Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Nuomonės
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Viešpaties kančia ir gailestingumas

Didžiojo penktadienio apeigoms skirtos meditacijos ir iniciatyvos

Kardinolas Galtjeras Basetis

Pietro Perudžino. Kristaus nukryžiavimas. Freska Florencijos karmeličių Šv. Marijos Magdalietės vienuolyne

Kardinolas Leonardas Sandris tarp Sirijos krikščionių pabėgėlių Jordanijoje

Šis „XXI amžiaus“ numeris išleidžiamas dramatiškiausią Gailestingumo jubiliejaus metų Bažnyčios liturgijos dieną, Didįjį Penktadienį, kai maldingu susikaupimu menama Viešpaties kančia ir mirtis, viltingai laukiant Prisikėlimo šventės, Šv. Velykų. Ta proga aptariamos šį vakarą Romos Koliziejuje popiežiaus Pranciškaus vadovaujamai Kryžiaus Kelio procesijai meditacijas parengusio Perudžos (Umbrijos regionas Italijoje) arkivyskupo kardinolo Galtjero Basečio (Gualtiero Bassetti) mintys, kuriose pabrėžiama Dievo gailestingumo ir kančios sąsaja. Jėzus iš begalinio gailestingumo prisiėmė mūsų nuodėmes savojoje mirtyje ant kryžiaus, kad mus išgelbėtų nuo amžinosios pražūties. Kita vertus, Jis visada yra šalia mūsų kasdienybėje, kiekvienam nešant savąjį gyvenimo kryžių, šią kančią betarpiškai regint vargšuose, migrantuose, ligoniuose, apleistuosiuose.

Ypatingu būdu atkreiptinas dėmesys į šiandienos Šventosios Žemės ir Artimųjų Rytų krikščionių kankinystę, kai jie žudomi tiesiog dėl ištikimybės savajam tikėjimui. Apie tai kalbama šiame rašinyje pristatytame Rytų Bažnyčių kongregacijos prefekto kardinolo Leonardo Sandrio (Leonardo Sandri) laiške pasaulio vyskupams dėl tradiciškai Didįjį Penktadienį rengiamos rinkliavos Šventosios Žemės krikščionims paremti. Jame pabrėžiama, kad tikinčiųjų surinktos lėšos bus skiriamos ir nuo karo bei terorizmo kenčiantiems Sirijos ir Irako krikščionims bei pabėgėliams, prisiglaudusiems kaimyninėse šalyse.

Mindaugas Buika

Kryžiaus kelyje – gyvenimo vargai

Kaip teigiama 2001 metais Vatikane paskelbtose „Liaudiškojo pamaldumo nuorodose“, pagerbiant krikščionišką kryžiaus simbolį didžiausio populiarumo susilaukė per šimtmečius susiformavusi Kryžiaus kelio (Via Crucis) procesija, jaudinančiu būdu tikintiesiems atkartojant Evangelijoje atpasakotą kančios kupiną paskutinę žemiškąją Kristaus kelionę į Kalvarijos kalvą, kur Jis buvo nukryžiuotas. Iš viso pasaulio atvykę piligrimai eina Kryžiaus kelią senojoje Jeruzalėje ir savo nacionalinėse šventovėse, parapijų ir vienuolynų bažnyčiose, kitose specialiai tam įrengtose vietose, o Apaštalų Sostas suteikia atlaidus. Romos Koliziejuje, menančiame herojišką pirmųjų amžių krikščionių tikėjimo liudijimą ir kankinystę, kasmet Didįjį penktadienį rengiamai Kryžiaus kelio dvasinei kelionei tradiciškai vadovauja pats Popiežius, kaip Romos vyskupas, vienybėje su viso pasaulio krikščionimis. Jo prašymu meditacijas kasmet keturiolikai Kryžiaus kelio stočių parengia žymūs Bažnyčios hierarchai, teologai, katalikų veikėjai ar jų grupės. Tai yra didelio pripažinimo ženklas. Aiškindamas Romos Koliziejuje šiandien, kovo 25 dieną, vykstančios Didžiojo penktadienio Kryžiaus kelio parengtas meditacijas, kurių tema „Dievas yra Gailestingumas“, jų autorius 73 metų kardinolas G. Basetis duotame interviu „Vatikano radijui“ sakė, kad jį tam labiausiai įkvėpė garsaus dailininko Pietro Perudžino (Pietro Perugino, 1448–1523) atlikta Kristaus nukryžiavimo freska Florencijos karmeličių Šv. Marijos Magdalietės (Santa Maria Maddalena dei Pazzi) vienuolyne. Anot jo, šiame 1493–1496 metais tapytame kūrinyje parodyta gili Kristaus kančios vienybė su kitų žmonių išgyventais kentėjimais. Freskoje prie kryžiaus vaizduojama liūdinti Dievo Motina, apaštalas šv. Jonas, ištikima Kristaus sekėja ir pagalbininkė šv. Marija Magdalietė, vienuolystės Vakaruose pradininkas šv. Benediktas bei garsus cistersų teologas šv. Bernardas Klervietis. Kardinolas G. Basetis aiškino, kad Kryžiaus kelio stočių mąstymuose pirmiausia remiamasi Dievo Žodžiu, tačiau turima galvoje ir dabartinio gyvenimo realybė, ypač nurodant tas vietas pasaulyje, kur ypač didelės kančios yra susijusios su karinių konfliktų ir skurdo pasekmėmis, kur kasdien yra paniekinamas žmogaus orumas.

