvenimas, jo dramatizmas mus verste verčia gauti papildomus gaivinančios šviesos pliūpsnius.