„Jėzus asmeniškai išgyvena savo didžiąją kančią, tačiau ji atspindima ir papildoma sunkiausiais žmonijos potyriais“, – sakė kardinolas G. Basetis, kuris į kardinolų kolegiją popiežiaus Pranciškaus buvo paskirtas 2014 metų pradžioje. Ganytojas yra žinomas tradiciniu nusistatymu liturgijos šventimui, rūpinimusi vargšais ir kitais gyvenimo pakraštyje atsidūrusiais žmonėmis. Jo parengtuose Kryžiaus kelio mąstymuose svarbi vieta tenka ir aštrioms šiuolaikinės šeimos problemoms. Ketvirtojoje Kryžiaus Kelio stotyje, kurioje atvaizduotas Švč. Mergelės Marijos susitikimas su sunkų kryžių nešančiu Sūnumi, kardinolas G. Basetis primena dramatišką daugelio pasaulio šeimų situaciją, jų nepriteklius, nedarbo problemas, moralinius sunkumus. Patvirtindamas savo intencijas meditacijose, žmonijos ir Bažnyčios rūpesčius susieti su išganinga Kristaus kančia kelyje į Golgotą, ganytojas pabrėžia, jog pirmenybę reikia duoti atleidimui ir susitaikymui ieškant sprendimo būdų. „Pagalvokime tik apie dramatišką šiandienos situaciją daugelio jaunų žmonių, kurie nemato prasmės gyvenime, pagalvokime apie krizinius ekonomikos sutrikimus, apie tuos vargšus, kurie priversti apleisti savo gimtines dėl karo ir skurdo, – kalbėdamas duotame interviu kvietė Perudžos kardinolas. – Ir kaip Kristaus kančia ir mirtis yra mūsų sutaikinimas su Dievu, tokio susitaikinimo reikia siekti kiekvienam asmeniškai ir visai žmonijai ir Bažnyčiai“. Šeštoji Kryžiaus kelio stotis, kurioje Simonas Kirenietis padeda nešti kryžių, duoda atsakymą į tai, kaip mes turime elgtis mylimojo asmens kančių atveju ir kiek esame dėmesingi pagalbos šauksmui tų, kurie kenčia gyvendami toli nuo mūsų. „Kirenietis padeda mums suvokti žmogaus silpnumą ir įneša šviesos į kitą Jėzaus bruožą, jo žmogiškumą, – teigia kardinolas G. Basetis. – Netgi Dievo sūnui reikėjo, kad kažkas Jam padėtų nešti kryžių“. Taigi, Simonas Kirenietis atspindi Dievo gailestingumą, kuris tiesiogiai veikia žmonijos istorijoje, papildydamas Viešpaties kančią tamsiausiais laikais sunkiausių nuodėmių akivaizdoje, kadangi Jis nė vieno nepaniekina ir neapleidžia“.

„Kontempliuodamas Viešpaties kritimus Kryžiaus kelyje, žmogus gali apmąstyti ir savuosius kritimus gyvenimo išbandymuose, savo silpnumą ir netgi bejėgiškumą, tačiau be jokios baimės, kadangi Dievas tai jautė savo sūnuje, – aiškina kardinolas G. Basetis. – Iš savo begalinio gailesčio Dievas taip nusižemino, kad krito kelio dulkėse, ir jos, nuplautos Jėzaus krauju, susilieja su visų istorijos kankinių krauju suvilgytomis dulkėmis, mūsų brolių, kurie krito dėl smurto ar kitų žmonių išnaudojimo, ašaromis. Pagaliau Kristaus mirtis ant kryžiaus nereiškia Dievo mirties, bet tik yra aukščiausias tikėjimo liudijimo šventimas, išreikštas daugelyje XX amžiaus bei XXI amžiaus kankinių mirtimis, per kurias Kristaus kūnas yra nukryžiuojamas šiuolaikiniame pasaulyje“. Kardinolo G. Basečio įsitikinimu, šios sąsajos ypač gerai išreikštos popiežiaus Pranciškaus bulėje „Misericordiae Vultus“, publikuotoje skelbiant šventuosius Gailestingumo jubiliejaus metus. „Kiek daug mūsų pasaulyje yra keblių situacijų ir kiek daug kančios. Kiek daug žaizdų, padarytų kūne tų, kurie neturi balso, nes dėl turtingųjų ir tik savo gerove besirūpinančių abejingumo jų šauksmas nusilpo ar net apskritai nutilo, – rašo minėtame dokumente Šventasis Tėvas. – Neįpulkime į žeminantį abejingumą, į dvasią nujautrinantį ir ką nors nauja atrasti trukdantį rutiniškumą, į viską griaunantį cinizmą. Išvyskime šio pasaulio vargus, gausybės brolių ir seserų, kurių orumas trypiamas, žaizdas, išgirskime jų pagalbos šauksmą ir atsiliepkime į jį. Paimkime kitus už rankų ir palaikykime, kad jie pajustų mūsų artumo, draugystės ir brolybės šilumą. Tegul jų pagalbos šauksmas tampa mūsų, ir kartu pajėgsime nugriauti abejingumo, kuriam dažnai leidžiame karaliauti, slėpdami savo veidmainiškumą ir savanaudiškumą, sienas“.

Rinkliava Šventosios Žemės krikščionims

Anot kardinolo G. Basečio, šios popiežiaus Pranciškaus pastabos bei paraginimai dėl pagalbos vargstantiems, dabar ypač svarbūs Artimųjų Rytų krikščionių atžvilgiu, kurių persekiojimas yra visuotinai pripažintas kaip genocidas. Šie XXI amžiaus kankiniai, be abejonės, yra naujieji apaštalai, kraujo ekumenizmo nešėjai, nes, kaip aiškina Šventasis Tėvas, juos žudant iš neapykantos, nesiaiškinama, ar jie katalikai ar protestantai, ar stačiatikiai. Tiesiog neapkenčiamas pats Kristaus tikėjimas, kuris ištikimai liudijamas, nepaisant laukiančios pražūties. Todėl yra tinkama aptarti dar vasario pirmoje pusėje, Pelenų trečiadienį, paskelbtą Rytų Bažnyčių kongregacijos prefekto kardinolo L. Sandrio laišką pasaulio vyskupams dėl kasmet Didįjį penktadienį diecezijose rengiamos rinkliavos, skirtos paramai Šventosios Žemės krikščionims. „Didysis penktadienis gali atrodyti diena, kurią blogis tarsi triumfuoja, kadangi Nekaltasis patiria kančios kupiną kryžiaus mirtį“, – rašo iš Argentinos kilęs Bažnyčios hierarchas jau ilgiau kaip keturis dešimtmečius tarnystę atliekantis Vatikane. Jis sako, kad toks įspūdis klaidingas, kadangi trečiąją dieną švenčiamas Atpirkėjo prisikėlimas yra tikroji gėrio pergalė, o Šventojoje Žemėje ir visuose Artimuosiuose Rytuose dėl nesibaigiančio smurto atrodo lyg Didysis penktadienis neturi pabaigos. Žvelgiant ir į šiandieninį karų, konfliktų, skurdo ir kitokio blogio persmelktą pasaulį, yra „sunku suteikti sparnus ramesnės ateities vilčiai“, – pripažįsta kardinolas L. Sandris. Ir vis dėlto nerimo bei rūpesčių apimta žmogaus širdis natūraliai siekia šviesos, gyvybės ir vilties perspektyvų, ji nori brolybėje su kitais tokius pat išbandymus patiriančiais žmonėmis žvelgti į priekį, į geresnį rytojų. Trokšdami atsinaujinimo, žvelkime į priekį, ilgėdamiesi tikrovės, kuri yra didingesnė ir teisingesnė, glūdi kovoje už išganymą, kuris laimėtas Kristaus prisikėlimu, bet dar turi būti įtvirtintas kiekvieno iš mūsų nuskaistinimo pastangomis.

Kaip tik, anot kardinolo L. Sandrio, dalyvavimas minėtoje Didžiojo penktadienio rinkliavoje, gaivina mumyse tikrą viltį dėl šviesesnės ateities, skatina aiškiai suvokti blogį ir jį įveikti. Šiomis dienomis pasaulio krikščionių žvilgsnis natūraliai krypsta į Šventąją Žemę, į Artimuosius Rytus, nes iš ten atėjo mūsų Atpirkimas. Ten glūdi mūsų tikėjimo šaknys, ten turi būti ir mūsų, kaip krikščionių, širdis su solidarumas. Nuolat turime jausti įsiskolinimą tiems, kurie iš tų vietų nešė tikėjimo šviesą pasauliui. Esame skolingi tiems tikėjimo broliams, kurie šiuo sunkiu metu gyvena Šventojoje Žemėje bei aplinkinėse pirmųjų apaštalų laikus ir darbus ženklinančiose šalyse, ištikimai liudydami ištikimybę Kristui, nepaisydami visų tragiškų praradimų. To regiono krikščionys brangina, saugo ir rūpinasi šventosiomis vietomis, kurios ženklina Jėzaus gyvenimą ir veikimą ir įgalinant mus prisiliesti prie mūsų tikėjimo ištakų, tos tikrovės, kuri buvo anuo metu. Taigi, Šventoji Žemė visuomet buvo ir lieka iššūkiu mūsų gailestingosios meilės raiškai, ir dabar jos aktualumo svarba dar labiau išaugusi. „Kiekvienas ten gyvenantis ir besidarbuojantis krikščionis visomis aplinkybėmis nusipelno mūsų maldų ir mūsų konkrečios pagalbos, kad būtų tęsiamas žaizdų užgydymas ir stiprinamas pasitikėjimas teisingumu ir taika“, – pabrėžia kardinolas L. Sandris kreipimesi dėl Didžiojo penktadienio rinkliavos. Ir ypač šiais Gailestingumo jubiliejaus metais mes labiau nei bet kada turime būti skatinami parodyti gailestingąją meilę Artimuosiuose Rytuose vargstantiems broliams. Ten juk yra gausu pabėgėlių, savo namus priverstų palikti dėl vykstančių kovų, įskaitant senus žmones, ligonius bei vaikus, kuriems reikalinga mūsų pagalba. Reikia tik prisiminti dėl barbariškų Rusijos karinės aviacijos bombardavimų, ginant savo bazes ir nusikaltėlišką Bašaro al Asado režimą, griuvėsiais paverstą Alepo miestą, faktišką Sirijos krikščionių sostinę, kuriame buvo net šešios skirtingų konfesijų katedros, iš bado mirštančius žmones, kurių dėl kovų negali pasiekti humanitarinė pagalba, įkaitais pagrobtus žmones, kurių negali sulaukti mylinčios šeimos, kurie negali išsipirkti ar tiesiog negailestingai nužudomi dėl krikščioniškojo tikėjimo.

Įkvepiantis aukščiausio atleidimo pavyzdys

„Jie žino, kas yra apleidimo, vienišumo ir nesupratimo tamsa ir baimė, – rašo Rytų Bažnyčių kongregacijos prefektas kardinolas L. Sandris apie Artimųjų Rytų krikščionių būklę, nes pats ne kartą yra juos aplankęs, perduodamas Šventojo Tėvo paguodą ir konkretų finansinį pagalbos įnašą. – Jiems tai yra išbandymų iššūkių ir netgi kankinystės metas. Ir visa tai dar labiau stiprina mūsų pareigą padėti, atsiliepti į nepriteklius bei atsikūrimo pastangas ir ieškoti naujų būdų, kaip patenkinti mūsų vargstančių tikėjimo brolių gyvybiškus poreikius“. Ši praktinis gailestingumas įgalina betarpiškai kiekvieną iš mūsų patirti, ką reiškia evangelinė išvada, kad „jeigu Viešpats nestato namų, veltui triūsia jo statytojai“. Taigi, reikia gelbėti krikščionių bendruomenę toje kraujo ekumenizmo žemėje su visais jos kasdienio gyvenimo rūpesčiais, kad ji galėtų savo egzistencija skelbti pasauliui taikos Evangeliją. Reikia žinoti, kad Šventoji Žemė, skirtingų religijų sambūrio bei dialogo vieta, ir jos gyventojai niekada nenustoja svajoti apie tilto tarp jų tiesimą vietoje dabar iškilusių dvasinių ar mūrinių bendruomenes ir teritorijas skiriančių sienų. „Mes negalime likti abejingi: Dievas nėra abejingas. Dievui rūpi žmonija, Dievas mūsų neapleidžia“, – cituoja popiežių Pranciškų kardinolas L. Sandris, pabrėždamas, kad šis kreipimasis turi vykti ir per mūsų dosnų įnašą dalyvaujant Didžiojo penktadienio rinkliavoje, ir primena, kad svarbi solidarumo raiška yra drąsios piligrimystės į Šventąją Žemę, mūsų išganymą menančias vietas (tų maldingų kelionių skaičius dabar yra sumažėjęs dėl teroristinių išpuolių baimės; tai neigiamai atsiliepia vietinių krikščionių pajamoms), kartu aplankant mokyklas, paramos centrus, išklausant pasakojimus apie gyvenimo vargus, tariant paguodos žodį. Tai, kaip ir „senąją“ krikščionišką pareigą menanti rinkliava Šventosios Žemės tikintiesiems, kiekvienam yra akivaizdus džiaugsmo šaltinis, kad gali suprasti ir padėti kenčiantiems broliams. Laiške vyskupams kardinolas L. Sandris užtikrina giliausią Šventojo Tėvo ir Rytų Bažnyčių kongregacijos padėką visoms dalinių Bažnyčių krikščionių bendruomenėms.

Norisi sugrįžti prie Didįjį penktadienį Jėzaus patirtos kančios ir mirties, kaip didžiojo meilės slėpinio apraiškos suvokimo dabar švenčiamo Gailestingumo jubiliejaus kontekste. „Dievo teisingumas yra gailestingumas, dovanojamas visiems, kaip malonė Jėzaus Kristaus mirties ir prisikėlimo galia, – rašo popiežius Pranciškus bulėje „Misericordiae Vultus“ – Kristaus kryžius yra nuosprendis mums visiems ir pasauliui, nes dovanoja meilės ir naujo gyvenimo tikrumą“. Kitas dalykas, kurį pabrėžia Šventasis Tėvas tame dokumente, – nurodydamas įvykių Golgotoje. Tai – išskirtinis Viešpaties atleidimas budeliams už Jo prikalimą prie kryžiaus meldžiant: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą (Lk 23, 33). Tuo metu, būdama savo Sūnaus kryžiaus papėdėje, Švč. Mergelė Marija galėjo paliudyti tuos Jėzaus ištartus atleidimo žodžius. „Aukščiausias atleidimas tiems, kurie Jį nukryžiavo, rodo, koks yra didis Dievo gailestingumas, – pripažįsta popiežius Pranciškus. – Marija liudija, kad Dievo Sūnaus gailestingumas yra begalinis ir pasiekia visus, nė vieno neapeidamas. Kreipkimės į ją sena ir visada nauja malda „Salve, Regina“, kad ji nenuilstamai lydėtų mus savo gailestingomis akimis ir padarytų mus vertus kontempliuoti gailestingumo veidą – savo Sūnų Jėzų“. Būti vertais reiškia suprasti, kad esame pašaukti praktikuoti gailestingumą ir atlaidumą, nes gailestingumas pirmiausia buvo parodytas mums patiems: tai – imperatyvas veikimui ir kartu tikrų Dievo vaikų atpažinimo kriterijus. Taip aiškindamas Šventasis Tėvas priduria, kad Bažnyčios „gyvenimas autentiškas ir įtikinamas yra tada, kai ji ryžtingai skelbia gailestingumą“. Ir ypač mūsų laikais, kupinais didelių vilčių ir sykiu didelių prieštaravimų, „Bažnyčia pašaukta pirmutinė įtikinamai liudyti gailestingumą, išpažindama jį bei gyvendama juo, kaip Jėzaus Kristaus apreiškimo centru“. Pagalbai ištiestos rankos ir dosnus širdžių atvėrimas Šventosios Žemės ir Artimųjų Rytų krikščionims kaip tik yra vienas iškalbingų tokio liudijimo ženklų.

© 2016 „XXI amžius“